Tačiau tie suaugusieji, kuriems teko pabūti ne tik vaikais, bet ir tėvais, patirti abiejų pusių jaučiamą skausmą ir džiaugsmą, kur kas mažiau nuvertina tėvų ir vaikų santykius ir labiau suvokia jų svarbą – psichologai teigia, kad žmogus, giliai supratęs, ką pats perėmė iš tėvų ir jiems atleidęs, yra labai toli pažengęs žmogus.
Iš tėvų ir vaikų santykių galime išmokti daugiausia
Sakoma, kad vaikas išvažiuoja gyventi nuo tėvų tokiu atstumu, kokio dydžio jo priklausomybė nuo tėvų. Išvažiavus dažnai susiklosto gana tipinė situacija: keli pašnekesiai telefonu, keletas susitikimų per metus – negi pyksiesi? Tikrieji veidai nebeišlenda, smulkmenas galima pakentėti. Vaikai nesiginčija, tėvai pasiilgę ir taikūs, nėra progos susipriešinti ir pradėti naujai spręsti konfliktus, išmokti derėtis, parodyti vieni kitiems, ką darė ne taip.
Neapsigaukime: tėvai vis tiek užima bent pusę mūsų sielos, pačią giliausią jos dalį ir, pykdami ant tėvų, pyksime ir ant savęs.
Tačiau yra keletas momentų, kada atsiveria langelis tėvų vaikų santykių vystymuisi. Pirma proga būna, jei baigęs mokslus vaikas ieško darbo ir grįžta dar pagyventi pas tėvus. Jis daug protingesnis, jau „paaugintas“ kitų suaugusiųjų ir pajėgus pakeisti dalį santykių savo su tėvais. Dar geresnė akimirka – kai gimsta savi vaikai, ir jis aiškiau pajunta, kaip galėjo jaustis tėvai, kai augino jį patį. Trečias kartas – kai tėvai ima senti, tampa silpnesni, ir iš vaikų reikia vis daugiau iniciatyvos. Sakoma: „Nebūk senesnis už seną ir mažesnis už mažą.“ Tada vaikai užima stipriųjų poziciją, gali daug ką daryti savaip, jau geriau ima suprasti tėvus ir neįsiskaudinti patys; tai irgi padeda užjausti ir jiems atleisti.
Juk iš tiesų tėvai tėra tik giminės sunkumų pernešėjai, kurie patyrė savo tėvų skriaudas ir nuskriaudė savo vaikus to nė nesuprasdami arba nepajėgdami elgtis kitaip.
Kaip geriau: problemas su mama spręsti su žmona ar su pačia mama?
Norime to ar nenorime, mes daug kuo esame panašūs į vieną ar abu savo tėvus, gal sąmoningai norėjome nuo jų atsiriboti, bet neapsigaukime: tėvai vis tiek užima bent pusę mūsų sielos, pačią giliausią jos dalį ir, pykdami ant tėvų, pyksime ir ant savęs. Tėvų ir vaikų santykiai pilni giliausių nuoskaudų, jos nepraeina dešimtmečiais, verčia atsiriboti emociškai, tėvai geriau nei bet kas kitas pataiko į pačias silpniausias mūsų vietas, o jų žodžiai ir poelgiai sukelia pačią didžiausią priešpriešą.
Žiūrėdami iš šono kartais negalim atsistebėti: kodėl vaikai tokie įjautrinti ir taip stipriai reaguoja į visai nedidelius tėvų elgesio trūkumus, o kartais visai nereaguoja į tai, kas tėvų elgesy tikrai destruktyvu? Neskubėkime smerkti vaikų: už tų reakcijų slypi didelė istorija, todėl į tėvus reaguoja ne suaugęs žmogus, o jų viduje tūnantis mažas vaikas. Pasielkime tokiu pat būdu, kaip jų tėvai, ir šie žmonės taip pat aštriai sureaguos ir į mus. Ir jei mums pavyksta pabėgti nuo tėvų ir tų, kas juos primena, mūsų išsirinkta antra pusė vis tiek paliečia tėvų padarytas žaizdas.
Iš tikrųjų suaugame tik tada, kai mūsų elgesys ir emocijos tėvų atžvilgiu pasikeičia – būtent tai parodo, kad giliausios mūsų žaizdos jau užgiję.
Esama tik dviejų galimybių: sprendžiame savo problemas su mylimuoju, rizikuodami jį prarasti, arba sprendžiame su savimi ir tėvais, kurie niekur nuo mūsų nepabėgs, bet nelabai mus supras ir menkai tesikeis. Naujas mylimasis turės atkentėti ir už ankstesnius mūsų partnerius, bet labiausiai – už tėvus.
