– Virusas išties kelia nemažą paniką – mus valdo baimė užsikrėsti, dar prisideda karantinas, saviizoliacija, žinios apie mirtį. Kaip į visa tai reaguoja mūsų psichika, kas su ja vyksta?
– Čia susijungia kelios dalys. Žmonės pradeda matyti paniką ten, kur jos tiek nėra. Dominuoja negatyvi informacija, ir žmonės prisigalvoja dalykų, kurių nėra. Jei galvojama apie pandemiją, kad visi susirgs, mirs ir pan., visi įsitempia, kad tai yra labai grėsminga, psichika reaguoja kaip į didžiulę grėsmę, o organizmas patiria įtampą.
Galiausiai ne pati situacija pradeda kelti grėsmę, o tai, kaip žmogus dėl jos pradeda jaustis.
Panika negimsta išorėje, ji gimsta žmonių galvose. Ta įtampa duoda per visur: kerta per mūsų imunitetą, kaip signalas atsiranda perdėtas nerimas, pradedame graužti save iš vidaus.
– Nežinau, ar tikslu čia susieti panikos jausmą, bet pastarosiomis dienomis tiek socialinėje erdvėje, tiek komentaruose po straipsniais matyti, kad jaučiama neapykanta tiems iš užsienio sugrįžusiems tautiečiams, kurie šiuo metu yra priverstinai karantinuoti viešbučiuose. Formuojasi jausmas, kad į tuos žmones žiūrima tarsi kaip į nusikaltėlius, kažkokius kitokius. Kodėl tai vyksta ir kodėl šioje situacijoje visuomenė skaldosi, atsiranda „jie“ ir „mes“?
– Čia vėlgi yra kelios dalys. Viena dalis dažnu atveju – kai atsiranda kokia nors kritinė situacija ir tam tikra prasme sudreba pagrindas mums po kojomis. Pirmas dalykas – žmogus nori atstatyti kontrolę, nes, kai jaučiamės nekontroliuojantys situacijos, tai mums atrodo labai grėsminga. Kad atstatytume tą jausmą, įsijungia agresija, pyktis, nes pyktis duoda kontrolės, ir pasirenkamas koks nors objektas.
Šiuo atveju pasirinkti žmonės, kurie iš tikrųjų yra nekalti. Jie grįžta, juos pradedama kaltinti – kai tai daroma, žmogui sugrįžta kontrolės jausmas. Tam tikra prasme tai yra nesąmonė, nes tie žmonės nėra kalti. Juos reikia karantinuoti, bet jie staiga tarsi tapo nusikaltėliais.
Pyktis yra gynybinė reakcija į bejėgiškumą.
Kita dalis yra viešojoje erdvėje skleidžiama tokia nuomonė, kad tie žmonės – girti, nusikaltėliai, asocialūs ir pan. Krizių metu įsijungia žmogaus mąstymas – jis bando jausti, kad kontroliuoja. Būtina pasirinkti kokį nors kaltąjį, ir tada žmonėms atrodo, kad, jei tą kaltąjį sutvarkysi, viskas išsispręs. Tokia fantazija gimsta. Ir šiuo atveju – jei visus uždarysime ir karantinuosime, atrodo, baigsis pandemija ir viskas susinormalizuos. Taip žmonės pradeda spręsti.
Matoma, kad pirmą karantino savaitę buvo daugiau draugiškumo, palaikymo, nes grėsmė dar nebuvo tokia didelė, o kai ji didėja, žmonėms atsiranda gynybinė agresijos reakcija, tam tikra prasme išlenda mūsų gyvuliški instinktai. Tokiais atvejais svarbu nepasiduoti emocijoms ir įjungti sveiką protą. Ir paklausti savęs, o kas iš to, kad mes ant tų žmonių pyksime, juos diskriminuosime ir pan., kiek tai išspręs pačią problemą? Pyktis yra gynybinė reakcija į bejėgiškumą.
– Žmonės, kurie buvo priverstinai karantinuoti viešbučiuose, dalijosi savo patyrimais ir viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Komentarai sekė nuo „ko čia išvis grįžot“ iki „geriau nudvėskit ten, kur esat“. Kodėl mes nesugebame užjausti, suprasti, pagalvoti apie tai, kad toje vietoje galėjome atsidurti patys arba mūsų artimasis, o smerkiame, svaidomės tokiais pareiškimais? Ką toks elgesys, nusiteikimas sako apie mus pačius? Ko mes bijome?
