Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Klausia vyrai: „Kodėl, kai pykstamės, ji visada apsiverkia?“

„Aš nesuprantu, kiekvieną kartą besipykdama su vyru, aš pradedu verki. Labai nenoriu to, bet negaliu suvaldyti. Ypač po vaiko gimimo tas paūmėjo“ – sako Ji.
Konfliktas
Konfliktas / Vida Press nuotr.

„Ji nuolat krenta į aukos vaidmenį, nes tik pradedame kažką aiškintis, ji apsižliumbia ir nieko negalima išspręsti“ – sako Jis.

Kas čia nutinka? Gal asmenybiniai dalykai, gal gyvenimo istorija, vaikystės patirtys, kultūriniai lūkesčiai ar kažkas tarp jų… Bet galime dalies atsakymo pradžios paieškoti žmonijos istorijoje.

Nukeliaukime kokius 100 000 metų į praeitį ir paspėliokime, kaip veikė Jos ir Jo propropro…tėvių smegenys, kurios išsaugojo tam tikrus dėsningumus iki mūsų laikų… (ir tai tikrai yra tik paspėliojimas, nes mes stebim tam tikras tendencijas ir bandom susieti su tuo, kaip įsivaizduojam, jog gyveno mūsų protėviai prieš 100 000 metų).

Unsplash nuotr./Karys
Unsplash nuotr./Karys

Taigi, evoliucine prasme senieji Jis ir Ji, t.y. Vyras ir Moteris, turėjo vieną pagrindinį darbą – daugintis ir išsaugoti savo palikuonius. Jo pagrindinė veikla buvo medžioklė ir kova su kitomis grupėmis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad buvo daug laiko kaip ir kartu, bet ir atskirai. Tykant ir sėlinant pagauti žvėrį, reikėjo tylėti, kai ateina laikas – pulti. Dėl to vyrų organizmas išskiria testoteroną, kuris kartu su kortizoliu, aktyvuoja už simpatinę sistemą atsakingus centrus – t.y. aktyvuoja kovos mechanizmą.

Testosteronas skatina įveikti, laimėti, nugalėti. Beje, Jam lengviau atsiskirti, išbūti vienam.

Ir, kas yra įdomu, kad šiuolaikiniai mokslininkai, tyrinėjantys mūsų smegenis, pastebi keistą mechanizmą – oksitocinas, ryšio hormonas, tam tikruose tyrimuose rodo, jog skatina vyrus tapti agresyvesniais (vyrai pateiktus žmonių veidus labiau kritikavo). Manoma, jog tai mechanizmas, vyrams padedantis susieiti su savo grupe ir ją ginti.

Oksitocinas, ryšio hormonas, tam tikruose tyrimuose rodo, jog skatina vyrus tapti agresyvesniais.

O kaip gyveno Ji? Pasirodo, kad ji nelabai turi tiek fizinių gebėjimų, kiek vyras. Fiziškai ji negali savęs apginti. Tiesa, manoma, jog moterys taip pat medžiojo, tačiau dėl fizinių galių skirtumo, pagrindinė užduotis, kai įvyksta kažkas nesaugaus – susiburti į grupę, sustiprinti santykius ir apsaugoti savo mažylį.

Ką mato šiuolaikiniai mokslininkai, stebėdami šiuolaikinių moterų smegenis? Kad jos tam tikro streso metu aktyvuoja oksitociną ir jo receptorius, ir jo darbas padaryti moterį jautrią socialiniams signalams, jos strategija yra susieti, susirišti, priklausyti.

Šį skirtumą mato ne tik mokslininkai, tyrinėjantys smegenis, bet ir mokslininkai, tyrinėjantys moterų ir vyrų skirtumus psichologinių savybių spektre: didesnė dalis moterų turi išreikštą polinkį konflikto metu sutikti, nusileisti, ieškoti kompromiso, nei vyrai.

Taip pat stebimas didesnis moterų polinkis į neurotiškumą – imlumą stresui, didesnį reagavimą į suvokiamą grėsmę, didesnį emocinį labilumą.

Didesnė dalis moterų turi išreikštą polinkį konflikto metu sutikti, nusileisti, ieškoti kompromiso, nei vyrai.

Kiek tai „paveldėta“, o kiek tai susiję su kultūriniais aspektais vis dar sunku nuspėti, tačiau akivaizdu, kad ši savybė „paūmėja“ gimus vaikui, nes reikia labai greitai pastebėti pavojus ir tam tikra prasme jų „ieškoti“, gebėti pirma pastebėti vaiko poreikius, nuolat bandyti juos patenkinti, pasirūpinti vaiko emocijomis ir išlikti savoje grupėje, kuri suteikia saugumą. Tad kitas žmogus, jo poreikiai ir emocijos santykyje yra labai svarbu, dažnai svarbiau nei mano.

