Tačiau, pripažinkime, žmonės linkę supriešinti šias dvi pagalbas: jei tavo žodyne atsiranda žodis „nuodėmė“, tuomet kažin ar tau yra ką veikti psichologo kėdėje ir, atvirkščiai, psichologinės literatūros skaitytojo lentynoje rasta teologinė knyga mažų mažiausiai sukels nuostabą.
Psichologė Lina Vėželienė siūlo atsisakyti kai kurių mąstymo klišių ir išdrįsti pažvelgi į save gerokai plačiau, pavyzdžiui, į psichologinius sunkumus – per dvasinę prizmę.
Vis tiek nelaimingi
Kiekvienas mūsų nori būti laimingas ir siekia to taip, kaip atrodo geriausia: ieško to vienintelio ar vienintelės, kuria šeimą, gimdo ir augina vaikus, siekia karjeros aukštumų, finansinės gerovės, savirealizacijos ir t. t. Bet kartais nutinka, kad žmogus vis tiek nesijaučia laimingas, kad ir kiek pasiektų, kad ir kiek sukauptų.
Tampa akivaizdu, kad jį kankina tam tikros vidinės problemos, ir taip atsiduriama psichologo kabinete. Padedamas specialisto ima suvokti, kad jį kankina nerimo sutrikimai, pykčio priepuoliai ar kiti psichikos negalavimai. Pradedamas gydymas, pasiekiama pažanga – žmogus lyg ir turėtų jaustis geriau, bet, deja, pripažįsta sau, kad vis dar tebėra nelaimingas. Kodėl?
Džiaugtis gyvenimu, kurti, mylėti žmogus gali ir lūžusia koja, sirgdamas cukriniu diabetu, be vieno inksto ar be klausos.
Yra negalavimų, kurie nepasiduoda tradiciniam gydymui
„Yra negalavimų, kurie nepasiduoda psichoterapiniam gydymui, teko ne kartą su tuo susidurti“ – sako psichologė L.Vėželienė. Atrodo, kad šiais laikais turime racionalią sistemą, pagal kurią kiekvienas užsiima tuo, ką išmano: kūną gydo medikai, psichiką – psichiatrai ir psichologai, sielos bėdomis rūpinasi dvasininkai.
„Tačiau, darbuodamasi pagal savo profesiją, padariau nelinksmą išvadą, – teigia specialistė, – žmogaus padalinimas į dalis ir vienos dalies gydymas – labai abejotina pagalba...“ Problema ta, kad žmogaus siela, kūnas, protas ir jausmai susiję – kai suserga viena, suserga ir kita.
„Gydant psichikos sutrikimus, bet ignoruojant sielos ligas, iš kurių jie dažniausiai kyla, pasiekiame tik psichikos sveikatos iliuziją – pasakoja L.Vėželienė. Juk džiaugtis gyvenimu, kurti, mylėti žmogus gali ir lūžusia koja, sirgdamas cukriniu diabetu, be vieno inksto ar be klausos. O užpultieji sielos ligų žudosi būdami fiziškai sveiki, nes tiesiog nebenori gyventi.
Kas gi yra tos sielos ligos?
„Nuodėmės“, – atsako psichologė ir priduria, kad skirtingose šaltiniuose jos vadinamos charakterio ydomis ar žmogiškosiomis silpnybėmis. Visgi L.Vėželienė renkasi krikščioniškosios teologijos sąvoką „nuodėmė“ ir išvardina visas: puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas. Psichologė aiškina, kad nuodėmės, kaip kad sufleruoja paties žodžio etimologija (nuo + dėmė), yra dėmės, kurios užstoja žmogaus vidinį grožį.
Turbūt ne vienas dabar savęs klausiate, ar išvardinti dalykai tikrai yra nuodėmės? Juk tai – kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau nesvetimi bruožai! Pasak psichologės, net paprasčiausi jausmai gali tapti mirtinai nuodėmingi. Ji pateikia pavyzdį:
Domantas sutinka seniai matytą moksladraugį. Susėdę jie pasišneka: tada vienam suole sėdėjo, kartu iš pamokų bėgo, o dabar... Domantas dirba elektriku, o draugas vadovauja savo statybų bendrovei, važinėja su nauju visureigiu ir ilsisi Kanaruose.
Dilgteli dar vos juntamas pavydas. Parsineša tą nesmagumą namo, papasakoja žmonai – pavydas, neteisybės jausmas stiprėja... Net nepastebi, kad jau gula ir kelia su ta mintimi – be „džipo“ ir Kanarų gyvenimas atrodo nebemielas.
Domantas nusprendžia už savo paslaugas reikalauti didesnio atlygio, imasi papildomų darbų, nenuperka vaikui žadėto dviračio... Persidirbęs ir troškimo nuvargintas Domantas tampa irzlus, jį ima erzinti žmona su savo nuolatinėmis buitinėmis išlaidomis, pykdo kišenpinigių kaulijantys vaikai, užknisa darbdavys, kuris žiūri tik savo kišenės.
Niekas nebedžiugina, gyvenimas ima atrodyti beprasmis, artimieji – nepakeliama našta. Viskas, kas atrodė normalu ir gera, apsitraukia nusivylimo pelėsiais. Savo širdgėlą ima skandinti alkoholyje.
Kaip nekalti jausmai virsta demonais
Maždaug taip atrodytų asmenybės degradavimo grandinė, kurios kibirkštis – paprastas žmogiškas bruožas. Tokių iš pirmo žvilgsnio nekaltų, bet tuo pačiu galinčių iki pamatų sugriauti žmogaus gyvenimą jausmų turime daugybę: nuoskauda dėl nepakankamo turėjimo, piktinimasis dėl neįvertintų nuopelnų, įsižeidimas, aistringas troškimas atkeršyti, aistringas nenoras paleisti, atleisti, nusileisti...
Jei aprašytas herojus Domantas imtų lankyti psichoterapiją, galbūt iš jo pasąmonės iškiltų diktatoriško tėvo modelis, nuolatinė konkurencija su broliu vaikystėje, dėl ko jam itin svarbūs apčiuopiami pasiekimai. Galbūt jam netgi pavyktų išgyventi vaikystėje neišgyventus pykčio, gėdos, nevisavertiškumo jausmus, tačiau ar to užteks, kad jis pajaustų gyvenimo džiaugsmą?
Savianalizė ar saviapgaulė?
Kiek neįprastai savo profesijos atstovams psichologė L.Vėželienė tokiems žmonėms kaip Domantas nesiūlo užsižaisti nesibaigiančiose savęs paieškose ar analizėje. Ne, ji ragina nukreipti žvilgsnį į sąžinę ir įsivardinti nuodėmes: „Pone, gal tai ne pastanga atrasti save, o noras susireikšminti iš puikybės? O gal, brangioji, mes dabar kalbame apie tinginystės nuodėmę, o ne apie motyvacijos stoką? Pavydą, o ne konkurenciją? Godumą, o ne finansinio saugumo siekį savo vaikučiams?“
Kitaip tariant, kartais mes užsiimame saviapgaule, kai vertingiau būtų nusipurtyti nuo savęs pernelyg išvešėjusią savigailą ar požiūrį „ką žmonės pasakys“.
Dorybės – nepatogios, nemadingos
Tiesa, kad dvasinę ir psichinę sveikatą lemiančios dorybės – nuolankumas, dosnumas, saikingumas, skaistumas, kantrybė – pernelyg nepatogios vartoti, todėl mums patogiau apsimesti, kad jos neegzistuoja.
Tačiau moraliniai absoliutai veikia ne mažiau nei fizikos dėsniai ir turi tobulą bausmių sistemą: nepaisai kūno paskirties, nesirūpini juo – prašom, tau kūniški negalavimai; esi pernelyg godus – prašom, bankroto malonė, mėgink iš naujo išmokti šią pamoką... Mes jau gimėme su „instaliuota“ morale ir jei mėginame ją ignoruoti, susergame sielos, o paskui ir kitokio pobūdžio ligomis.
Gyvenimo filosofiją žmogus renkasi pats ir jo teisė rinktis: atverti širdį meilei, dėkingumui, nuolankumui ar bijoti šių moralinių vertybių ir slapstytis pakampėse laikantis iliuzijos „toks jau aš esu ir nieko čia nepakeisi“. „Pakeisi, – sako psichologė L.Vėželienė, – tik ryžkis esminei transformacijai.“
Mes jau gimėme su „instaliuota“ morale ir jei mėginame ją ignoruoti, susergame sielos, o paskui ir kitokio pobūdžio ligomis.
Daugiau apie sielos ligas ir būdus, kaip su jomis kovoti – L.Vėželienės knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“. Artimiausias susitikimas su autore ir galimybė padiskutuoti, paprieštarauti, išreikšti savo nuomonę apie psichoterpijos ir sielogydos sąsajas – Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ vasario 20 d. Daugiau apie renginį ČIA.
Parengta pagal L.Vėželienės knygą „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“.
Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“ yra pelno nesiekianti organizacija. Komanda teikia specializuotą kompleksinę pagalbą skyrybas išgyvenantiems bei kitiems šios patirties paliestiems asmenims. Taip pat užsiima šeimos krizių prevencija bei postvencija, asmens saviugda.
