Pasak psichologų, meilė – ne kančia ir ne savęs graužimas. Tai nevertinantis, besąlyginis kito žmogaus priėmimas, linkėjimas jam visko, kas geriausia. Jūs nieko nereikalaujate mainais, nekeliate scenų ir nesistengiate savo partnerio pasisavinti. Jūs visada pasiruošę padėti ir džiaugiatės, kai jūsų susižavėjimo objektui sekasi.
Tikros meilės dėsniai
Tikras meilės jausmas turėtų atitikti tris svarbius kriterijus.
Besąlyginis priėmimas. Žmogus mylimas su visomis savo savybėmis, o ne, pavyzdžiui, už gražias akis ar nuostabų balsą.
Pagarba laisvei. Tikra meilė nenori savintis partnerio, o gerbia jo vidinę erdvę bei laisvę.
Mokėjimas atleisti ir daryti dėl kito kažką nelaukiant apdovanojimo. Svarbiausia nuoširdžiai džiaugtis už kitą ir linkėti jam laimės.
Įsimylėjimas ir meilė
Įsimylėjimas – tai emocinio afekto būsena. Kai sutinkame partnerį, kuris patenkina visus mūsų aktualius poreikius, smegenys patiria didelį sukrėtimą – gerąją šio žodžio prasme. Esmė ne tame, kokios to žmogaus savybės, o tame, kad jis „pataikė“ į mūsų psichologinius, seksualinius, socialinius, estetinius ir moralinius poreikius. Mūsų nervų sistema į šią būseną reaguoja išskirdama tam tikrus neuromediatorius – serotoniną ir dopaminą, ir mus apima euforija, užlieja įkvėpimas arba ramybės jausmas.
Kai mes ilgimės partnerio, smegenys taip pat „ilgisi“, trokšta pakartotinio sukrėtimo. Kai tik atodūsių objektas atsiranda šalia, gyvenimas vėl įgauna spalvų: laimės hormonai vėl aptemdo protą.
Priimti atsakingus sprendimus tokioje būsenoje pavojinga: kyla rizika nusivilti savo pasirinkimu. Įsimylėjimas neleidžia pamatyti savo partnerio visapusiškai, su visais jo bruožais ir tamsiosiomis pusėmis.
Psichologai rekomenduoja pagyventi kartu apie metus: praeis afekto būsena, įsijungs logika, objektyvumas, nustosite idealizuoti mylimąjį. Ir tik tada gebėsite pradėti prasmingą partnerystę.
Kiekvienoje pasakoje yra dalis pasakos
Įsivaizduokite: dievinate šokoladinį plombyrą ir valgote jį tris kartus per dieną – pusryčiams, pietums ir vakarienei. Po mėnesio skanėstas taip nusibos, kad, vos pamačius ledus, kils pasišlykštėjimo jausmas. Bet kokie refleksai, jeigu jie nuolat dirginami, atbunka. Silpsta ir galutinis rezultatas: malonumas, jausmai ir reakcija į dirgiklį.
Filmuose ir knygose žmogaus prigimtis pernelyg idealizuojama. Veikėjų aistra išlaiko savo gaivą ir stiprumą per visą gyvenimą, o emocinės kančios parodytos labai vaizdingai. Žiūrėdami filmus patiriame tas pačias emocijas: norisi verkti, gailėtis savęs. Tačiau šis pomėgis save kankinti neturi nieko bendra su tikros meilės samprata.
Iš tiesų santykių sėkmė priklauso ne nuo stebuklingo pašaukimo būti vienam su kitu, bet nuo abiejų partnerių psichologinės brandos. Abu turi suprasti, kas jiems svarbu, žinoti, ką jie gali paaukoti ir prie ko prisiderinti. Adekvati sąjunga yra apie dvi lygiavertes asmenybes, kurios gerbia viena kitą, padeda viena kitai ir nori būti kartu dėl bendro tikslo.