„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Psichologė: „Dėl ko žmonės pradeda konfliktus? Turi savo tiesą ir mano, kad tik ji yra teisinga“

Mes norime laimingų ir darnių santykių, bet ar esame atviri santykyje su kitu? Ar leidžiame sau būti pažeidžiamais, dalytis ne tik džiaugsmu, bet ir sunkumais? Čia išryškėja emocinio prieinamumo svarba: savybės, be kurios emocinio ryšio gylis santykiuose tampa stipriai ribotas.
Pora
Pora / 123RF.com nuotr.

Pasak psichologės Linos Rasimaitės-Šabliuk, emocinis prieinamumas mums leidžia kurti prasmingus santykius ir būti suprastiems. Tik būdami emociškai prieinami, galime kurti kokybišką emocinį ryšį, kurį psichologė įvardija artimų santykių pagrindu. Jos teigimu, jei žmones sieja silpnas emocinis ryšys – jų santykių perspektyva gana miglota.

15min GYVENIMAS pakalbino L.Rasimaitę-Šabliuk apie emocinį prieinamumą, klaidas, kurių vertėtų vengti santykiuose ir būdus, padedančius stiprinti emocinį ryšį su artimaisiais.

– Turbūt ne visi esame vienodai emociškai prieinami. Nuo ko priklauso emocinis prieinamumas?

– Visų pirma, to paties žmogaus emocinis prieinamumas gali būti nevienodas skirtingu metu. Tai gali priklausyti nuo to, kas vyksta žmogaus gyvenime, aplinkoje.

Pavyzdžiui, jei žmogus yra kažkuo labai susirūpinęs, užsiėmęs ar patiria daug įtampos (pvz., darbe ar šeimos situacijoje), tikėtina, kad bendraudamas su draugu jis nebus tiek pat emociškai prieinamas, atviras, aiškiai sąmoningas apie savo jausmus ir galintis jais pasidalyti, nei tuomet, kai jis yra ramybės būsenoje. Ir tai turbūt būdinga visiems.

Skirtumas tas, kad kiekvienas mūsų galime pakelti skirtingą streso lygį. Vienus ir nedidelės problemos labai stipriai įtempia: jie tampa užsidarę ir netgi sunkiai galintys suprasti, kas su jais vyksta. O kitiems reikia didesnių „krūvių“, kad jie taip pat sureaguotų ir jų emocinis prieinamumas atitinkamai sumažėtų.

Kitas dalykas, dažniausiai sunkiai emociškai prieinami žmonės būna tie, kurie yra patyrę (ypač – vaikystėje) kokias nors traumas, emocinius sužeidimus; kurių aplinkoje reakcijos į emocinį atvirumą būdavo neigiamos, baudžiančios.

Klasikinis pavyzdys yra apie verkiančius berniukus, kurie buvo tiesiogiai arba netiesiogiai kritikuojami dėl savo jautrumo. Suaugę tokie vyrai paprastai turi sunkumų atsiverti, pasipasakoti apie „silpnais“ laikomus jausmus, kaip liūdesys, gėda, kaltė, nepasitikėjimas savimi.

Asmeninio archyvo nuotr. /Psichologė Lina Rasimaitė-Šabliuk
Asmeninio archyvo nuotr. /Psichologė Lina Rasimaitė-Šabliuk

– Emocinis prieinamumas įprastai laikomas teigiama savybe. Ar jis gali turėti ir neigiamą pusę?

– Žinoma, kai atsiveri ir įsileidi kitą žmogų į savo emocinį pasaulį, visą laiką susiduri su rizika būti užgautam. Ir dėl to tie žmonės, kurie jaučia, kad su tuo „nesusitvarkytų“, paprastai bijo atvirauti.

Tačiau emociškai prieinami žmonės įprastai jaučiasi pakankamai saugūs, pasitikintys savimi ir suvokiantys, kad jeigu kažkuo pasidaliję bus užgauti kito reakcijos – jie kažkaip išgyvens. O užgauti žmonės visą laiką gali, kartais net ir su geriausiais ketinimais.

Man atrodo, kad daug blogiau būna tada, kai žmonės vengia atsiverti. Nes tada jie praranda bet kokią galimybę būti iš esmės suprastiems.

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

– Jei žmogus jaučia baimę atsiverti kitiems dėl praeities traumų ar emocinių sužeidimų, kaip galima iš to išsivaduoti ir tapti emociškai prieinamu?

– Patirtis gali būti koreguojama kita patirtimi. Jei vaikas iš tėvų negauna pakankamai dėmesio ar rūpesčio, kurio tuo metu jam reikia, ir stokoja teigiamos emocinės patirties, kiti artimi ryšiai – su mokytojais, būrelių vadovais ar giminėmis – jam gali tapti koreguojančia emocine patirtimi, padedančia patirti, kad emocinis artumas yra malonus ir galintis teikti prasmę.

Lygiai tas pats ir suaugusiam žmogui, turinčiam blogų patirčių, susijusių su emociniu artumu. Naujos patirtys su patikimais žmonėmis – partneriais ar draugais – gali padėti koreguoti schemas, „atsineštas“ iš praeities, vaikystės.

Kita vertus, žmonėms, kurie stokoja teigiamos emocinės patirties, dažnai yra iššūkis ryžtis būti atviriems. Jiems neretai sunku išlaikyti prasmingus santykius su draugais, partneriais, dėl to jie būna tarsi užsisukę nesėkmingame rate: vis bando priartėti, bet pasijaučia nesaugūs, nedrąsūs, ima stokoti atvirumo ir vėl „nudega“.

Tokiais atvejais gali būti naudinga psichoterapija: su specialistu žmogus gali sukurti patirtį, kaip būdamas atviras ir pažeidžiamas, su įvairiausiais keisčiausiais jausmais, yra priimamas. Tuomet ir gyvenime drąsiau tą patį daryti.

O jei savo aplinkoje turime emociškai neprieinamą, uždarą žmogų – ar įmanoma kitą „atšildyti“?

– Jeigu turiu draugą ir matau, kad jam kažkais ne taip, kad jis kažkuo nesidalija, kažko nedrįsta sakyti, galbūt netgi kažką ignoruoja – vienas iš būdų, kaip padėti jam jaustis drąsiau, yra pačiam atsiverti. Parodyti, kad su juo jaučiuosi saugus, pasitikiu, išdrįstu kalbėti.

Kai savo pavyzdžiu rodome pasitikėjimą ir atvirumą, tada ir kiti žmonės linkę su mumis būti atviri. Kita vertus, niekas mums negali garantuoti, kad kitas elgsis taip, kaip norime, ar kad pavyks „sutvarkyti“ kitą.

Tačiau jei tokiu atveju bandome imtis įkalbinėjimų, manipuliavimų, stengiamės kažką išpešti iš kito žmogaus – tai dažniausiai tik pablogina situaciją. Žmogus ima jaustis dar labiau nesaugiu, o nesaugumas ir yra esminė priežastis, kodėl žmogus neatsiveria, palaiko atstumą, yra uždaras.

Vida Press nuotr./Nepageidaujamas kito žmogaus elgesys
Vida Press nuotr./Nepageidaujamas kito žmogaus elgesys

– Emocinis prieinamumas artimai siejasi su gebėjimu kurti emocinį ryšį. Koks emocinio ryšio vaidmuo santykiuose?

– Visų pirma, emocinis ryšys kuriasi vykstant tam tikriems mainams, kada žmonės tarpusavyje dalijasi savo emocijomis, būsenomis, savijauta, išgyvenimais. Ir ne tik teigiamais: kalbėti apie tai, kas yra sunku, taip pat svarbu. Tačiau emocinis ryšys yra ne tik apie verbalinį bendravimą, bet ir apie buvimą kartu, vienas kito palaikymą.

Manau, kad emocinis ryšys yra santykių esmė, pagrindas. Tačiau kartais žmonės, kurdami santykį poroje, šeimoje ar tarp draugų, nustumia emocinį ryšį į „antrą planą“: santykiai tampa labiau apie bendrą turtą, kažkokius bendrus užsiėmimus, bet ne apie emocinį artumą. Dėl to ilgainiui žmonės pradeda galvoti, kad santykiuose kažko trūksta, ir trūksta kažko labai svarbaus.

