– Ar įmanoma per daug mylėti?
Mergaitė negauna besąlygiškos motiniškos meilės, kurią turėtų gauti, jos savivertė susvyruoja, ji neturi pasitikėjimo savimi ir savasties branduolio.
– Pernelyg stipri meilė tarp mūsų paplitusi. Ne tiek jau mažai žmonių kreipiasi pagalbos, nes jų netenkina asmeniniai santykiai, jie jaučiasi sutrikę, pasimetę, pikti, nuvertinti.
Žmonės prisiriša vienas prie kito ir vadina santykius meile, bet jiems kylantys jausmai meilės neprimena. Tai gali būti sutrikimai, bejėgiškumo būsenos, noras gelbėti ar rūpintis partneriu. Per stipri meilė – kai vyras ar moteris jaučiasi prislėgti, bet vis tiek vadina tai meile.
Visada sakau, kad auksinė santykių taisyklė parašyta Biblijoje – mylėk savo artimą taip, kaip save patį. Labai tiksliai pasakyta – reikia mokėti sveikai mylėti save ir artimą. Juk nepasakyta, kad reikia artimą mylėti labiau, nei patį save. Tai pusiausvyros taisyklė, kuria verta pasinaudoti.
– Kartais pusiausvyros nėra. Kokie tai santykiai?
– Reikia pasakyti, kad per stipriai dažniau myli moterys, tai moterų problema. Pasitaiko vienas kitas vyras, bet tipiška, kad moteris susižavi kokiu nors vyriškiu, tai būna kaip žaibas iš giedro dangaus. Sutiktas vyriškis atrodo ypatingas, moteris išgyvena euforiją, pakilimą, įsimylėjimą.
Dažnai greitai paaiškėja, kad vyras turi rimtų problemų, susijusių su alkoholiu, lošimais, smurto naudojimu artimoje aplinkoje, gal finansinių bėdų, žlugusių santuokų ir kitų destruktyvių dalykų. Moteris tai vis tiek bando pakelti, prisiderinti ir vis tiek stipriai mylėti vyrą.
Ji vis daugiau savo gyvenimo aukoja tiems santykiams, o vyras ima nuo jos tolti. Tokia dinamika dažnai pasitaiko. Moteris atiduoda labai daug, bando būti gera, atsiranda geros mergaitės sindromas, o rezultatas – santykiai vis tiek nesivysto, vyras linkęs į destruktyvų elgesį, kuris dažnai tampa dar gilesnis.
Galiausiai įvyksta taip, kad moteris peržengia kažkokią ribą, įvyksta vienokia ar kitokia nelaimė. Tai gali būti savo pinigų paaukojimas vyrui, buto praradimas, nesėkmingas noras susilaukti vaikų. Taip pat bandymai gelbėti vyrą iš sudėtingų situacijų, susijusių su priklausomybėmis ir pan. Galimi du atomazgos keliai – arba moteris atsipeikėja ir nusprendžia, kad to jai per daug, arba ji bando skirtis, bet vėl prasideda euforijos laikas, ir ratas kartojasi.
– Kaip galima paaiškinti tokius santykius? Ar toks santykių modelis pasitaiko dažnai?
– Taip, jis pasitaiko dažnai. Tokie santykiai skirtingi. Gali būti labai sunkių atvejų, moteris turi daug panašių santykių, ir jie vis blogesni. Gali būti ir ne tokie sudėtingi, moteris tiesiog nelaiminga, daug ką aukoja, yra pasimetusi, nesidžiaugia gyvenimu. Taigi santykių lygiai – labai įvairūs.
Gyvenime nuolat leidžiamės į mainus: kai duodi, bet ir gauni atgal, vyksta apykaita. Tačiau kartais davimas virsta kančia ir mazochizmu.
– Iš kur tai kyla?
Moteris atiduoda labai daug, bando būti gera, atsiranda geros mergaitės sindromas, o rezultatas – santykiai vis tiek nesivysto.
– Turbūt, kaip ir viskas, tai prasideda vaikystėje. Paminėčiau, kad į tokius santykius įsitraukusios moterys yra kilusios iš disfunkcinių šeimų, kuriose taip pat vyravo sutrikęs santykių modelis. Būdingas bruožas yra tai, kad tuose santykiuose arba nebūdavo tėvo, arba jis būdavo, bet labai destruktyvus – gerdavo, namuose keldavo dramas, naudodavo smurtą ir pan. Jei tėvo paveikslas toks sudėtingas, moteriai sunku įsisąmoninti, koks tas santykis. Kartais moteris pridengia jį idealizuotu paveikslu, bet su tuo gyventi sekasi sunkiai.
Pasitaiko ir sutrikusių santykių su mama. Tai reiškia, kad mama mergaitei yra emociškai neprieinama. Ji gali būti arti, bet ne emociškai. Tokia mama domisi viskuo, išskyrus augančia dukra. Mergaitė negauna besąlygiškos motiniškos meilės, kurią turėtų gauti, jos savivertė susvyruoja, ji neturi pasitikėjimo savimi ir savasties branduolio. Ji visada alkana besąlygiškos meilės ir ieško jos gyvenime.
– Kokiais būdais siekiama tą alkį patenkinti? Kokie yra tokios moters poreikiai?
– Būdų yra pačių įvairiausių. Sunkesniais atvejais gali atsirasti priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų. Tą meilės poreikį galima įsivaizduoti kaip skausmingą tuštumą, kurią moteris stengiasi užpildyti.
Gali pasireikšti valgymo sutrikimų, kai vartojama daug nenaudingų, kenksmingų produktų. Galimi ir atsitiktiniai seksualiniai santykiai. Tai dalykai, blogąja prasme užpildantys tuštumą.
– Kaip mėginama užpildyti tuštumą dramatiškais santykiais?
– Tai tokie sadistiniai, mazochistiniai santykiai. Kyla intensyvūs meilės ir neapykantos jausmai. Jiems būdingas seksualinis susijaudinimas, susižavėjimas, aistra, bet taip pat – neapykanta ir smurtas. Tai toksinis kokteilis, būdingas dramatiškiems santykiams. Sakoma, kad tokios poros tai pykstasi, tai taikosi.
Išgyvenami euforiški meilės periodai, bet jie trumpi. Po to seka ilgesni smurto, pykčio, nesusikalbėjimo, destruktyvaus elgesio periodai. Tokie dramatiški jausmai svyruoja nuo euforijos iki depresijos, bejėgiškumo, agresyvumo ir pykčio. Šis svyravimas ir yra ta drama, kuri prikausto vieną žmogų prie kito. Iš to sunku išsipainioti.
– Kartais atrodo, kad visa kultūra tarsi ragina žmones kurti būtent tokius sudėtingus santykius. Ką manote jūs? Ar tarp meilės ir kančios dedamas lygybės ženklas?
– Liūdna, bet tenka pripažinti, kad lietuviška kultūra skatina tokių santykių vystymąsi. Tik dabar pradedama kalbėti apie smurtą prieš vaikus ir pan. Tik dabar visuomenė įvardija skaudulius, kurie yra seniai. Kiek vyresnės kartos žmonės beveik visi vaikystėje buvo mušti. Jie auklėti būdu, kad neva tas pats žmogus gali ir mylėti, ir skriausti. Tas meilės ir neapykantos kokteilis atsinešamas iš vaikystės. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl šis modelis toks paplitęs.
– Per stipri meilė – kaip galima tai pakeisti?
– Kaip ir minėjau, tai pasąmoningas modelis, kuris verčia kartoti tuos santykius. Viską pakeisti galima, jei žmogus nori keistis ir apsisprendžia tai daryti, jei supranta, kad tai, kas vadinta meile, buvo sekinanti kančia.
Vienas iš būdų keistis yra psichoterapija. Juolab kad psichoterapeutas yra tarsi veidrodis, atspindintis jausmus, kuriuos žmogus išstumia. Jis leidžia jausmus įsisąmoninti ir geriau suprasti, analizuoti modelius, ir taip įgaunama galimybė keistis.
Siūlymai atgauti savigarbą ir susiimti nėra geri, nes jos negali to padaryti. Tokiu atveju moteris yra praradusi savo savasties jausmą, ji negali sustoti.
Kreiptis į psichoterapijos specialistus gali būti brangus dalykas. Tokiu atveju galima ieškoti pigesnės – grupinės psichoterapijos. Ji efektyvi, kai norima keisti tarpasmeninius santykių modelius. Grupėje jie gerai atsispindi, juos galima pamatyti ir išanalizuoti.
Jei ir grupinė terapija per brangi, galima skaityti psichologines knygas, ieškoti pagalbos jose. Yra galimybė patiems kurti savitarpio pagalbos grupes, kurios nieko nekainuoja. Gerai turėti kelis artimus žmones, su kuriais galima pakalbėti ir atvirai įvardyti, kas gyvenime negerai.
– Ką manote apie posakį, kad geros mergaitės myli blogus vyrukus?
– Moterys, kurios myli per stipriai, linkusios būti geromis mergaitėmis. Jos mano, kad pakeis partnerį, ir viskas susiklostys laimingai. Tačiau buvimas gera mergaite dar nieko nepakeitė. Žinoma, gėris gali pakeisti blogį, bet buvimas gera mergaite labiau panašus ne į gėrio kūrimą, o sustabarėjusį elgesį. Laikomasi įsitikinimo, kad jei labai stengsiesi ir su viskuo sutiksi, viską priimsi ir nusileisi, už tai bus atlyginta.
– Per stipriai mylinčios moterys kartais pašiepiamos – kokios jos pavydžios, nepasitikinčios savimi. Tačiau tokia priklausomybė gali slėpti dideles dramas, ar ne?
– Taip, ir dramas, ir žmogaus kančią. Tokiuose santykiuose gali vyrauti didelis dvasinis skausmas. Todėl ir reikia pagalbos, tai įvardijama kaip priklausomybė. Ne veltui kaip gydymo būdas siūloma psichoterapija.
– Yra daug populiariosios psichologijos tekstų, skirtų tokius santykius turinčioms moterims. Jos raginamos pasitikėti savimi, atgauti savigarbą, moterišką orumą. Ką manote apie tokius patarimus?
Savivertė formuojasi iš dviejų šaltinių – to, ką mes patys manome apie save, ir to, ką apie mus mano artimieji.
– Esu už tai, kad žmonės skaitytų psichologinę literatūrą, kad ir kokia ji būtų. Tai geriau nei nedaryti nieko. Visada naudinga ieškoti kažko, kas artima, primena tavo istoriją. Tačiau, kalbant apie moteris, priklausomas nuo santykių, reikia pasakyti, kad šie patarimai netinka.
Siūlymai atgauti savigarbą ir susiimti nėra geri, nes jos negali to padaryti. Tokiu atveju moteris yra praradusi savo savasties jausmą, ji negali sustoti. Šiems santykiams būdingas visas priklausomybės paketas, kaip ir kitoms priklausomybėms.
– Kaip sau nepakenkti naudojantis patarimais?
– Visada patarčiau spręsti savo galva. Nereikia naudotis patarimais, jei jie atrodo keisti, reikalauja jėgų. Mes turime neblogą, sveiką nuovoką, kuri leidžia mums suprasti, ar kažkoks dalykas tinka, ar ne. Patarčiau patarimą pasimatuoti kaip drabužį.
– Kiek įtakos priklausomiems santykiams turi žema savivertė?
– Žema savivertė susijusi su meilės vaikystėje trūkumu. Nepakankamai mylėtas vaikas nemoka mylėti ir vertinti savęs. Jam reikia įvairių patvirtinimų iš išorės – kad jis reikalingas, gali būti dėmesio centre ir pan.
Savivertė formuojasi iš dviejų šaltinių – to, ką mes patys manome apie save, ir to, ką apie mus mano artimieji. Savivertės trūkumas ir veda į tokius iškrypusius santykių modelius.
– Ką patartumėte tėvams, auginantiems mažus vaikus?
– Galiu tik paprašyti visų mamų – būkite su savo vaikais, neaukokite motinystės dėl karjeros, ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Dabar visi dirba kaip išprotėję, bet ateina laikas, kai reikia būti su savo vaiku. Nepalikite jo auklėms, leiskite laiką su vaiku.
Vaikas turi jausti, kad jis yra prioritetas, nesvarbu, ar ruošiama vakarienė, ar kartu atliekami namų darbai, ar tiesiog sėdima šalia. Vaikui reikia paskirti bent kelis vakarus per savaitę.
