Šiandien knygos autorius dr. J.Maroonas yra Pitsburgo universiteto Medicinos centro klinikos profesorius, biatlono ir triatlono sportininkas ir vis dar žavingas 80 metų vyras, geidžiamiausias TV kanalų pašnekovas. Sulaukęs keturiasdešimties, jis jau buvo pasaulinio lygio neurochirurgas, tačiau tuomet, kai manėsi pasiekęs sėkmę, patyrė perdegimo sindromą. Iš neurochirurgo jis tapo... sunkvežimių aikštelės prižiūrėtoju. Žmogumi, kuris visose srityse laikė save nevykėliu ir neturėjo nė trupinėlio noro ką nors keisti.
Galynėdamasis su tokiais simptomais kaip depresija, nemiga, mintys apie savižudybę, cinizmas, jis visgi sugebėjo atsitiesti. Kaip jam tai pavyko, jis aprašė savo knygoje.
Autoriaus pateiktas harmonijos kvadratas – tai pamatas, ant kurio stovi laimingas, harmoningas žmogus. Jeigu visos kvadrato kraštinės yra tolygios, mūsų gyvenimas yra stabilus. Jeigu ne – galime sulaukti katastrofos.
Perdegimas prasideda tada, kai yra labai gerai
G.Petronienė, paklausta, kaip dažnai tenka susidurti su perdegimu, prisipažino, kad taip pat yra tai patyrusi.
„Pats žodis „perdegimas“ reiškia, kad žmogus dega. Ne bet kuris pervargimas, išsekimas, depresinė būsena ar lėtinis nuovargis yra perdegimas. Mano klientai dažnai ateina su depresijos požymiais arba jie nervingi, jiems nesimiega, liūdna nuotaika, nėra gyvenimo džiaugsmo, ir tuomet mes ieškome priežasties. Ir neretai paaiškėja, kad jie patiria perdegimo sindromą.
Perdegimo sindromas atsitinka ne tada, kai tu kenti, tave kažkas paliko ar „ėda“ blogi viršininkai, o tada, kai tau viskas labai gerai.
Aš taip pat esu jį patyrusi. Kai pradėjau rašyti knygas, straipsnius, regis, jaučiausi viršūnėje, viskas sekėsi, visiems tavęs reikėjo, viskas buvo įdomu ir kėlė džiaugsmą. Tai galima įvardinti kaip vieną laimingiausių periodų gyvenime.
Ir viskas baigėsi tuo, kad priartėjau prie savo klientų. Nuo pat ryto viskas būdavo neįdomu. Tai ir yra perdegimo sindromo įdomumas – jis atsitinka ne tada, kai tu kenti, ne tada, kai tave kažkas paliko, ne tada, kai tave „ėda“ blogi viršininkai, o tada, kai tau viskas labai gerai.
Tuo metu savo kūnu aš rūpinausi, sportavau, bet visiškai neturėjau laiko savo vaikiškajai daliai, visada buvau suaugusi. Tuo metu turėjau gana tolimus santykius, negalėjau labai pasireikšti (šalia artimo žmogaus dažnai mes galime parodyti visus savo kaprizus ir visaip pakvailioti). Taip pat neturėjau laiko dvasiniam aspektui – pabūti su savimi. Po to apie metus turėjo atsistatinėti, sustabdžiusi kiek tik galima veiklų.
Nustatyta, kad labiausiai patirti perdegimo sindromą rizikuoja tie, kurie dirba su žmonėmis, – mokytojai, gydytojai, psichologai. Mat, kai kažką darai dėl žmonių, net jei atsikėlęs iš ryto jautiesi pervargęs, atėjęs į darbą pamatai, kad žmogui reikia tavo pagalbos, tu įsigilini į jo problemą, padedi, ir jau atsiranda jausmas, kad gyvenimas įgavo prasmę. Ir dabar jau visą dieną gali gelbėti žmones, energija sugrįžo.
Tačiau tai labai pavojinga, nes matymas, kad tavęs kitiems reikia, veikia kaip narkotikas, tu nebejauti, kiek gali dirbti, todėl kenčia tavo laikas su savimi, santykiai, kūnas. Taigi tiems, kurie dirba su žmonėmis, myli tuos žmones ir nori jiems gero, perdegimo sindromas pavojingiausias“, – įspėjo psichologė.
Persidirbimo sindromo priežastys
Pasak sociologės Mildos Pivoriūtės, perdegimo sindromas, be abejonių, yra šių laikų fenomenas.
„Kai bandžiau pagalvoti, kiek galiu išvardinti socialinių jo priežasčių, sugalvojau bent dešimt. Išvardinsiu tik svarbiausias. Pirmiausia reikia kalbėti apie ekonominį motyvą, ypač Lietuvoje. Dėl nelabai geros ekonominės padėties žmonės išgyvena labai didelį nelygybės jausmą, nes dirba visuomenei svarbius darbus, bet uždirba labai mažai.
Daug žmonių vos ne visą savo gyvenimą atiduoda darbui, labai daug dirba, bet vis tiek gauna pinigų tik tiek, kad vos galą su galu suduria. Ir tas jausmas, kai tu šitiek dirbti, bet negali patenkinti net pirminių savo poreikių, sukelia beviltiškumą. Yra studija apie bandžiusių nusižudyti žmonių patirtis, ir ypač mūsų lietuviškoje kultūroje vienas iš suicidinio elgesio ypatumų – būtent šis beviltiškumas, kylantis dėl poreikio persidirbti ir per didelio užimtumo, norint bent minimaliai gerai gyventi.
Šalyse, kurios ilgą laiką patyrė stygių ir dabar turi pertekliaus situaciją, žmogaus vertę labai lemia užimtumas ir socialinis statusas.
Kita priežastis susijusi su pasaulio neaprėpiamumo jausmu. Pasaulis labai išsiplėtė, tapo daug įvairesnis, visose gyvenimo srityse žmonės turi nepalyginamai daugiau pasirinkimų, o tai reiškia, kad gyvenimo tempas didėja, suderinti įvairias gyvenimo sritis – darbą, šeimą, laisvalaikį – tampa tikru iššūkiu. Pasirinkimams tenka išnaudoti tiek fizinės ir psichinės energijos, visur tiek visko pilna, kad susiduri su visišku pasirinkimo paralyžiumi.
Trečia priežastis apie tai, kaip mūsų visuomenėje apibrėžia žmogaus vertę. Mano manymu, Lietuvoje ir kitose šalyse, kurios ilgą laiką patyrė stygių ir dabar turi pertekliaus situaciją, žmogaus vertę labai lemia užimtumas ir socialinis profesinis statusas. Jeigu žmonės jaučia, kad mes vieni kitus vertiname už tai, ką darome, kuo dirbame ar net kiek uždirbame, jie savo energiją ir investuoja į tokią veiklą.
Ir net tėvai pradeda socializuoti vaikus taip, kad jie taptų gerais darbuotojais, pasiektų pripažinimą ir socialinį statusą, todėl vaikai apkrauti būreliais ir korepetitoriais. Vaikai yra pervargę, tačiau kaip dažnai mes paklausiame savo vaikų savaitgalį, ar jie jaučiasi pailsėję? Tačiau tikrai paklausiame, ar jie padarė pamokas“, – svarstė renginio dalyvė.
Persidirbti tapo madinga?
Sociologijoje yra demonstratyvaus vartojimo teorija, pagal kurią žmogus, norėdamas išreikšti savo socialinę poziciją, naudoja tam tikrus simbolius, pavyzdžiui, ką valgo, kaip leidžia laisvalaikį, kokios muzikos klauso, kokį automobilį vairuoja ir pan.
Šiandien sociologai, perdarę šią teoriją, prakalbo apie demonstratyvaus užimtumo fenomeną, arba performatyvų darboholiškumą, kai žmogus didžiuojasi, kad jis yra užsiėmęs, persidirbęs, ir jis vertina kitus, kurie taip pat daro. Jis demonstratyviai rodo, kad yra visuomenei reikalingas, pasižymi kompetencijomis, kurių visiems reikia, yra nepakeičiamas ir svarbus.
„Tačiau Skandinavijoje, kur labai svarbi ir laisvalaikio kultūra, žmogus, kuris persidirba, kaip tik vertinamas neigiamai, nes jis tarsi negerbia savo šeimos, draugų, santykių, savęs. Pati atlikdama tyrimą aš pastebėjau, kad prieš perdegimą visiems tyrimo dalyviams buvo būdinga savybė nemokėti pasakyti „ne“.
Esu pervargęs, bet pasiūlė padaryti darbą ir imu, nes labai bijau, kad ateityje daugiau nesiūlys. Tik kai žmonės ėmė sąmoningai siekti harmonijos, jie suprato, kad pagrindinė savybė, kuri padeda, yra gebėjimas pasakyti „ne“, nes meilė sau yra svarbiau negu meilė darbdaviui, kuris prašo kažką padaryti per sekmadienio naktį. Tai irgi kompetencija, kurią reikia ugdyti“, – teigė sociologė.
Vis daugėja žmonių, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, ilgus metus dirbo prestižinį darbą, bet staiga atsigręžia į paprastus darbus.
Pasak jos, sociologiniai tyrimai rodo, kad vis daugėja žmonių, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, ilgus metus dirbo protinį, prestižinį darbą, bet staiga atsigręžia į paprastus darbus, nes nori pailsinti savo psichiką ir protą.
Taip pat daugėja žmonių, kurie, turėdami magistro laipsnį, įstoja į profesinę mokyklą, kad protinį darbą galėtų derinti su kokiu nors paprastu darbu, nes labai pasiilgo jausmo, kai nereikia darbo neštis namo – materialiai arba mintyse.
Psichologė pati išbandė harmonijos kvadratą
Kita vertus, nors kalbant apie perdegimo sindromą paprastai siūloma mažiau dirbti, G.Petronienės manymu, dažnai žmonės darbe blogai jaučiasi dėl dviejų dalykų – arba yra blogi santykiai darbe, ne kaip į šeimą ateini į darbą, arba iš vidaus graužia vidinis kritikas: neduok Dieve, padariau klaidą, turiu daryti viską gerai. Ypač tai pasakytina apie atsakingų profesijų atstovus.
„Tas mąstymas, ar nepadariau klaidos, ir nuvaro į kapus, o ne pats darbas. Aišku, viršininko pakeisti negali, bet galima išbandyti įvairias psichologines technikas, kaip nuo jo atsiriboti. Jeigu susistyguojame darbo psichologiją, galima dirbti trečdaliu labiau atsipūtus su tuo pačiu produktyvumu“, – įsitikinusi psichologė.
Beje, ji pati savaitę laiko pabandė gyventi pagal knygos autoriaus rekomendacijas ir turėjo pripažinti, kad šiuolaikiniam žmogui tai, deja, sunkiai įgyvendinama:
„Autorius sako, kad tiek pat laiko ir energijos turėtume skirti darbui, kūnui, santykiams ir dvasingumui. Susikaupiau, kūną sutvarkiau – teisingai valgiau, teisingai judėjau ir miegojau. Santykius taip pat stengiausi palaikyti, nenusisukau nuo žmonių. Tiesa, reikėjo prisiversti ir atimti šį laiką iš darbo, kurio turėjau daug. Tačiau dvasiniams dalykams visiškai nebeliko laiko. Šiaip ne taip pavyko pastatyti tik tris harmonijos kvadrato kraštines.“
Pasak jos, žmonės dažniausiai imasi kažką keisti tik tada, kai jiems būna blogai – sugriūva santykiai, pasireiškia neurotiniai simptomai arba sustreikuoja kūnas. Kitas variantas – kai jie pajunta kažką gera, pavyzdžiui, atsipalaiduoja per atostogas ir pradeda jausti savo kūną, save. Arba nuvažiuoja į meditacijų stovyklą ir pajunta, kokia nuostabi būsena po meditacijų, visiškai kitaip galva veikia. Bet per savaitę viskas dingsta.
„Kita vertus, po mėnesio galima vėl kažkur nuvažiuoti ir gyventi tokiais užėjimais – kažkur nuvažiavai, pagyvenai harmoningai, grįžai, įgriuvai į savo įprastą rutiną, o po to vėl išvykai ir atsipalaidavai. Manau, šiuolaikiniam žmogui tai išeitis. Vis tiek taip pratempsite daug ilgiau nei tie, kurie nieko nedaro, ir būsite labiau harmoningi. O pasikeisti per vieną dieną nerealu – turėtų viskas sugriūti“, – svarstė G.Petronienė.