Kitaip tariant, santykiuose stokojant emocinio ryšio, anksčiau ar vėliau jo pasigendama, dėl ko santykiai ima silpnėti arba nutrūksta.

– O kas pažeidžia emocinį ryšį, trukdo jam vystytis?

– Jei žmogus man bando atvirauti apie savo jausmus, išgyvenimus (nebūtinai patogius, malonius), ir aš imu jį kritikuoti, bandyti moralizuoti ar mokyti, kaip geriau gyventi – žmogus pradeda jaustis nesaugiu, o tai didina tarpusavio atstumą ir pažeidžia emocinį ryšį.

Arba, jei žmogui išsipasakojus, smarkiai nusiviliu juo, lyg jis būtų kažkoks mano pratęsimas, tarsi sugadinęs mano dieną, o ne savo (kaip yra iš tikrųjų), – atstumas tarp mūsų taip pat didėja.

Vėlgi, čia toks klasikinis pavyzdys – mamų reakcijos į vaikų nesėkmes. Kai kurios mamos taip pyksta, širsta ant savo vaiko už, pavyzdžiui, blogą pažymį, lyg tas pažymys būtų jų pačių, o ne vaiko. O iš tikrųjų vaikui tokiu atveju labiausiai reikia supratimo ir palaikymo – jam pačiam nelengva gavus blogą pažymį. O mama pyksta, lyg vaikas būtų jai gavęs blogą pažymį.

Tas pats pasitaiko ir porų santykiuose: žmonės pyksta vieni ant kitų, tarsi partneris būtų ne sau kažką blogo padaręs, bet ir mane neva į gėdingą poziciją pastatęs.

Kai kurios mamos taip pyksta, širsta ant savo vaiko už, pavyzdžiui, blogą pažymį, lyg tas pažymys būtų jų pačių, o ne vaiko.

Taigi visos kritikos, moralizavimai, neadekvatūs pykčiai ir pretenzijos už kito atvirumą ir pažeidžiamumą griauna emocinį ryšį ir veda į užsidarymą. O viskas, kas yra apie palaikymą, bandymą suprasti, įsigilinti, įlipti į kito batus – padeda priartėti vienas prie kito.

– Kokius dar pastebite elgesio modelius, būdingus artimuose santykiuose, kurie silpnina emocinį ryšį?

– Kartais žmogus priima kito emocijas, lyg jos būtų jo: jeigu kitas verkia – tai jis susitapatina, kad dabar ir jam yra blogai. Tačiau daug naudingiau būtų mokytis šiek tiek pažiūrėti iš šono: jeigu kitas verkia – aš turiu jį palaikyti, o ne pykti, kad jis liūdina ir gadina man dieną.

Arba, tikrai dažnai porose pasitaiko, kai partneriai vienas ant kito pyksta už kažkokius „nepatogius“ jausmus. Jei vienam atsivėrus, kitas pradeda sakyti: „Baik verkti, viskas gerai“, arba pasišalina iš situacijos – tarp žmonių didėja atstumas.

Labai dažnai moterys, atėjusios į psichoterapiją, skundžiasi savo partneriais, kurie yra tokie į sprendimą orientuoti žmonės (kas, beje, gyvenime jiems labai padeda), bet pamiršta, kad emociniame pasaulyje to sprendimo taip skubiai kartais ir nereikia.

Moterys neretai nori, kad partneris tiesiog pabūtų kartu su tuo jų skausmu, ir viskas. Ir kad neieškotų ką padaryti, kad nebeskaudėtų – tai įvyksta natūraliai.

Taigi kai artimam žmogui sunku, vertėtų pabūti šalia ir pasakyti: „Esame kartu su tavo liūdesiu, papasakok daugiau, ką jauti“.

Ir kai užuot pykę ant kito dėl jo reiškiamų emocijų ar išgyvenimų, stengiamės jį suprasti ir palaikyti, žmogus greičiau nusiramina ir situacijos sprendimas dažniausiai ateina daug anksčiau. Ir tada mes galime važiuoti toliau, o ne būti susipykę.

Dar viena labai klaidinga ir ardanti santykius pozicija yra manymas, kad aš žinau geriau, kaip turi būti, kaip kitas turėtų jaustis ar elgtis.

Kalbant apie kito žmogaus jausmus, niekada niekas nežino geriau, kaip yra, išskyrus tą patį žmogų. O jei jis pats nežino, tai reiškia, kad šiuo metu niekas nežino. Mes galime spėlioti, apie tai kalbėtis, kažkaip kartu ieškoti sprendimo. Bet mes niekada nesuvoksime, ką kitas iš tikrųjų jaučia – tą reikia kažkaip priimti.

– O ar tam tikras žmonių nesuderinamumas gali būti priežastis, dėl ko žmonėms nepavyksta emociškai suartėti?

– Taip, tai gali būti priežastis, kadangi žmonės skirtingai geba atpažinti savo emocijas, ir dėl to jie gali būti skirtingai jautrūs savo partnerio, draugo ar bet kokio kito žmogaus emocijoms.

Jeigu aš visiškai nesusigaudau savo emociniame pasaulyje, jei mano jausmai yra tik „geri“ arba „blogi“, be jokių kitų, – man bus sunku suprasti, jeigu mano artimas turės kažkokių subtilesnių išgyvenimų ir bandys jais dalytis. Tada mes tarsi kalbėsime skirtingomis kalbomis. Todėl šia prasme suderinamumo tikrai reikia.

Vida Press nuotr./Pora ginčijasi
Vida Press nuotr./Pora ginčijasi

– Kokias savybes patartumėte ugdyti ir ko vengti, siekiant stiprinti, gilinti tarpusavio emocinį ryšį su artimaisiais?

– Turbūt esminis emocinio ryšio pagrindas yra empatija – gebėjimas įsijausti į kito jausmus. Bet, kaip ir minėjau, neprisiimant jų sau, o „pagaunant“, ką kitas jaučia.

Empatiją galima ugdyti gilinantis į save ir kitus žmones. Tyrimai rodo, kad empatija ugdoma netgi skaitant grožinę literatūrą. Įsijautimas į veikėjų charakterius ir jų išgyvenimus padeda geriau suprasti ir žmones, esančius realiame gyvenime, aplink mus.

Kai mokausi suprasti – pyktis netenka prasmės.

O apskritai emociniam ryšiui svarbus noras suprasti kitą. Nes dažnai žmonės pradeda konfliktus dėl to, kad nesupranta vienas kito – turi savo tiesą ir mano, kad tik ji yra teisinga. Tad užuot laikiusis įsitikinimo, kad, pavyzdžiui, vyras neturėtų verkti ar skųstis, vertėtų pasigilinti, kodėl tas vyras taip sunkiai kažką išgyvena.

Kai mokausi suprasti – pyktis netenka prasmės. Todėl naudinga savyje ugdyti nuostatą, jog ne viską žinau ir dėl to noriu suprasti ir pažinti tai, ko nežinau.

Kitas dalykas, visos žmogiškosios savybės – tiek teigiamos, tiek neigiamos – turi prasmę ir gali padėti būti emociniame ryšyje.

Turiu minty, jog mes visi turime neigiamų, užknisančių, nervinančių savybių – mūsų artimieji jas žino, žinome ir mes. Bet jei mes galime būti atviri, kartu apie jas pasikalbėti, iš jų pasijuokti – mes suartėjame. O jei slepiamės nuo tikrojo savęs ar įsižeidžiame, jeigu artimas primena tai, kas man manyje nepatinka – mes tolstame.

Santykiuose svarbu laikytis pozicijos, kad nesu tobulas ir neturiu vaidinti kažkokio pusdievio. Ir nereikia apsimesti, kad mano „blogos“ savybės yra tobulėjančios ir tuoj tuoj taps „geromis“.

Niekada taip nebus: mes visada darysime klaidų ir mumyse kartas nuo karto išlys tie patys negatyvumai. Tik klausimas, ar galime būti su tuo atviri – jei galime, emocinis ryšys su artimaisiais vystosi daug kokybiškiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs