Griūna ir kūdikio, ir paauglio gyvenimas
Kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikai skirtingai reaguoja ir išgyvena tėvų skyrybas, tačiau visus labai stipriai paveikia griūvantis jų įprastas gyvenimas. Pasak Paramos vaikams centro direktorės, psichologės psichoterapeutės Aušros Kurienės, kūdikiai, nors nesupranta, kad tėvai skiriasi, jaučia, kaip jie pasikeitė, ir kad vieno iš tėvų neliko.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai saugodamiesi skausmo, dažniausiai tarsi išsikrausto į fantazijų pasaulį, kuriame tuo metu jaučiasi saugūs.
„Labai dažnai darželinukai „sumažėja“ – keturmetis gali staiga vėl nebemokėti pasiprašyti į tualetą ar naudotis šaukštu. Septynmetis nori miegoti su mama, būti maitinamas ir nešiojamas kaip kūdikis, gali šlapintis į kelnes ar lovą. Vaikai tarsi nori grįžti į tą laiką, kai šeimoje viskas buvo gerai“, – pranešime žiniasklaidai cituojama A.Kurienė, trečiadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vedusi paskaitą „Kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas?“
Pradinukai jaučia begalinį ilgesį vienam iš tėvų, kurio nėra šalia, ir atvirai tą rodo. Gali stipriai smukti akademinių pasiekimų rezultatai arba, atvirkščiai, vaikas pasineria į mokslus ir įvairius būrelius. Šiuo amžiaus tarpsniu gali varginti galvos, pilvo skausmai, pykinimas, odos ligos.
„Kūnas tokiu būdu reaguoja į netekties skausmą. Be to, vaikas nesąmoningai tikisi, kad jo liga sutaikys tėvus, ypač jeigu mato juos kartu šalia savo lovelės ar ligoninėje“, – pastebi psichologė.
Paauglystėje reakcija į tėvų skyrybas gali pasireikšti stipriu pykčiu, agresyviu ar net nusikalstamu elgesiu. Taip pat subliūkšta romantinės meilės įsivaizdavimai, nusiviliama moters ir vyro santykiais, kuriuos šiuo metu labai svarbu megzti.
Labiausiai vaikams reikia aiškumo ir stabilumo
„Didesnį pavojų, kad emociniai sunkumai gilės ir vaikas patirs psichologinę krizę, kelia ne pačios skyrybos, bet tėvų reakcijos bei jų tarpusavio karas. Vaikams labiausiai reikia aiškumo, stabilumo, žinojimo, kad gali mylėti ir mamą, ir tėtį. Tačiau būdami sudirgę, paskendę savo skausme ir pyktyje buvusiam sutuoktiniui, tėvai negali padėti vaikui“, – pabrėžia A.Kurienė.
Vaikams labiausiai reikia aiškumo, stabilumo, žinojimo, kad gali mylėti ir mamą, ir tėtį.
Anot psichologės, išgyvenant šeimos netektį, vaikui sunkiausia girdėti replikas, kad jis „visai kaip tėvas ar motina“, „tik tavo zyzimo man dabar ir betrūko“, įvairius kaltinimus mamai ar tėčiui, taip pat būti atsakingu už tėvų emocinius sunkumus.
Norint padėti vaikui, labai svarbu kartoti tiek, kiek reikės: „Nors aš ir pykstu ant tavo mamos/tėčio, bet tikrai noriu, kad leistumėt kartu laiką“, „Ir tau nelengva, ir man, bet tai praeis, kartu išgyvensim“, „Suprantu, kad tau liūdna“.
A.Kurienė tikina, kad nereikėtų kurti iliuzijų, jog galbūt kada nors tėvai susitaikys, jeigu jie tvirtai apsisprendę.
„Geriausiai gydo skaudus, bet tiesus pasakymas, kad tėvai nebegyvens kartu, net jeigu tu sergi ar blogai mokaisi. Labai svarbu aiškūs susitarimai ir stabilumas dėl matymosi su tėvais. Vaikui lengviau, kai susitinkama nors ir retai, bet konkrečiai sutartu laiku, o ne tada, „kai turėsiu laiko“. Reikia vaikui iš anksto pasakyti ir apie gyvenamosios vietos ar mokyklos keitimą“, – pataria psichologė.
Buvusiems sutuoktiniams bendradarbiauti ir greičiau susitarti gali padėti mediacija ir galvojimas apie tai, kas geriau vaikui, o ne man, kaip jam bus lengviau išgyventi skyrybas, o ne ko noriu aš.
