Agnė ir Artūras Zuokai, Indrė ir Jogaila Morkūnai, Eligijus ir Ieva Masiuliai, Indrė ir Mantas Stonkai – tai tik kelios žinomos poros, apie kurių skyrybas pranešta šiemet.
Padeda stiprinti regimybės pojūtį
Psichologė Monika Kuzminskaitė, psichologinėmis įžvalgomis besidalinanti socialinio tinko „Facebook“ paskyroje „Šaukštas proto“, sako, kad pranešimai apie žinomų žmonių skyrybas išties padeda stiprinti regimybės pojūtį.
„Matant besikartojančias tendencijas, kyla labai didelė pagunda sakyti, kad „visi taip daro“, „visada taip būna“, „viskas dabar taip yra“, „visi skiriasi“.
Mąstymas lyg pratęsia besiformuojančią tendenciją, ir žmogus padaro labai daug apibendrinančią išvadą, nors „jau trečia žinutė apie skyrybas“ toli gražu nėra „visi dabar skiriasi“, – 15min GYVENIMUI sakė M.Kuzminskaitė.
Pasak psichologės, ši mąstymo klaida nėra nei tyčinė, nei piktybiška, nei negatyvi – tiesiog mąstymas nuolat stengiasi optimizuoti pastangas, kurių reikia įdėti siekiant rezultato.
Porai statistika – ne rodiklis
Žinant apie tokią mąstymo savybę iš karto, be vidinio ginčo nepasiduoti jau lengviau – šiaip ar taip, kritinis mąstymas pravers ne vien skaitant pranešimus.
„Lietuvos statistikos departamentas mano (o jie mano dažniausiai labai pagrįstai), kad ištuokų nuo 2013 metų kaip tik mažėja, su nedideliu pakilimu 2018 metais, bet bendrame Europos kontekste mes, lietuviai, skiriamės kokiu trečdaliu dažniau.
Todėl vertėtų prisiminti, kad ne viskas, kas atrodo akivaizdu, yra tiesa. Tačiau kiekvienai individualiai porai statistika – ne rodiklis.
Statistika sunkiau pagrindžiamas veiksnys yra nuolatinis visuomenės pokytis – išgyvenome stiprų ir ekonominį, ir kultūrinį pokytį atgavę nepriklausomybę, pradėję naudotis internetu, pradėję gyventi ir dirbti Europos Sąjungoje.
Šalia sumažėjusių praktinių ir ekonominių priežasčių gyventi kartu (galima nuomotis ar pirkti atskirą butą, užtenka pajamų gyventi savarankiškai, galima laisvai keliauti ir kraustytis ten, kur įdomus darbas, o ne ten, kur paskyrė), stiprėja ir socialinės priežastys“, – kalbėjo psichologė.
Teigia, kad gyvena dėl vaikų
Jau senokai niekas kreiva akimi nebežiūri į šeimos nekuriančius dvidešimtmečius, vaikų neturinčias poras, ne taip neseniai – ir į tos pačios lyties poras.
Atrodo, kad ir noro stiprinti savo autentiškumą, neprisitaikyti, nepradingti minioje, o būti individualia, nepakartojama asmenybe yra vis daugiau, ir sulig technologijų pažanga tam atsiranda vis daugiau priemonių, kurios yra vis vis patogesnės.
Bendrame Europos kontekste mes, lietuviai, skiriamės kokiu trečdaliu dažniau.
„Kai kiekvienas gali būti režisierius ar nuomonės formuotojas, poreikis mokėti gyventi kartu – grupėje ar poroje – taip pat traukiasi.
Šiai kintančiai aplinkai nėra atsparūs ir vyresni žmonės, kurie augo ir brendo kitokioje kultūroje.
Taip, kai kurios poros vis dar teigia, jog gyvena kartu dėl vaikų, tačiau reta iš jų gali užsimerkti ir kitam argumentui: ar tikrai kasdieniai pykčiai ar nepagarba vienas kitam yra tai, ką vaikai turi matyti augdami, kaip elgesio modelį, kurį po to jie kartos patys?” – svarstė M.Kuzminskaitė.