Todėl iš tikrųjų suaugame tik tada, kai mūsų elgesys ir emocijos tėvų atžvilgiu pasikeičia – būtent tai parodo, kad giliausios mūsų žaizdos jau užgiję. Sudėtingiausia tai pakeisti, kai tėvai jau mirę, tad paskubėkime.
Šiuolaikinėje visuomenėje tėvams keliami per dideli reikalavimai
Anot filosofų, būti žmogumi, vadinasi, būti sugadintu tėvu. Nuo psichoanalizės įsigalėjimo laikų tapo populiaru kaltinti tėvus dėl visų savo trūkumų ir kančių, vėlesni psichoanalitikai bandė gelbėti padėtį teigdami, kad tobuli tėvai irgi nebūtų gerai, nes išėjus iš tokio šiltnamio vaikas neprisitaikytų.
Deja, su kiekvienais metais reikalavimai tėvams vis didėja. Šiuolaikinės mamos skaito psichologines knygas, nenori pakartoti savo mamų klaidų, tačiau pačioms keistis labai nelengva. Nemažai žmonių būtent dėl to, o ne dėl egoizmo, nedrįsta būti tėvais neišsprendę savo pačių problemų, kol tampa per vėlu. Klaidų ieškojimas trukdo ne tik tėvams, bet ir vaikams. Tėvus kaltinančiam suaugusiam vaikui sunkiau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Jei įkalina save į tėvus nukreiptame pyktyje, ieško, ką dar jiems prikišti, kad pateisintų save, nebegeba spręsti savo pačių problemų.
Tėvų padėtis nepavydėtina ir kita prasme: jie pirmi atėjo į šį pasaulį ir turėjo daugiau įtakos, todėl visiems laikams prisiėmė atsakomybę už tai, kuo taps vaikai. Deja, tėvai negali kontroliuoti visko, ką daro vaikai, nepajėgūs apsaugoti jų nuo kitų žmonių įtakos, tad belieka tik kentėti arba jausti kaltę, jei kas ne taip.
Klaidų ieškojimas trukdo ne tik tėvams, bet ir vaikams. Tėvus kaltinančiam suaugusiam vaikui sunkiau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Tėvams sunku, nes jie vyresni už vaikus, jiems nelengva keistis, kai vaikai ima iš jų reikalauti elgtis kitaip. Paprastai tėvams iš vaikų reikia ne taip jau daug – išklausymo, kelių gerų žodžių, sveikinimų per šventes.
Kai tėvai tik duoda nesulaukdami dėkingumo, jie kankinasi nesuprasdami, kodėl jų santykiai su vaikais pasuko bloga vaga. Tada lieka tik nuvertinti savo tėvystę, o atsisakęs bendrauti vaikas tėvams yra tarsi miręs ir tuo pačiu tai galima vertinti kaip jų pačių – kaip tėvų – mirtį.
Gerose šeimose sulaukiama daug paramos, o gimines keisti draugais nesaugu
Jaučiu, kaip perskaitę šį sakinį susiraukia visi, turėjusieji „toksiškus“ tėvus. Bet palaukime. Mūsų feisbuko paskyroje 200 draugų, gimtadienyje – 20, o kai pakliūvame į bėdą – tik 2, ir dažniausiai tai yra mūsų tėvai. Jie padeda finansiškai, augina mūsų vaikus, pataria, kai reikia išmintingo patarimo. Mirus net „toksiškiausiems“ tėvams dingsta nenusakomas saugumo jausmas, ir pirmi eilėje į mirtį atsiduriame mes.
Prisiminkime dideles, geras rytiečių, europiečių ar amerikiečių šeimas, nuolatinį bendravimą tarp senelių, vaikų ir anūkų – kokios tai galingos mafijos, emocinio, intelektinio ir finansinio palaikymo komandos! Būk tokioje giminėje silpniausias ir netikęs, tau suras darbą, žmoną, vyrą, pamokys, aprūpins. Tokioje šeimoje tavimi rūpinasi vyresni, todėl net suaugęs dar gali iki valiai pabūti vaiku, atsipalaiduoti, pajusti vaikystės džiaugsmus, o ne visada būti rimtas ir jausti atsakomybę. Atsipalaiduoti ir dar kartą pasijusti vaikais galime ir šalia psichoterapeutų, o jausmas, kad kitas imasi atsakomybės, jei kas vyktų ne taip, padeda klientams tyrinėti giliausius savo jausmus.
Atsiribojus nuo tėvų, brolių, vaikų, lieka tik draugai. Jaunystėje jie neįkainojami – tikrai draugystei sukurti reikia daug laiko, o jaunystėje mes turime marias laiko, ilgai būname su klasės, grupės bičiuliais, tad iš draugų labai daug gauname ir išmokstame. Tačiau netrukus draugai ima kurti šeimas, išgyvena stipresnius jausmus, intymumą, įsipareigoja buitiškai, ir draugiškas ryšys nepajėgus su tuo konkuruoti.
Mūsų feisbuko paskyroje 200 draugų, gimtadienyje – 20, o kai pakliūvame į bėdą – tik 2, ir dažniausiai tai yra mūsų tėvai.
Didelė tragedija suvokti, kad visi draugai turi ką nors svarbesnio už tave. Bet tarsi to būtų ne gana, dalis tikrųjų draugų pamažu darosi „nebetikri“ – suartėdami su kitais, imdamiesi naujų veiklų jie smarkiai keičiasi, pamažu vis prasčiau mus supranta, nebesidomi, gali pradėti net kritikuoti, pavydėti ar kenkti.
Draugystė greičiau nei giminystė gali virsti priešiškumu ar nutrūkti – šie saitai mažiau saugomi, o su amžiumi susirasti draugų ir surinkti draugystės valandų skaičių darosi vis sunkiau. Daugelio vyresnių žmonių situacija atrodo taip: keli „istoriniai“ draugai, su kuriais besieja tik prisiminimai, kelios naujos draugystės, kurios subyra dėl menkiausio išbandymo, ir daugybė feisbuko draugų.
Koks stebuklas gali pataisyti tėvų ir vaikų santykius?
Svarbiausia – suvokti, kad tėvai – tai tik giminės sunkumų nešėjai, kuriuos netobulai augino jų pačių tėvai, ir neniekinkime savęs, jei netobulai auginame savo vaikus. Neiškeiskime tėvų į draugus ir bendraukime kiek galime nuoširdžiau, kad santykiai su jais netaptų paviršutiniška vaidyba. Išnaudokime laiką, kai turime būti kartu, kai jie padeda auginti anūkus, kai mes privalome jiems padėti.
Mokykimės bendravimo, savęs supratimo, gaukime pagalbos iš kitų stipresnių žmonių ir naujus gebėjimus parsineškime pas tėvus. Išdrįskime jiems jautriai atskleisti savo tikrus jausmus, jei tėvai pyks, išlaukime, kol jie įsisavins naujas mintis.
Derėkimės, santykius su tėvais bandykime keisti į lygiaverčius, kol jie dar gyvi, o ne perkelkime problemas ant vyro, žmonos, kitų žmonių. Pripažinkime, kuo esame panašūs į tėvus, priimkime jų ir savo ydas kaip duotybę, ir kantriai bandykime jas keisti. Suvokime, kokia nepavydėtina tėvų padėtis, kai jie žino, kad nesiseka jų vaikams arba kai vaikai nenori su jais bendrauti. Priimkime tėvų meilę ir pripažinkime, kad mums jos reikia, nesvarbu, kokie jaučiamės suaugę ar brandūs.
Tėvų ir vaikų santykiai yra patys svarbiausi, nes jie sukuria gyvybę ir perduoda vertybes, dėl to juos nuvertinę ar jų atsisakę rizikuojame tiesiog dvasiškai ir fiziškai išnykti. Tai vertikalūs santykiai, kurie turi sukurti saugumą, mokyti, reikalauti ir būtent tada, kai visi yra suaugę, atsiranda puiki galimybė pereiti į horizontalius santykius – pradėti draugauti ir tartis.
Priimkime tėvų meilę ir pripažinkime, kad mums jos reikia, nesvarbu, kokie jaučiamės suaugę ar brandūs.
Žinoma, galima tvirtinti, kad „aš visada būsiu nelaimingas, nes mama manęs nemylėjo, kai buvau ketverių!“, bet gal visgi geriau savo problemas pabandyti spręsti su kitomis „mamomis“ ir „tėvais“ ir iš naujo įeiti į santykius su savo tėvais. Žinoma, teks nustoti vaidinti gerą dukrą ir sūnų, išreikšti pyktį, nutolti, grįžti, vėl pabandyti.
Išspjovę prarytą moralę, nustojame apgaudinėti save, ir meilės jausmas gali atgimti savaime. Budistai sako: mirdamas turi prisiminti bent vieną akimirką, kai tave vaikystėje mylėjo mama, o paskui pabandyti tą patį meilės jausmą nukreipti į žmones.
Parengta pagal greitai pasirodysiančią Genovaitės Petronienės (psichologės kontaktai ČIA) knygą „Tavo laimės profilis“