Apie tai praėjusią savaitę rašė 15min. Po publikacijos į redakciją kreipėsi Jonavos socialinių paslaugų centro psichologė Jūratė Beniulienė.
Specialistė nutarė kalbėti apie opią problemą, kai sunkūs vaikai dažnai neintegruojami į mokyklas ir nesulaukia specialistų pagalbos, o nurašomi ir šalinami iš mokyklų.
„Reikia kalbėti išsamiau, ne vien aptarti šio įvykio detales, bet kalbėti apie platesnę problemą, kas vyksta kai kuriose Lietuvos mokyklose.
Kam tos institucijos? Kam jų tiek reikia, jei keturis mėnesius jos nesugeba padėti vienam vaikui?
Tai, kas vyksta kai kuriose mokyklose, yra sunkiai suvokiama. Atsakomybė už tai tenka visų pirma mokyklai, kuri dažnai nepadaro visiškai nieko vaiko labui“, – sako Jonavos socialinių paslaugų centro ir Psichologinės pedagoginės tarnybos psichologė J.Beniulienė.
Negalėdama viešinti konkrečios situacijos detalių, vaiko asmens duomenų, specialistė kalba, kad dėl šių įvykių Jonavos mokykloje jai neramu.
„Tas berniukas man sakė, kad jam visa tai, kas vyksta, yra per sudėtinga. Jis įsitikinęs, kad yra nevertas meilės. O toks įsitikinimas – pats baisiausias“, – teigė J.Beniulienė.
– Šis vaikas, apie kurį mes kalbame, jums pažįstamas, tiesa?
– Taip. Bet tokių vaikų yra ne vien Jonavoje. Dažnu atveju – dėl pačių mokyklų ir institucijų negebėjimo spręsti problemų, todėl toliau šio konkretaus atvejo neanalizuosiu. Kalbėsiu apie vaikų, turinčių elgesio ir emocijų sunkumų, šalinimą iš mokyklų.
– Kalbate apie vaikus su elgesio ir emocijų sutrikimais?
– Ne, būtent, kad ne. Sutarkime, kad nekalbėsime apie vaikus su elgesio ir emocijų sutrikimais. Taip, tokių irgi yra daug, tačiau tai jau – psichiatro nustatyta diagnozė.
Kalbėkime apie tokius, kurie neturi net delinkventinio elgesio sutrikimo (tai taip pat elgesio ir emocijų sutrikimo diagnozė, tačiau vaiko elgesys švelnesnis). Kalbėkime apie vaikus su opoziciniu neklusnumu. Kas tai? Tokie vaikai atsikalbinėja, ginčijasi, nepaklūsta ar atsisako laikytis suaugusiųjų nustatytų taisyklių, nurodymų. Jie bėga iš pamokų ir elgiasi taip, kaip apskritai būdinga neretam paaugliui.
Tai net ne diagnozė, o labiau išaugamas elgesys, jei yra tinkamas ugdymas ir pagalba.
– Ar toks vaikų elgesys pasireiškia tiek namuose, tiek mokyklose?
– Būna visaip. Daug kas priklauso nuo tėvų, bet dažnai pasitaiko, jog namuose vaikas yra kaip vaikas ir viskas su juo gana neblogai.
Visos problemos – mokykloje. Apie tai ir noriu kalbėti, nes Lietuvoje sukurta daugybė institucijų, yra sistema, kuri, pasirodo, bejėgė padėti tokiems vaikams.
Tėvai gali ir negebėti priimti pagalbos, nes nesuvokia, kaip tinkamai ugdyti. Psichologai taip pat ne burtininkai ir negali pakeisti tėvų mąstymo, gebėjimo tinkamai auklėti vaikus, bendrauti su jais.
Dažnai tėvai, patys negavę šilumos, nesuvokia, kaip ją duoti vaikui. Tačiau mokykla yra ta institucija, kuri turi žinių, kompetencijų, specialistų, pagalbą iš kitų tarnybų, bet dažnai neišnaudoja jos ir nepadeda šeimai.
Atvirkščiai – perkelia atsakomybę tėvams ir šalina ar nori šalinti tokius vaikus iš mokyklų.
Lietuvoje sukurta daugybė institucijų, yra sistema, kuri, pasirodo, bejėgė padėti tokiems vaikams.
– Kodėl?
– Štai čia ir esmė. Deja, didelė problema, kad suaugę žmonės ir net specialistai Lietuvoje vis dar negeba priimti sunkesnio elgesio vaikų su meile ir kantrybe.
Nenori padėti jiems, suprasti jų, adaptuoti visuomenėje, nes tai sunkus darbas. Patogiau atsikratyti problemos ir nurašyti vaiką, net nurašyti visą šeimą, nes jie nesugeba susitvarkyti ir yra „blogi“.
Bet juk šeima turi gauti pagalbą iš specialistų, ir, visų pirma, iš mokyklos specialistų.
Dažnai mokyklos paskiria vaikui psichologą, dar nusiunčia visą šeimą pas psichologą, tikėdamiesi stebuklo, o kai jis neįvyksta, tiesiog atsikrato problema.
Vienkartinė psichologo konsultacija – kartą per savaitę – mažai efektyvi. Tam reikia daug laiko, pastangų. Reali pagalba tokiems vaikams yra čia ir dabar.
Vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia mokykloje ir būtent mokytojai pirmiausia turi jam padėti. Tik visų mokyklos specialistų komandinis ir nuolatinis darbas yra raktas į vaiko širdį.
Dažnas reiškinys tarp vaikų yra tarpusavio konfliktai, patyčios. Tokia yra gyvenimo realybė. Mokytojai, o ne tik tėvai turi mokyti vaikus spręsti konfliktus, nes jie labiausiai mato, kas vyksta.
Jei yra konfliktas, patyčios, mokytojas turi reaguoti kuo skubiau ir spręsti konfliktą specialistams, o ne kitiems tėvams padedant.
Taip jie kartu moko visą klasę: kaip spręsti problemas konstruktyviai. Taip ugdoma tolerancija ir empatija.
Deja, praktika rodo, jog dažnai vaiko netinkamą elgesį auklėtojas aptarinėja su kitais klasės tėvais, linčiuoja jo tėvus per susirinkimus ir renka parašus šalinimui iš mokyklos. Čia ir iškyla kita problema: vaiko saugumas ir etika.
– Norite pasakyti, kad vaikai mokykloje yra nesaugūs?
– Bėda ta, kad daugelis mokytojų ir auklėtojų nežino, jog apie vaiką negalima kalbėtis su kitų vaikų tėvais. Apie vaiko elgesį reikia kalbėti tik su to vaiko tėvais.
Kiti tėvai turi būti informuoti, kaip sprendžiama susidariusi konfliktinė situacija. Na ir, žinoma, turėti realų pagalbos planą.
Būtent mokytojas turi kreiptis pagalbos į specialistus ir sudaryti planą, kaip gali padėti vaikui, o ne vaiką siųsti pas specialistus.
Ne kiekvienas vaikas nori lankytis pas psichologą mokykloje, ypač elgesio ir emocijų problemų turintys vaikai. Nes tada jie, jau ir taip „blogi“, kitų vaikų akyse dar taps „psichais“.
Dažniausiai problema yra ne paties vaiko, o požiūrio į jį, nepriėmimo, apkalbų.
Bėda ta, kad daugelis mokytojų ir auklėtojų nežino, jog apie vaiką negalima kalbėtis su kitų vaikų tėvais.
– Kodėl vaikai bijo eiti pas psichologą mokykloje?
– Ne visi vaikai bijo. Daug jų kreipiasi pagalbos, bet taip pat daug vaikų tai ir slepia, gėdijasi – sužinos kiti vaikai, vadins jį „nesveiku“.
Teko konsultuoti daug vaikų ir paauglių dirbant Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Ateidami pas mus jie tai slepia nuo bendraklasių.
Toks požiūris rodo, jog iki šiol Lietuvoje psichologas asocijuojasi su sutrikimais, o ne su pagalba. Liūdna, kad patys mokytojai retai kreipiasi pagalbos ir jos nepriima, nes tai traktuoja kaip savo nekompetenciją spręsti problemas.
Kita problema – vaiko duomenų išviešinimas. Ne kartą teko girdėti iš paauglių, kaip bendraklasis nuėjo pas specialistą, ir tai buvo paviešinta.
Psichologas tam tikrose situacijose dalijasi informacija su mokytoju, siekdamas padėti vaikui, o tą informaciją mokytojas ištransliuoja klasėje ar net kitų vaikų tėvams.
Problema yra ne vaikas. Problema yra ir kiti vaikai, palaikantys patyčias ar konfliktą. Tik jie kovoja žodžiais, o elgesio problemų turintys vaikai – jėga.
Kai įsikiša kiti tėvai, vėl transliuodami žinią, kad vaikas blogas, prasideda suaugusiųjų kova ir susidorojimas jėga su vaiku ir jo šeima. Nors realybė yra tokia, kad konfliktas yra tik tarp vaikų.
– O kodėl tėvai nebando tarpusavyje kalbėtis, jei mokykloje kyla problema tarp dviejų vaikų?
– Nes dažnai suaugę žmonės konfliktus moka spręsti puolimu, o ne bendradarbiavimu. Tokį elgesio modelį, beje, perima ir vaikai.
Mano nuomone, svarbiausia yra mokyklos požiūris, vadovo pozicija ir komandinis darbas.
Problema yra ne vaikas. Problema yra ir kiti vaikai, palaikantys patyčias ar konfliktą.
Pripažinti, kad yra problema, laikytis duomenų apsaugos, užtikrinti tėvus, kad konfliktas sprendžiamas ir tikrai jį spręsti pasitelkiant visą įmanomą kompleksinę pagalbą iš institucijų. Dažnai mokykla nepriima pagalbos ir demonstruoja nenorą dirbti kartu.
Lietuvoje sukurta ir veikia visas tinklas institucijų, galinčių padėti mokykloms iš šalies: Pedagoginė psichologinė tarnyba, tarpinstitucinio bendradarbiavimo specialistai, mediatoriai, „Juodos avys“. Pagalbos yra – tik ja reikia naudotis.
Mes sukūrėme visą sistemą, kuri mažai efektyvi, nes vengiama prašyti pagalbos, konsultuotis ir norima slėpti problemą.
Kai akivaizdu, jog reikia pagalbos, nutinka taip, ir nei mokykla, nei kiti suaugę to nemato. Viskas yra į vienus vartus: meskim vaiką, nes tas vaikas yra be proto blogas. Taip negali būti. Negali būti vaikas tik blogas.
– Pasikalbėkim apie tą berniuką. Jūsų nuomone, kaip jaučiasi vaikas tokioje aplinkoje?
– Dažnai vaiko elgesys, kūno kalba parodo, kaip jis jaučiasi. Ne kartą toks vaikas per pirmą konsultaciją nenusiima gobtuvo. Kartu atėjusi mama skundžiasi jo elgesiu mokykloje. Sako, vien pastabos ir kuolai.
Sustabdžius mamą ir paprašius kalbėti faktais, ji sunkiai jų randa, mat viskas, ką ji sako – vaikas blogas, nes skundžiasi mokykla. Jie visi būna pavargę. Ir vaikas, ir tėvai.
Visų nuostata, kad vaikas yra blogas. Tada jis sėdi savo kiaute ir nuo visų nori gintis.
Tai baisu. Mes, suaugusieji, linčiuojame nebrandžius vaikus, kokie jie blogi! Vaikas baubas?
Žinot, ko aš bijau? Kalbant apie opozicinį nepaklusnumą, vaikas jį arba išauga, arba tikrai pasuka į blogą pusę. Jis tarsi susitaiko su tuo, kad yra blogas. Ir kam jam būti geram, jei vis tiek jo niekas nemyli?
Tas berniukas man pats sakė, kad jam visa tai, kas vyksta, yra per sudėtinga.
Jo kertinis įsitikinimas – kad jis nevertas meilės. Tai yra vienas sunkiausių kertinių įsitikinimų. Kad ir ką aš bedaryčiau, aš nesu vertas meilės. Todėl man neverta daryti nieko gero. Kai paprašius atsakyti, kas jam gali padėti, jis didelėmis raidėmis užrašė: NIEKAS.
Tai baisu. Mes, suaugę, linčiuojame nebrandžius vaikus, kokie jie blogi! Vaikas baubas? Net nejuokinga.
Mes, suaugusieji, esame atsakingi. Jei tai būtų vaikas su elgesio ir emocijų sutrikimu, sutikčiau, kad situacija sudėtinga. Tačiau mes, kaip jau minėjau, turėdami prikurtų pagalbos institucijų, nesugebame padėti vaikui su normaliu intelektu, nesugebame išspręsti vienos situacijos klasėje.
– Jūs matot gilesnę problemą ir pačioje ugdymo įstaigoje?
– Taip. Aš noriu, kad mokyklos išmoktų dirbti, o ne šalinti tokius vaikus, kad jos suprastų, jog tokių vaikų bus, jie niekur nedings.
Po viso to, kas vyko ir tebevyksta, šiam berniukui psichologinė trauma gali likti visam likusiam gyvenimui.
– Paklausiu paprastai. Kas kaltas dėl viso to, kas vyksta šioje konkrečioje Jonavos mokykloje?
– Mokytojai, direktorius. Mokykla privalo priimti pagalbą: patinka jiems ar ne. Privalo konfliktus spręsti iš karto. Vaikai turi būti apsaugoti. Mes kalbame apie labai rimtus dalykus. Apie tų vaikų gyvenimą ir pėdsakus, kuriuos jau paliko mokyklos neveiklumas.
Pagalbos reikėjo ieškoti iš karto, vos tik prasidėjus konfliktui.
