15min GYVENIMAS pakalbino psichologę psichoterapeutę Agnę Morkvėnaitę-Vasiliauskienę apie tai, kodėl žmonėms nepavyksta sukurti ilgalaikių romantinių santykių, kas svarbu kuriant ryšį bei kuo gali būti vertingas laikas neturint partnerio.
– Mūsų kultūroje yra priimta anksčiau ar vėliau pradėti gyvenimą poroje, santuokoje. Bet ar visiems tai skirta?
– Turbūt nėra dalykų, kurie būtų skirti absoliučiai visiems. Tik tiek, kad galbūt visiems žmonėms reikia kitų žmonių – socialinis poreikis yra vienas iš bazinių prigimtinių žmogaus poreikių.
Tikėjimas, kad nieko nepaaukojęs ką nors galiu gauti, yra labai vaikiška pozicija.
Ir nors žmogus biologiškai užkoduotas kurti santykį su kitu žmogumi, nebūtinai tai turi būti kažkoks romantinis ryšys. Žmonės – labai skirtingi, ir tikrai yra žmonių, kurie sėkmingai ir laimingai nugyvena savo gyvenimą nesusiradę partnerio, neužmezgę ilgalaikių romantinių santykių.
Turbūt gyvenime svarbu apskritai turėti prasmingų ir ilgalaikių ryšių, kurie užmezgami, ko gero, ne tik šeimoje ar poroje. Aišku, galbūt pirmame gyvenimo etape daugeliui žmonių megzti būtent romantinį ryšį yra nepaprastai svarbu ir reikšminga. Bet vėliau, su amžiumi, dažniausiai žmonės atranda, kad tų gyvenimo kelių, santykių variacijų ir prasmingų ryšių gali būti pačių įvairiausių.
– O jei žmogus jaučia poreikį kurti ilgalaikius ir sveikus romantinius santykius, bet tai nepavyksta? Kokios gali būti priežastys?
– Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra pakankamai individualus, todėl gali būti labai daug priežasčių, kodėl nepavyksta sukurti tokių santykių.
Visgi galvoju, jog tokiais atvejais mes neretai linkstame kaltinti išorines aplinkybes, neva „nėra gerų, tinkamų žmonių aplink“. Tačiau dažniausiai negebėjimo sukurti sveikų santykių priežastys būna vidinės ir turinčios ilgesnę istoriją.
Nors kartais žmonės ironiškai žvelgia į ankstyvosios patirties įtaką savo gyvenimui, vis dėlto galybę dalykų į savo suaugusiųjų gyvenimą mes atsinešame iš vaikystės. Mus veikia tai, su kuo susidūrėme augdami, kokį santykių, šeimos modelį matėme. Ir dažniausiai, jeigu žmogus nėra to sąmoningai apmąstęs ir įsivardijęs, jis linkęs tai kartoti nesąmoningai, automatiškai.
Gerai, jeigu pamatas, susiformavęs iš ankstyvųjų patirčių, žmogui suteikia tvirtą pagrindą ir padeda kurti sveikus ryšius suaugusiame amžiuje. Tačiau kartais su tais pamatais nėra viskas gerai: jei žmogus to netyrinėja ir į tai nesigilina, jam gali atrodyti, kad tai ne jame yra tam tikrų trikdžių, o kažkokios išorės aplinkybės yra prieš jį.
Pavyzdžiui, jei mergaitė augdama mato savo motiną esant gera namų šeimininke, tikėtina, kad suaugusi ji nesąmoningai įsivaizduos, kad toks moters vaidmuo šeimoje ir turi būti. Ir gali būti, jog tokia moteris automatiškai kurs santykį pagal savo įsivaizdavimą, kuris buvo įprastas jos šeimoje, tačiau nebūtinai tinkantis žmogui, su kuriuo ji yra.
Arba, neretai vyrai stengiasi būti šeimos aprūpintojais, nes tai tarsi tradiciškai priimta, bet pamiršta, kaip, pavyzdžiui, kurti emocinį ryšį.
Tad kai žmonės eina į santykį su kažkokiu išankstiniu įsivaizdavimu, o ne atsižvelgdami į savo partnerį, neretai jie ir nesugeba sukurti to tikro, autentiško, artimo ryšio, nes nemato kito.
– Taigi galima manyti, jog kartais žmonės prisikuria lūkesčių, koks turėtų būti partneris ar kaip jis turėtų elgtis, ir tai galiausiai tampa nusivylimo santykiais ar netgi jų baigties priežastimi?
– Dažnai įsimylėjimo etapu žmonės taip atsiduoda vienas kitam, kad tarsi pasineria į santykį. Jie patiria stiprų emocinį įsitraukimą, aistrą, kad atrodo, jog įvyksta totalus dviejų žmonių susiliejimas.