Šeimos krizės nesusijusios su skaičiais
Kalbėdama apie krizes šeimoje, psichologė nebuvo linkusi jų sieti su kartu nugyventų metų skaičiumi („Nugyveno 25 metus, tai kodėl skiriasi?“). Tiesa yra ir ta, kad kiekvienos šeimos gyvenimas yra atskira poros rašoma istorija, o tai, kas vyksta už idealia laikytos šeimos durų, žino tik jie.
Sprendimą taip pat veikia ir turimos vertybės, ir aplinka, ir poros gebėjimas kartu tartis ir ieškoti sprendimų.
Krizės kiekvieno žmogaus gyvenime labiau susijusios ne su kokiu nors skaičiumi, bet su svarbiais įvykiais – pokyčiais darbo, pinigų, vaikų, sveikatos, santykių srityse.
„Ir skyrybos kartais iš tiesų yra geresnis sprendimas iš visų galimų. Krizės kiekvieno žmogaus gyvenime labiau susijusios ne su kokiu nors skaičiumi, bet su svarbiais įvykiais – pokyčiais darbo, pinigų, vaikų, sveikatos, santykių srityse.
Gal jos gali būti siejamos ir su tam tikrame amžiuje įprastais gyvenimo pokyčiais, tačiau, man atrodo, kad vis stiprėjantis individualumo siekis trina ir esamų „periodų“ ar gyvenimo etapų ribas“, – kalbėjo M.Kuzminskaitė.
Komforto zona nebūtinai pagrindas geriems santykiams
Pasak pašnekovės, tai, kad žmonės po daugelio bendro gyvenimo metų gerai pažįsta vienas kitą, yra tam tikra komforto zona, tačiau ši patirtis nebūtinai yra gerų santykių pagrindas – galima pažodžiui žinoti visus partnerio atsikalbinėjimus, ir jie niekada nepradės džiuginti.
Tiesa, yra ir kita pusė. Įprotis, nedrąsa ar negebėjimas imtis net ir mažų pokyčių gali tapti lemtinga kliūtimi į nors kiek geresnį gyvenimą – taip juk ir neyra šeimos, kur metų metus yra fiziškai ar psichologiškai smurtaujama.
„Net tada, kai tokiems žmonėms siūloma pagalba, jie negali ja pasinaudoti, nes neturi plano, kaip jie gyvens toliau. Liūdniausia, kai patys sau jie pasiteisina kažkuo panašiu į „o tai kaip ji ar jis be manęs gyvens?“ – sakė specialistė.
Dar vienas aspektas, sakė M.Kuzminskaitė, drauge praleistų metų kiekis, keli dešimtmečiai, nebūtinai reiškia, kad žmonės iš tiesų gerai pažįsta vienas kitą.
„Jie gali neblogai prognozuoti kito žmogaus elgesį, bet vidinio pasaulio gali žinoti tik tiek, kiek partneris renkasi, geba atskleisti ar klausytis. Tokioje poroje nutinka „netikėtos“ depresijos ar savižudybės“, – kalbėjo psichologė.
Santuoka – dviejų žmonių pusiausvyra
Psichologė teigia, kad vienareikšmio ir paprasto atsakymo į klausimą, „ar verta saugoti santuoką“, tikrai nėra.
Kiekviena santuoka, kiekviena pora yra unikali dviejų žmonių pusiausvyra. Jei ta pusiausvyra stipri – ji laikysis, nesvarbu, iš kokių dalių sudaryta.
Drauge praleisti keli dešimtmečiai nebūtinai reiškia, kad žmonės iš tiesų gerai pažįsta vienas kitą.
„Manau, kad stipriam dviejų žmonių ryšiui svarbu abipusė pagarba, nuostatų ir interesų bendrumas, atvirumas ir pasitikėjimas.
Jei jie yra, tai kasdieniai nesutarimai išsisprendžia kasdienėmis priemonėmis – kai kada reikia tik mažo priminimo ar idėjos, kaip pažiūrėti į situaciją kitu kampu.
Jei šių savybių ir jausmų poroje nėra – vargu ar jas galima bet kokiomis pastangomis prisikviesti ir taip porą „sulipinti“. Tada greičiau jau reikia atsakymo į klausimą, kodėl ši pora išvis nusprendė gyventi kartu“, – kalbėdama apie skyrybas sakė M.Kuzminskaitė.