– Gerai pasakėte, čia irgi yra toks paradoksalus momentas – mes galvojame, kad tai galėtų būti mūsų artimasis. Ir tai yra baisu. Todėl bandai sau pasakyti, kad čia yra kažkokie kitokie žmonės. Ir gimsta jausmas ne atjausti, o atsiskirti nuo jų, tada tampa aiškiau. Nes, jei pradedi įsivaizduoti, kad tai galėtų būti tavo iš užsienio sugrįžęs artimasis, vėl tampa labai grėsminga, kad bet kuris gali būti užsikrėtęs, o kas būtų, jei tai būtų mano artimasis?
Todėl mes ir atskiriame – padedame tuos žmones į kitą kategoriją, žiūrime į juos kaip į svetimus, kitus, bandydami paversti juos blogiečiais, kad žinotume sau atsakymą – nubausime šituos blogiečius, išsispręs problema. Čia tokia žmogaus gynybinė reakcija, kitaip nepaaiškinsi, kodėl mes taip elgiamės. Su savo nerimu ir baime bandome tvarkytis vadovaudamiesi pirmykščiais instinktais vietoj to, kad kartu pagalvotume, o kaip tiems žmonėms padėti.
Grįžta piliečiai – jie yra įvairūs. Ir atrodo, kad tampa neįmanoma pripažinti to, kad žmonės yra įvairūs ir kad jie visi yra žmonės – taip, kai kurie – sudėtingesni. Atrodo, kad viską reikia skaldyti į juodą ir baltą, į blogiečius ir geriečius. Čia toks nebrandus žmogaus būdas tvarkytis su nerimu – viską skaldyti į baltą ir juodą dėžutes. Jei nugalėsime blogį, gerieji išgyvens. Bet tie grįžtantys irgi yra žmonės, vis tiek turėtume kažkaip jais pasirūpinti.
– Kaip manote, ar tokiam visuotiniam nusiteikimui pakanka vieno blogo pavyzdžio – tarkime, kaip mūsų akis pasiekęs vaizdo įrašas iš kelto, kur vaikinai džiūgauja, kad grįžta į Lietuvą su virusu, ir tada jau visumai užkabinama ta pati etiketė?
– Taip, būtent. Bet čia jau akmuo ir į žiniasklaidos daržą. Pažiūrėkite į straipsnių antraštes – tik tarp eilučių supranti, kad žmogus grįžo iš Australijos, o bendrai atrodo, kad visi parvyko iš Airijos, kažkokie niekam tikę, kažkada pabėgo, ko jie čia grįžo. Tai viena dalis, kad žmonės yra skirtingi. Kita dalis – yra ir kitų žinučių, pavyzdžiui, kad benamiams Prancūzijoje bus atidaryti viešbučiai, nes benamiais irgi reikia pasirūpinti. Dalis mūsų visuomenės yra tokia.
Su savo nerimu ir baime bandome tvarkytis vadovaudamiesi pirmykščiais instinktais vietoj to, kad kartu pagalvotume, o kaip tiems žmonėms padėti.
Pradžioje rūpinamės tam tikra dalimi visuomenės, paskui – tik kaimynais, galiausiai – tik savimi. Kuo galvoje didesnė grėsmė, tuo visi labiau galvoja: na, kuo aš labiausiai rūpinsiuosi? Savimi. Tai čia yra pirmasis žingsnis, kad dabar rūpinkimės tik dalimi visuomenės. Dalimi reikia nesirūpinti, tegu jie išmiršta, niekam jie nereikalingi. O koks bus kitas žingsnis, jei visiems neužteks resursų, kokių žmonių neguldysime į ligonines? Va čia yra klausimas. Dėl ko žmonės taip daro? Dėl nesaugumo. Panika plinta žmonių galvose, kad neužteks resursų, kam čia gelbėti, jie mus užkrėtė ir pan.
Jei grįžę žmonės nesilaiko tam tikrų taisyklių, aišku, kad juos reikia sudrausminti. Bet paversti juos nusikaltėliais yra toks truputį siaubas.
– Priverstinis karantinavimas viešbučiuose ne vieną išmušė iš vėžių ir daugeliui žmonių su tokia situacija tenka susidurti pirmą kartą gyvenime. Kaip iš esmės tokio pobūdžio masinis žmonių izoliavimas gali paveikti žmogaus psichologinę ir emocinę sveikatą?
– Pirmiausia tai yra didžiulė įtampa. Antra, tai turės padarinius. Vyrauja pasimetimas. Svarbiausia čia yra komunikacija, kad tiems žmonėms būtų paaiškinta, kas bus daroma, dėl ko tai daroma. O dabar toks principas – sugrūskim visus į gyvulių vagoną, nuvežkim, išmeskim ir nežinia, kas bus. Kai kuriems žmonėms labai greitai gali grįžti prisiminimai iš tarpukario vežimų. Suprantat, kiek toks įvykis iškart kelia asociacijų.
Vieni tuos dalykus prisimena, kiti prisimena juos iš pasakojimų, dabar kartojasi, vėl kyla didžiulė įtampa ir grėsmė, ir žmogus jaučia didžiulį nerimą. To padariniai: krinta imunitetas, žmonės nemiega, pradeda daryti kokius nors neadekvačius veiksmus, negali susikaupti, dirbti, rūpintis artimaisiais, o tik sėdi ir galvoja, kaip čia reikės bėgti, maisto pirkti ir t. t.
Pirmiausia tai yra didžiulė įtampa. Antra, tai turės padarinius.
Grįžtant prie minties, kad nebuvo iškomunikuota – tai tiems žmonėms buvo galima paaiškinti, kad tai būtų bendradarbiavimas, o ne susipriešinimas, kad tie žmonės jaustųsi padedantys šaliai savo tam tikru elgesiu. O dabar nuėjo žinutė, kad grįžo priešai ir reikia juos su automatais suvaryti. Sudėtinga situacija. Žmonės aplink girdi tą žinutę, iškart kyla įtampa: o gal mes ko nors nežinome, kodėl čia taip daroma?
Grėsmė vėl didėja, o ją norisi mažinti, kad žmonės labiau susitelktų, kad vienas kitam padėtų, o dabar yra atvirkščiai – atsiranda kažkokios jėgos struktūros, tai yra potencialiai pavojinga.
– Kaip ateityje gali atsiliepti tokie žmonių išgyvenimai, ypač tiems, kurie labai jautriai reaguoja?
– Sunku atsakyti. Bet žmonėms ilgą laiką gali būti padidėjęs nerimas ir bet kokios panašios situacijos, kai jie susidurs su nesaugumu, gali sukelti labai intensyvias negatyvias emocijas: nerimą, baimę, nemigą. Sunku pasakyti, ar tai galėtų nuvesti žmogų iki potrauminio streso sutrikimo – abejočiau, nors tam tikrais atvejais galbūt. Bet bendrai tai yra tokia nesaugumo būsena, nes jie grįžo ir nežino, kaip bus.
Žmogus papuola į labai nekontroliuojamą situaciją, kur jaučiasi visiškai bejėgis. Tai yra psichologinė trauma. Ilgalaikė reakcija – žmonės pradeda jaustis nesaugūs ir turi nerimo padarinių.
– Ką patartumėte karantine viešbučiuose atsidūrusiems žmonėms – kaip jiems į tai reaguoti, kaip sau galbūt padėti, nusiraminti?
– Vienas dalykas, kuris svarbus, kad ir kaip keistai tai skambėtų, siūlyčiau jiems stengtis pasitikėti valdžia, tais žmonėmis, kurie dabar jais rūpinasi, su jais bendradarbiauti.
Kita svarbi dalis – nežinau, kiek jie gali išlaikyti ryšį su aplinka, bet kad jie maksimaliai galėtų pasišnekėti apie tai su savo artimaisiais, pasidalyti savo išgyvenimais.
Trečias dalykas – kad jie patys pagalvotų apie tai, kokie veiksmai dabar būtų efektyviausi ir naudingiausi. Kad jie patys sau užduotų klausimą – kaip geriausiai patys sau gali padėti? Pavyzdžiui, atrasti kokias nors veiklas, susidėlioti dieną, ką jie gali veikti, gal gali kokią malonią veiklą prisiminti, parašyti apie savo išgyvenimus ir pan.
Pagrindinis dalykas dabar yra pamėginti jiems savo, kartais ir pagrįstai kylantį, pyktį į valdžią nukreipti į bandymą su jais bendradarbiauti pasitikint, suprantant, kad visiems situacija yra nelengva ir galvoti ne apie tai, kaip kovoti su tais, kurie dabar čia viską daro, bet kaip gali padėti jiems, kaip gali padėti vieni kitiems.
Pirmiausia reikėtų pasistengti patiems nurimti, nepanikuoti, pagalvoti taip: labai nemalonu, uždarė, niekad gyvenime nenorėčiau daugiau to patirti, bet greičiausiai tai būtina tam, kad padėtume visai šaliai greičiau iš visos šios situacijos išeiti.
Norėčiau, kad tie žmonės manytų, jog jie yra herojai, kurie šiuo metu aukojasi dėl visos valstybės, o ne kaliniai, kurie yra uždaryti.
Norėčiau, kad tie žmonės manytų, jog jie yra herojai kurie šiuo metu aukojasi dėl visos valstybės, o ne kaliniai, kurie yra uždaryti. Jie iš tikrųjų yra herojai. Jie niekuo nekalti, kad buvo išvažiavę. Dabar jų pasirinkimas bendradarbiauti yra herojiškas. Jie galėtų save taip ir suprasti, kad yra žmonės, kurie renkasi bendradarbiauti, jog visiems kitiems Lietuvos piliečiams būtų geriau.
– Kaip manote, kaip šiuo atveju turėtų elgtis visi kiti – mes patys, šalies vadovybė, kad nei tie izoliuoti žmonės nesijaustų stigmatizuojami, nei tarp visų likusių nebūtų tokio požiūrio į juos?
– Jūs prieš tai labai gerai pasakėte: įsivaizduokite, kad tai yra jūsų artimasis. O tam tikra prasme tas kitas žmogus yra mūsų artimasis – yra mūsų bendrapilietis, mūsų visuomenės dalis. Tai ko aš noriu: ar naikinti tą visuomenės dalį, ar atrasti būdų su ja bendradarbiauti? Čia nereikia perlenkti lazdos. Aš sutinku, kad dalis žmonių elgiasi netinkamai: vartoja alkoholį, elgiasi agresyviai. Tai gerai, tai daliai žmonių yra tam tikros priemonės, kaip juos sutramdyti. Bet nenurašykime jų kaip žmonių.
Psichologiškai labai svarbu yra atskirti žmogų ir jo elgesį. Žmogus nėra nei geras, nei blogas. Visi žmonės yra geri. Bet kalbant apie elgesį – žmogus gali laikytis taisyklių arba jų nesilaikyti. Jei nesilaiko, priimkime veiksmus, kurie jam padėtų tų taisyklių laikytis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas žmogus neišmoko socialinių įgūdžių – gal jį pamiršome mokykloje, gal jis augo siaubingoje aplinkoje ir jis žino viena, kad tokioje situacijoje reikia gerti ir muštis. Bet tam yra struktūros, kurios mums gali padėti nepridaryti problemų sau ir kitiems.
Galiausiai ne visi ten su peiliais ir mačetėmis laksto. Kaip mes galime padėti? Tai suprasti, kad žmonės yra atsidūrę sudėtingoje situacijoje, vietoj to, kad juos pultume, priešintume, geriau pagalvokime, kaip kiekvienas galime prisidėti. Kaip suprantame, kad medikams reikia pasakyti „ačiū“, taip ir šitiems žmonėms galime išreikšti palaikymą. Visi kartu mes galime padaryti daugiau.
Svarbiausia kurti jausmą, kad žmonės jaustųsi ne bejėgiai. Nes kuo labiau jausiuosi bejėgis, tuo labiau ieškosiu priešo, kurį reikia nugalėti.
O kai tik sukamės atgal kovodami vienas prieš kitą – turime prastą rezultatą. Tas susipriešinimas gali eiti toliau. Tik klausimas, ką toliau priešinsime? Tuos, kurie su vaikais išėjo į lauką? Svarbiausia kurti jausmą, kad žmonės jaustųsi ne bejėgiai, o didinti jų jėgiškumą, ką mes kartu galime padaryti. Nes kuo labiau jausiuosi bejėgis, tuo labiau ieškosiu priešo, kurį reikia nugalėti.
– Ką patartumėte, ko palinkėtumėte visai mūsų visuomenei šiuo laikotarpiu?
– Stiprybės, tvirtybės kiekvienam iš mūsų, viską mes nugalėsime. Mūsų priešas nėra kiti žmonės, bet virusas. Palaikykime vienas kitą, maksimaliai išlaikykime ryšius. Kiekvienas pagalvokime, ką asmeniškai galime padaryti, kad jaustume mažiau įtampos, nes, kai patys pasirūpinsime savimi, galėsime labiau pasirūpinti kitais. Susitelkime.
Mes, lietuviai, stiprūs, ne tokius vargus pragyvenome, pragyvensime ir šitą. Žinote, kas mūsų nenugali, padaro stipresnius.
Manau, kad iš viso to galime išeiti stipresni. Pasimokę, supratę, atradę, kad ir kritinėse situacijose galime padaryti gerokai daugiau.