Unsplash nuotr./Mama su kūdikiu
Unsplash nuotr./Mama su kūdikiu

Oksitocinas veikia kaip padidinamas stiklas – išdidina kituose stebimas emocijas ir reakcijas, sujautrina kito emocijoms. Ir jei žiūrėtume į prieraišumo stilius – vyrams dažniau būdingas vengiantis (polinkis atsitraukti), moterims nesaugus (t.y. noras būti labai arti santykyje, neatsiskirti).

Tai grįžkime prie to, kas vyksta šiuolaikinės Jo ir Jos smegenyse.

„Kaip tau yra konfliktuoti su manim?“, – klausiu savo vyro virtuvėje, kai abu diskutuojam šita tema.

„Žinai, labai sudėtinga, aš turiu sąmoningai sau vis priminti, kad čia nėra apie mano laimėjimą. Nes mano pirmas impulsas – bet kokia kaina laimėti. Bet man laimėti šitoje situacijoje būtų mums pralaimėti.“

Nepaisant to, kaip mes pakeitėme istoriniuose vingiuose savo supratimą, kas yra svarbu poros gyvenime – nuo giminės gausinimo, išgyvenimo strategijos, buvimo bendro ūkio partneriais iki dabartinio noro, kad vienas kitą palydėtume link savirealizacijos viršūnių, dalis mūsų smegenų reaguoja taip, kaip reaguodavo šimtus tūkstančių metų.

Ir joms labai sunku, nes manoma, kad niekada tiek visko daug nereikėjo „išspręsti“ tarpusavyje tarp moters ir vyro, nes didžioji dalis komunikacijos būdavo savo lyties grupelėse. O šiais laikais moteris ir vyras kasdien sprendžia pradedant tuo, kas krausto indaplovę, baigiant tuo, kaip išlaikyti aistrą 50 metų gyvenant kartu ir kaip rasti tą „gerą“ jausmą būnant kartu.

Kai Jis jaučia stresą, jis eina kautis, išspręsti, nugalėti. Bet kaip nugalėti, kai tai - ne priešas, o tavo žmona?

Tad kai Jis jaučia stresą, jis eina kautis, išspręsti, nugalėti. Bet kaip nugalėti, kai tai - ne priešas, o tavo žmona? Dažnai Jis iš to pasimetimo ims naudoti antrą galimą strategiją – pasitraukti iš šitos bejėgiškos situacijos.

O kas tada vyksta su Ja? Jai šitas konfliktas yra nesaugi situacija ir kelia nerimą. Ji ieško su kuo susisieti ir nusiraminti. Bet tas, kas jai turėtų būti emocinė atrama (ir neretai tai yra vienintelė emocinė atrama) yra tas, su kuriuo ji konfliktuoja. Jis ima trauktis. Ji ima persekiot, grąžint į santykį. Ir jos smegenys pagauna kiekvieną jo mimiką, tono niuansą, išdidina. Jis po padidinimo stiklu.

Jai neramu, nesaugu. Jo argumentai yra kaip ataka į jos saugumą, į tą Mes jausmą. Ir įvyksta ašaros - kaip emocijų perkrova, kuri turi kažkur išsilieti.

Unsplash nuotr./Verkianti moteris
Unsplash nuotr./Verkianti moteris

Verkimas yra kūno bandymas sureguliuoti save, nes išsiskiria oksitocinas ir endorfinai. Negalėdama rasti su kuo susisieti, moters psichika renkasi verkimą, kaip būdą gauti oksitocino ir taip nusiraminti. Bet Jo sistemoje taip nevyksta. Jam moters ašaros yra bejėgiška situacija primenanti, kad negali su ja kautis, kad jis kaltas, kad kaunasi. Ir negali pralaimėti. Ir negali atsitraukti. Ir tas bejėgiškumas augina pyktį – „baik žliumbt!“.

Verkimas yra kūno bandymas sureguliuoti save, nes išsiskiria oksitocinas ir endorfinai.

Esame labai protingi, apsiskaitę, žinome tikrai, kad svarbu poroje "mes" jausmas. Kad poros, kurios nepameta vienas kito emociškai, gali išbalansuoti tarp to, kaip sudėjus du pasaulio matymus, dvi perspektyvas, du poreikius, dvi skirtingas reakcijas galime sukurti kažką naujo, kas ir tampa Mes.

Kad tam, kuris linkęs stumti savo požiūrį nepaisant kito ir nori laimėti, teks išmokti nepamesti kito emocinio fono. Nes tai, kas Man yra laimėjimas, kartais Mums yra pralaimėjimas.

Ir tam, kuris yra labiau „nusileidžiantis“ ir dažnai save paaukojantis vardan sprendimo, reiks išmokti drąsiau pakovoti, nepamesti savojo Aš, nes jei nėra Aš, nėra to, kas gali sukurti Mes. Ir susibalansavimas gali padėti rasti sprendimą.

Bet nepaisant to, šitas naujas pokytis yra labai sudėtingas. Tai labai nauja sistema. Tad jei ne visada randant vienas kitą, kad neišlaviruojat konflikte, jūs ne vieni. Tai tikrai yra „masterclass“, kurio reikia mokytis, suprantant kokias sudėtingas sistemas bandome judinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų