Kodėl atšąla santykiai?
„Pasak statistikos, šiais metais susituokusios poros išsiskirs maždaug po 12,5 bendro gyvenimo metų. Toks vidurkis paskaičiuotas apibendrinant skyrybų ir bendro gyvenimo metų skaičius. Pas mane dažniausiai tokiu metu ir ateina poros.
Tai 40–42 metų žmonės, paprastai turintys 8–12 metų vaikų. Pagrindinė priežastis, dėl kurios poros kreipiasi į specialistus, yra santykių atšalimas, kai nebėra noro būti kartu. Nuo to momento, kai prie altoriaus jie prisiekė gyventi drauge amžinai, įvyko daug įvairių dalykų. Todėl ir kyla klausimas – ar vis dar įmanoma toliau gyventi po vienu stogu?
Kaltos dėl to nuoskaudos, kurių per bendro gyvenimo metus prisikaupia nemažai. Iš pradžių jos pasimiršta, tačiau ateina laikas, kai jų tiek daug, kad vienas iš partnerių trenkia durimis arba abu partneriai nusprendžia pabandyti santykius išsaugoti – dažniausiai dėl vaikų. Tačiau jeigu nuoskaudų prisikaupia labai daug, jas užgydyti galima, bet randai lieka, ir santykių sulipdyti neįmanoma“, – teigė pašnekovas.
Pasak psichologo, santykiai atšąla todėl, kad partneriai nemoka bendrauti vienas su kitu taikiai, spręsti konfliktų abipusio laimėjimo būdu, patirti abipusio seksualinio pasitenkinimo, susitarti dėl to, kaip auklėti vaikus ir kaip valdyti pinigus bei turtą, nėra susitarę dėl bendrų šeimos gyvenimo tikslų ir bendro gyvenimo taisyklių. Todėl vienas kitą skaudina.
M.Truncė pateikia kiek nepatogų, bet vaizdingą palyginimą – per paralelę tarp santykių, sauskelnių ir šlapimo nelaikymo. Kol sauskelnėse susikaupia nedaug šlapimo, jis sugeriamas. Tačiau ateina riba, kai sauskelnės persisunkia šlapimu ir ima skleisti nemalonų kvapą. Galima pakeisti sauskelnes ir kurį laiką bus gerai, tačiau problema yra ne sauskelnėse, o šlapimo nelaikyme.
Perkeliant šią alegoriją į santykius: problema yra ne antroje pusėje, o manyje. Psichologas pataria su antrąja puse kalbėti taip, kad po pokalbio partneris norėtų jus apkabinti. Deja, mes taip kalbėti dažniausiai nemokame, todėl sugadiname santykius ir einame ieškoti naujų „sauskelnių“. Tačiau situacija kartojasi.
– Kodėl taip sunku susikalbėti dviem mylintiems žmonėms?
– Bendrauti taikiai irgi reikia mokytis. Kalbėti mes visi mokame, bet tai dar nereiškia, kad mokame bendrauti. O bendrauti taikiai apskritai mūsų niekas nemokė.
Pasaulis, išskyrus šalis, kuriose yra lygios vyrų ir moterų teisės, iki šiol bendrauja pagal lyčių paklusimo modelį. Daugelis religijų skelbia, kad vyras yra šeimos galva, o moteris turi jam paklusti. Tose šalyse, kuriose šis paklusimo modelis sugriuvo, yra dideli skyrybų skaičiai.
Psichologas pataria su antrąja puse kalbėti taip, kad po pokalbio partneris norėtų jus apkabinti.
Pavyzdžiui, Lietuvoje skiriasi 40–45 proc. šeimų, o, tarkime, Sirijoje – tik 9 proc. Kodėl? Sirijoje moteris augina 4–5 vaikus ir praktiškai neturi jokių šansų dirbti, taigi ir išsiskirti bei gyventi savarankiškai. Lietuvoje moteris gali pati save išlaikyti ir jai visiškai nebūtina paklusti vyrui, kuris galbūt pats nesupranta, ką kalba.
Bėda ta, kad sugriuvus senajam paklusimo modeliui, dominuoti šeimoje siekia tiek vyras, tiek moteris, todėl abu vienas kitu nepatenkinti.
Pasaulis, išskyrus šalis, kuriose yra lygios vyrų ir moterų teisės, iki šiol bendrauja pagal lyčių paklusimo modelį.
– Kaip patariate elgtis šioje situacijoje?
– Abu partneriai turi dirbti su savimi ir suprasti, kodėl, pavyzdžiui, man taip svarbu kontroliuoti kitą, priekaištauti ar būti teisiam. Tik atpažinus ir pašalinus elgesio stereotipus, kurie gadina santykius, įmanoma atkurti saugią emocinę erdvę, kuri per konfliktus ir nuoskaudas buvo pažeista.
Patarimas paprastas – vienas kito atsiprašyti ir susitarti, dėl ko gyvenama kartu, išgryninti bendras šeimos vertybes, nusistatyti bendras taisykles ir pan.
Deja, visi mums įprasti konfliktų sprendimų būdai veda į skyrybas. Pavyzdžiui, ką reiškia toks pasakymas – „gerai jau, tegu būna, kaip tu nori“? Tai vengimas spręsti konfliktą. Juk žmogus lieka nepatenkintas. Net ir kompromiso atveju abu partneriai jaučiasi šiek tiek nuskriausti. Tarkime, moteris nori mylėtis vieną kartą per mėnesį, vyras – kasdien. Kompromisas būtų 15 kartų per mėnesį. Tačiau tai reiškia, kad tiek žmona, tiek vyras po 15 mėnesio dienų bus nelaimingi. Argi tai geras kompromisas?
Vienintelis geras konflikto sprendimo būdas – abipusis sutarimas dėl ginčytino klausimo. Tačiau šiuo atveju jau reikia kiekvienam padirbėti su savimi.
Tarkime, moteris nori mylėtis vieną kartą per mėnesį, vyras – kasdien. Kompromisas būtų 15 kartų per mėnesį. Tačiau tai reiškia, kad tiek žmona, tiek vyras po 15 mėnesio dienų bus nelaimingi.
Pateiksiu pavyzdį iš praktikos. Atėjo vyras ir skundžiasi: žmona užsimanė naujos mašinos. Jie kartu gyvena trejus metus ir dar nėra metų, kaip vedę. Vyras prisipažino atrėžęs žmonai: „Tu iš proto išsikraustei, nori naujos mašinos ir dar iš salono! Dirbk su savo saviverte, nepirksime mes jokios naujos mašinos.“
O aš jam sakau: „Tu viršijai savo įgaliojimus. Kas tau davė teisę nuspręsti už ją, ką pirkti ir ko nepirkti? Jūs abu turite rasti bendrą sprendimą. Jeigu jūs taupote pinigus butui, mašina, aišku, atitolins šią galimybę, bet tai nereiškia, kad tu gali nepaisyti žmonos nuomonės ir jos poreikių.“
Gerbti vienas kito poreikius yra svarbu. Santykių pradžioje, kol dar rožinė migla ant akių, rodomas didžiulis dėmesys vienas kitam, visi poreikiai tarsi ir tenkinami. Tuomet mums atrodo: „Čia ir yra tas žmogus, kurio aš ieškojau.. Tačiau vėliau partneriai nori realizuoti ir savo asmeninius sumanymus, tikslus, poreikius.
Gyvenimas meilės santykių pradžioje skiriasi nuo to gyvenimo, kurį mes gyvensime visą kitą laiką. Kai medus statinėje baigiasi, prasideda trintis, perkaitimai, įskaudinimai, atšalimas, atitolimas.
Santykių pradžioje, kol dar rožinė migla ant akių, rodomas didžiulis dėmesys vienas kitam, visi poreikiai tarsi ir tenkinami.
– Taigi nepasitenkinimas kaupiasi ir vieną dieną pratrūksta tarsi „lygioje vietoje“?
– Jeigu abu partneriai lieka truputį nepatenkinti, nuoskaudos tikrai kaupiasi.
Pavyzdžiui, žmona labai kalbi, ji gali kalbėti visą dieną, o vyras – labai tylus, jam būtina pabūti vienam tyloje. Jeigu žmona visą vakarą namuose po darbo kalbės su vyru, ji bus laiminga, tačiau vyras, jeigu jam visą tą laiką reikės klausytis ir jis negalės pabūti su savimi, bus nelaimingas. Ir atvirkščiai, jeigu žmona tylės, vyras bus laimingas, bet ji – ne. Kompromisas būtų bendravimo ir nebendravimo laiką padalinti per pusę. Tačiau šioje situacijoje abu vis tiek bus šiek tiek nelaimingi.
Teisingas kelias yra pažinti save, suprasti, kokios jėgos lėmė tokį didelį norą bendrauti ar būti užsidariusiam. Tai supratę abu partneriai gali pašalinti tas jėgas, ir poreikis tiek daug bendrauti ar būti tyloje sumažės natūraliai. Tik tokiu atveju abu partneriai nesijaus blogai.
Kompromisai santykiuose neveikia. Pagerinti santykius įmanoma tik pradėjus dirbti su savimi, kad prisitaikydami prie partnerio ir keisdami savo elgesį nesijaustume blogai.
Reikia suprasti, kad sąlyginė laimė nėra laimė. Vos tik atsiranda „jeigu“, laimės nelieka. Pavyzdžiui, „aš būsiu laiminga, jeigu jis man atneš gėlių“. Taip jūs atiduodate savo laimę į kito žmogaus rankas. Tai sąlyginė laimė. Tačiau kiekvienas žmogus turi išmokti būti laimingas pats su savimi, tik tuomet jis galės būti laimingas su kitu, nekeldamas jam reikalavimų ir pretenzijų.
– Klausantis jūsų gali kilti mintis, kad daug paprasčiau yra gyventi vienam...
– Žmogus visgi yra socialinė būtybė ir turi poreikį gyventi tarp žmonių. Be to, prisiminkite, kad yra dar vienas gyvenimo etapas – saulėlydis, kai žmogus ne visada sugeba savimi pasirūpinti. Kas pasirūpins senatvėje tuo, kuris neturėjo šeimos – sutuoktinio, vaikų, anūkų?
Gyvenimas kartu nėra medaus kopinėjimas. Pirmiausiai tai savo materialinės gerovės sukūrimas, vaikų gimdymas ir auginimas, po to rūpestis anūkais, senais tėvais. Gyvenimas yra kupinas uždavinių. Todėl galvoti apie jį kaip apie medaus kopinėjimą būtų labai trumparegiška.
Kurdami šeimą, mes sudarome sąjungą 40–50-iai metų, per kuriuos bus įvairių gyvenimo situacijų ir reikės mokėti tas situacijas spręsti. Todėl prieš kuriant šeimą naudinga įvertinti, kaip partneris moka spręsti problemas, valdyti santykius, stresą ir pan.
Konfliktai poroje yra normalus dalykas, nes mes visi esame skirtingi, turime skirtingą gyvenimišką patirtį, kitokias vertybes, įsitikinimus, nuostatas. Normalu, kad mes skirtingi, nenormalu to nesuprasti ir vienas iš kito tikėtis, kad jis bus toks, kaip aš, ir elgsis taip, kaip aš tikiuosi. Todėl labai svarbu kuo daugiau kalbėtis vienas su kitu apie santykius ir savo poreikius.
– Pats esate turėjęs tris santuokas ir trejas skyrybas. Ant kokio to paties grėblio vis užlipdavote?
– Kaip ir kalbėjome, tikėjausi, kad kitas bus toks, kaip aš įsivaizduoju, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Man reikėjo 29 metų suprasti, jog ne žmonos kaltos, kad aš nelaimingas santykiuose. Problema yra manyje.
Su dabartine mano antrąja puse esame kartu jau 13 metų ir abu šiais santykiais patenkinti. Tai nereiškia, kad pas mus šventė kiekvieną dieną, visokių dienų būna, bet mes sugebame išsiaiškinti kylančių problemų priežastis ir koreguoti savo elgesį taip, kad kitam neskaudėtų.
Be to, reikia suprasti, kad yra poreikiai, kuriuos mes galime patenkinti, ir yra poreikiai, kurių negalime patenkinti. Tuomet reikia dirbti su savimi, kad nebūtų tie poreikiai tokie stiprūs. Keisti partnerį – ne išeitis, nes tas kitas ir vėl nepatenkins kokių nors mano poreikių.