Tiems, kurie dirba su žmonėmis, myli tuos žmones ir nori jiems gero, perdegimo sindromas pavojingiausias, – įspėjo psichologė.
Kaip gyvenimą paversti kokybiškesniu
M.Pivoriūtės manymu, ypač vertinga atkreipti dėmesį į dvasingumo kraštinę kvadrate. Nors autorius dvasinę sritį susiejo labiau su religija, sociologė ją įvardija plačiau – kaip mūsų sielos poreikius.
„Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas kaip ryšys su gamta. Net gydant kai kuriuos psichikos sutrikimus siūloma stebėti saulėlydį, banguojančią jūrą, žiūrėti į žvaigždes, dabar yra atsiradusi ir miško terapija.
Skaičiau, kad Kanadoje ir Jungtinėje Karalystėje medikai pacientams išrašo receptą, kuriame nurodoma du kartus per savaitę pasivaikščioti miške, užsirašyti į šokių būrelį ar nueiti į koncertą. Atrodytų, tai savaime suprantami dalykai, bet šiandien jie tapo mums sąmoningų pastangų reikalaujančia veikla.
Galiu pasidalinti, kaip aš pati tai taikau savo gyvenime. Anksčiau gamindama maistą aš tuo pat metu žiūrėdavau į kompiuterį, atsakinėdavau į žinutes, tada vėl lėkdavau prie puodų. O ir valgydavau žiūrėdama į kompiuterį.
Jau metus, kai gaminu, nieko daugiau nedarau, nes dėmesingai gaminu maistą, o baigusi pusę minutės skiriu, kad jį palaiminčiau ir padėkočiau už šį maistą. Nebūtinai Dievui, gal Visatai, gal žmogui, kuris pasistengė, kad šis maistas būtų. Taip išreiškiu pagarbą ir kartu sustabdau rutiną, kad pabūčiau čia ir dabar.
Kita sritis – lova. Anksčiau užmigdavau su nešiojamuoju kompiuteriu rankose. Atsibudusi tuoj pat griebdavau telefoną. Dabar į lovą nenešu nei kompiuterio, nei mobilaus telefono. Lova gali būti tik poilsio arba meilės vieta.
Taip pat labai sveika rašyti dienoraštį – sąmoningai vakare skirti bent penkiolika minučių jo rašymui ir po metų, pavyzdžiui, prieš savo gimtadienį, jį perskaityti. Tai labai gera dvasinė ir protinė praktika, nes tu taip pamatai savo elgesio modelius ir supranti, ką tau reikia keisti, kur vis įklimpsti“, – patarė sociologė.
Knygą, kurią verta turėti savo bibliotekoje
Renginį moderavusi žurnalistė ir komunikacijos specialistė Ieva Kašauskaitė prisipažino, kad kai ją kvietė pristatyti šios knygos, pirma jos reakcija buvo „ne“. Mat ji niekada nemėgusi knygų, kuriose žmonės dalinasi savo gyvenimo istorija – jos visos paprastai nuvildavo. Tačiau kai ją pradėjo skaityti, įspūdis liko toks stiprus, kad ji jau suplanavo šią knygą padovanoti dešimčiai žmonių.
„Tai, kad autorius yra gydytojas, sakyčiau, labiausiai sukrėtė. Juk tai žmogus, iš aukštumų ir sėkmės maratonų… Ir jis iš darbų iškrito ketveriems metams. Mano darbinėje aplinkoje – labai daug gydytojų, kartais pervargusių ir kenčiančių, kaip ir mes kenčiame ar bijome lipdami ant operacinio stalo.
Nežinau, kiek laiko turi medicinos darbuotojas tokios neprofesinės knygos skaitymui, bet norėčiau, kad ši knyga atsirastų kiekvienoje mūsų ligoninių – bent jau poilsio kambaryje, nes ji – apie kiekvieną iš mūsų. Taip pat norėčiau, kad apie tokius dalykus būtų kalbama jau mokykloje, kad būsima visuomenė būtų bent šiek tiek sveikesnė ir suvoktų, kas gresia, kai peržengi tam tikras ribas“, – apibendrino I.Kašauskaitė.
