Nuo ko priklauso, kaip stipriai jas išgyvename? Kokių klaidų vengti skyrybų metu ir ko ši patirtis gali išmokyti?
– Ar galima apibrėžti, kiek sunki patirtis žmogui yra skyrybos?
– Remiantis Holmes ir Rahe stresinių įvykių žmogaus gyvenime skale, skyrybos yra antroje vietoje po sutuoktinio mirties pagal patiriamo streso lygį (73 balai), o turto dalybos po skyrybų siekia net 65 balus.
Nutrūkę santykiai įprastai žmogui yra didelė netektis, o kuo ilgiau buvo kartu gyventa – tuo sudėtingiau ir skausmingiau jaučiami pokyčiai.
Taigi skyrybos yra vienos reikšmingiausių patirčių žmogaus gyvenime, dažnu atveju „aukštyn kojomis“ apverčiančios viską, kas buvo žinoma, sukurta, puoselėta iki tol.
– Su kokiais sunkumais žmogus gali susidurti skyrybų metu?
– Kaip ir minėjau, natūralu, jog skyrybos dažnu atveju radikaliai paveikia žmogaus gyvenimą. Kas gyvenant santuokoje buvo saugu ir aišku, tampa neapibrėžta: pradedant tokiais paprastais buitiniais klausimais, kaip ir kur reikės gyventi išėjus iš namų, su kuo gyvens vaikai, kaip ir kada tėvai matysis su vaikais, kaip bus švenčiamos didžiosios metų šventės ir gimtadieniai; baigiant svarstymais, kaip į skyrybas reaguos tėvai, kaip išsiskirs draugų ratas, ar sutiksiu dar kada nors kitą partnerį, ar pajėgsiu dar kartą pamilti.
Skyrybos dažnu atveju radikaliai paveikia žmogaus gyvenimą. Kas gyvenat santuokoje buvo saugu ir aišku, tampa neapibrėžta.
– O kokie jausmai, emocijos, išgyvenimai įprastai patiriami jau įvykus skyryboms, gyvenant atskirai?
– Sunku būtų apibrėžti įprastines reakcijas, nes kiekvieno žmogaus vidiniai išgyvenimai labai skirtingi. Visgi neretai po skyrybų apninka abejonės, ar toks žingsnis buvo teisingas. Dažnai atsėlina kaltės jausmai, net jei skyrybos buvo būtinos partnerių augimui. Beje, nepriklausomai nuo to, kas buvo skyrybų iniciatorius – kaltę jaučia abi pusės.
Ypač jautrūs tampa klausimai, susiję su vaikais, bendravimu su jais. Pastebiu, jog neretai mamos išgyvena kaltę prieš vaikus, nes mano, jog sugriovė šeimą, atėmė tėvą, – juk visiems gerai pažįstamas posakis „reikia gyventi dėl vaikų“. Tokios mintys destruktyvios, tačiau normalios skyrybų kontekste.
Be to, per skyrybas ir po jų labai nukenčia savivertės suvokimas. Ypač paliktoji pusė kenčia dėl nevisavertiškumo, savęs smerkimo jausmų; kelia sau klausimus „kas su manimi ne taip, kad mane paliko“, „aš buvau/esu jai/jam per prastas, niekam tikęs vyras/žmona, taip man ir reikia“ ir pan.
Neretai po skyrybų apninka abejonės, ar toks žingsnis buvo teisingas.
Tokios mintys taip pat normalios, tik reikia mokytis su jomis išbūti, nesiekiant desperatiškai ir dirbtinai kompensuoti savivertės, ieškant kitų moterų/vyrų dėmesio.
– Galbūt yra išskiriamos kokios nors stadijos, kurias praeina skyrybas išgyvenantis žmogus?
– Skyrybų procese žmonės praeina bendrąsias netekties arba gedulo fazes: šoką ir neigimą, pyktį, netekties suvokimą, derybas, liūdesį, galiausiai susitaikymą bei pakartotinį visų etapų perėjimą, siekiant integruoti skausmo patirtis.
– Kiek ilgai gali trukti skyrybų išgyvenimas, kol „užgyja visos žaizdos“?
– Vieno atsakymo į ši klausimą nedrįsčiau pateikti. Kiekvienas žmogus tokią patirtį išgyvena individualiai: vienam „žaizdų gijimas“ užrunka aštuonias savaites, kitam – keletą metų.
Kiek ilgai truks skyrybų išgyvenimo procesas, lemia ir keletas buvusiems santykiams būdingų veiksnių, kaip laikas, praleistas gyvenant kartu, tarpusavio ryšio intensyvumas, emocinės priklausomybės mastas.
Vienam „žaizdų gijimas“ užrunka aštuonias savaites, kitam – keletą metų.
– Kuo dar skiriasi patirtys žmonių, kurie yra palikti, nuo tų, kurie patys inicijavo skyrybas?
– Visuomenėje priimta manyti, jog tas, kuris išeina ir palieka – nekenčia arba bent jau tuo momentu patiria ne tiek daug kančios. Toks matymas nėra teisingas.
Santykių nutraukimą inicijuoja tas žmogus, kuris yra jautresnis, kuris nebeatlaiko susiklosčiusios stipriai netenkinančios situacijos. Jis dažniausiai iki tol jau būna nuėjęs ilgą vidinės kančios ir skausmo kelią, o skyrybos būna jau to kelio pabaiga. Kuomet vienas iš sutuoktinių šį klausimą iškelia, kitam tai gali būti staigmena arba seniai nujaustas, tačiau vengtas įvardyti dalykas.
Jeigu tai staigmena, žmogų ištinka šokas su visais staigiam stresui būdingais simptomais: nerimu, apetito stoka arba kaip tik padidėjusiu noru jausmus malšinti valgiu, miego sutrikimais, sunkumais koncentruojant dėmesį, padidėjusiu emociniu jautrumu, įkyriomis mintimis.
Tokio aukšto lygio stresą atlaikyti būna itin sunku, tad tokiais atvejais naudinga ieškoti šeimos terapeuto ar psichologo pagalbos.
Visgi konstatuočiau faktą, jog dėl skyrybų abu partneriai kenčia vienodai skaudžiai, tik, žinoma, skausmo laikas ir forma skiriasi.
Pavyzdžiui, nesenai konsultavau besiskiriančią ir vienas kitą nuoširdžiai mylinčią porą: jie abu verkė apsikabinę, tačiau moteris nebematė tolimesnių augimo galimybių su dabartiniu partneriu, jų keliai privalėjo išsiskirti tam, kad abu galėtų emociškai bei psichologiškai augti.
Tai, jog ne mažiau kenčia tas, kuris inicijavo skyrybas, pagrįsčiau ir savo asmenine patirtimi – išeiti po keturiolikos metų santuokos paliekant viską už nugaros buvo emociškai bei fiziškai itin sudėtinga.
– Kokiems žmonėms ar kokiais atvejais būdinga sunkiau išgyventi skyrybas?
– Ko gero, kuo emociškai jautresnė asmenybė, tuo sunkiau, ilgiau ir giliau ji išgyvena visas emociškiai intensyvias patirtis, taip pat ir skyrybas. Neskirstyčiau pagal lytį – praktikoje sutinku tiek jautrių vyrų, tiek emociškai šaltų moterų.
Žinoma, skirtis visuomet bus sudėtingiau tam partneriui, kuris daugiau mylėjo ar myli, kuris emociškai priklausomas nuo sutuoktinio. Kuo didesnio masto prisirišimas, tuo skausmingesnis bus atsiskyrimo iššūkis.
Taip pat ir tam žmogui, kuris staiga pastatomas prieš skyrybų faktą, susitaikymo su netektimi procesas užtruks ilgiau nei tam, kuris tokiam žingsniui viduje ruošėsi keletą mėnesių ar net metų.
Žinoma, skirtis visuomet bus sudėtingiau tam partneriui, kuris daugiau mylėjo ar myli, kuris emociškai priklausomas nuo sutuoktinio.
Be to, sudėtingiau būna skirtis esant vaikams – sutuoktiniams kaip tėvams tenka didesnis krūvis negu poroms be vaikų. Suprantama, ir turto dalybos iškelia emociškai sunkius išgyvenimus, o kuo aukštesnis konfliktiškumo lygis tarp buvusių sutuoktinių, tuo skausmingesnis būna šis procesas.
– Kokias dažniausias klaidas daro besiskiriantys žmonės?
– Beatodairiškai konfliktuoja; iš mylimųjų tampa aršiausiais priešais. Nors sakoma, jog tarp meilės ir neapykantos tik vienas žingsnis, tačiau tai išties blogiausia, kas gali nutikti.
Kuo labiau buvę sutuoktiniai konfliktuoja, tuo sudėtingiau vyksta derybų procesas, kuris yra neišvengiamas – tiek dalijantis turtą, tiek tariantis dėl rūpinimosi vaikais.
Liūdniausia būna matyti, kuomet sutuoktiniai, siekdami savo interesų, „įkaitais“ paima savo vaikus. Kitaip tariant, kai vaikai tampa ambicijų ir pykčio žaislais, kurių poreikiai tampa nesvarbūs. Tuomet vaikai gali jaustis tarsi plėšomi abiejų tėvų, ypač, jeigu kuris nors (ar dar blogiau – abu) siekia palenkti savo pusėn.
Tokio elgesio išties reiktų vengti, nes tarp tėvų vykstantis emocinis karas psichologiškai traumuoja vaikus – kartais net visam gyvenimui. Tokias tėvų sukeltas pasekmes pašalinti užtrunka ilgai ir ne visuomet sėkmingai.
Beje, bendroji rekomendacija, kurią duodu savo klientams, yra neskubėti, leisti praeiti metams nuo sprendimo skirtis priėmimo iki kol bus pereita prie skyrybų dokumentų tvarkymo.
– Ką patartumėte žmogui, išgyvenančiam skyrybas? Ko reikėtų vengti?
– Rekomenduočiau kuo sąmoningiau išgyventi vidinius procesus, kiek įmanoma suvokti bei išlaikyti kylančius jausmus. Padėti gali tiek psichologo konsultacijos, tiek savišvieta, tiek buvimo su savimi ir savo jausmų prisijaukinimo būdai: kelionės, ilgi pokalbiai su draugais.
Skyrybų išgyvenimas, jų priėmimas yra ilgas vidinis procesas, tačiau kas tuo metu gali padėti, labai priklauso nuo žmogaus.
Ko gero, labiausiai apsiprasti su skyrybų faktu padeda atstumas ir laikas. Savo klientams rekomenduoju kiek įmanoma sumažinti tarpusavio bendravimą bei matymąsi vienas su kitu. Žinoma, tai tampa ypač sudėtinga esant vaikams, dėl kurių tėvai yra priversti tartis visais klausimais. Bet net ir tokiu atveju, reikėtų stengtis kiek įmanoma daugiau matytis su vaikais kitam partneriui nedalyvaujant arba minimaliai dalyvaujant.
Patarčiau stengtis išlaikyti pagarbą buvusiam sutuoktiniui, net ir pykstant bei kenčiant.
Be to, svarbu kontroliuoti alkoholio, rūkymo ir vakarėlių kiekį – žinoma, kiek tai yra įmanoma pagal susiklosčiusias aplinkybes. Taip pat svarbu nesivelti į manipuliacijas su buvusiu sutuoktiniu. Patarčiau stengtis išlaikyti pagarbą buvusiam sutuoktiniui, net ir pykstant bei kenčiant.
– Skyrybas įprasta vertinti kaip neigiamą patirtį, bet ką jos gali suteikti gero? Kaip iš tokios patirties pasimokyti ir gauti naudos sau, kaip asmenybei?
– Pirmiausia skyrybos yra gyvenimo dovana žmogui, skatinanti augti bei bręsti, persvarstyti vertybes, įsitikinimus, kuriais iki tol buvo remtasi. Tai taip pat puiki galimybė peržvelgti ir įvertinti savo emocinius, fizinius, dvasinius poreikius.
Kiek žmogus bus pajėgus pasisemti naudos bei įžvalgų iš susiklosčiusios situacijos, priklausys nuo jo gebėjimo keistis, nuo asmenybės lankstumo.
Dirbant su poromis neretai stebiu situaciją, jog racionaliai žmonės tarsi suvokia, ką darė galbūt ne taip, kas juos skaudino, ko ateityje reiktų vengti, tačiau po kiek laiko ir vėl kartoja tas pačias klaidas. Žinoma, žmogaus vidinis pasaulis yra inertiškas, o partnerio pasirinkimas lemiamas ir vaikystės tėvų santykių modelio, kurį sąmoningai pakeisti gali būti labai sudėtinga, net ir protu suvokiant, ko nereiktų daryti.
– Iš ko galima spręsti ar kaip atskirti, kada žmogus jau pasiruošęs naujiems santykiams, o kada reikėtų palūkėti?
– Teoriškai po skyrybų rekomenduojama nepulti stačia galva į naujus ryšius. Visų pirma, reikėtų išmokti išbūti su savimi, išliūdėti bei suteikti netekties gedului erdvės bei laiko. Toks laikas tęsiasi apie metus. Paprastai žmogus ir pats pajunta ar pastebi, kad ima dairytis aplinkui, vis labiau pastebėti kitos lyties atstovus, leidžia sau susižavėti.
Paprastai žmogus ir pats pajunta ar pastebi, kad ima dairytis aplinkui, vis labiau pastebėti kitos lyties atstovus, leidžia sau susižavėti.
Žinoma, dažnu atveju vienatvė tampa nepakeliama ir pradedama ieškoti naujos partnerystės, tačiau tuomet naujasis partneris tampa „pereinamuoju“ variantu, kurio sąskaita gydomos sužeistos išsiskyrusiojo sielos dalys. Tokie ryšiai, paprastai atlikę savo funkciją, baigiasi, o pasveikęs žmogus tampa pajėgus naujam, konstruktyvesniam santykiui.