Tačiau praėjus tam aistros periodui, išties ateina laikas, kai partneriai pamato, kad jie yra skirtingi. Ir tuomet tikrai atsiranda rizika, kad realybė neatitiks išankstinių lūkesčių. Juk kai pamatai, kad kitas ne visada reaguoja taip, kaip norėtum; kad jis turi poreikių, kurių galbūt nenori tenkinti, arba jis neatliepia kažkokių tavųjų poreikių, galbūt netgi turi visiškai kitokį supratimą apie tau svarbius dalykus – natūralu, kad gali apimti nusivylimas.
Kai žmonės eina į santykį su išankstiniu įsivaizdavimu, o ne atsižvelgdami į savo partnerį, neretai jie ir nesugeba sukurti to tikro, artimo ryšio.
Ir tokiais atvejais, žmonės, kurie, sakyčiau, tam tikra prasme yra nelabai brandūs, ima nuvertinti savo partnerį ir santykį su juo, neva jiems neskirta, nelemta būti kartu. O ką iš tikrųjų reiškia tokia pozicija? Tai, kad žmogus nesijaučia atsakingas už tai, kad nesiseka jo santykiai.
O jei žmogus, nutrūkus santykiams, nepagalvoja, kad gal visgi ir su juo kažkas yra negerai; kad galbūt jis nepakankamai stengiasi dėl kito žmogaus ar nepaklausia, ką galėtų padaryti dėl santykio, – tikėtina, jog jis ir toliau eis per skirtingus santykius, taip ir nesusirasdamas to „sau skirtojo“.
– O ko reikia, kad užmegztum artimą, ilgalaikį romantinį ryšį su kitu žmogumi?
– Žmonės prisiklauso visokių pasakojimų apie ypatingas meiles, ir naiviai mano, kad kiti santykiuose nepatiria problemų ar yra absoliučiai laimingi. Bet santykiai niekada nebūna idealūs. Negana to, visada ateina momentas, kada tenka susivokti, jog dėl santykių reikia kasdien dirbti.
Tikėjimas, kad nieko nepaaukojęs ką nors galiu gauti, yra labai vaikiška pozicija. Juk bet koks vertingas dalykas, kurį turime savo gyvenime, ateina su paaukojimu kažko kito, taip pat vertingo.
Santykiuose, pavyzdžiui, dažniausiai tenka aukoti asmeninį komfortą, savo teisumą. Nes tik kai gebu atiduoti dalį savo komforto dėl santykio su kitu žmogumi gerovės, kai moku pripažinti, kad galiu būti neteisus ir klystantis – tik tada galiu užmegzti artimą, sveiką ryšį su kitu žmogumi.
O kad kitas žmogus mane galėtų suprasti, o aš – jį, ir mes galėtume vienas kitą priimti ir kurti ilgalaikį ryšį – mes neišvengiamai turime nuolatos kalbėtis, derintis, aiškintis, ko kam reikia, kas ko norėtų. Kitaip tariant, kuriant santykį, labai svarbu mokėti tinkamai išreikšti savo emocijas, jausmus, poreikius.
Be to, santykiuose taip pat svarbu nebijoti konfliktų. Žmonėms kartais atrodo, kad santykiai yra geri tik kai žiūrime vienas į kitą mylinčiomis akimis. O jei pykstamės – viskas, tragedija. Tačiau yra priešingai: konfliktas padeda išsiaiškinti vienas kito poreikius ir pozicijas, įsivardyti svarbius dalykus, nusibrėžti ribas. Aišku, jei gebame „neišdraskyti“ vienas kito.
Man visgi atrodo, kad gyvenimas negali būti labai egocentriškas – „viskas tik apie mane, kad tik man gerai būtų“.
– Ką patartumėte žmogui, kuriam vis nepavyksta sukurti sveikų, ilgalaikių santykių?
– Jei žmogui vis kartojasi tam tikra santykių eiga, jei jis pradeda atsekti, kad jis visuose santykiuose kažkaip labai panašiai pasielgia, ko gero, vertėtų pasikalbėti visų pirma su savimi.
Naudinga savęs paklausti: „Kas su manimi yra? Kodėl aš vis panašiai elgiuosi? Ko aš vis tikiuosi iš kitų žmonių? Kuo dažniausiai nusiviliu?“ Svarbu pabandyti geriau suprasti save, savo jausmus, savo lūkesčius.
Galima pasikalbėti ir su draugais, artimaisiais, netgi su buvusiais partneriais, paklausiant, kaip jie mato mane santykyje. Taip pat galbūt padėtų dienoraščio rašymas ar bet kas, kas padeda reflektuoti save, įsigilinti į save, atrasti atsakymus.
Kitas dalykas, jei žmogus yra išgyvenęs kokių nors labai traumuojančių, žalojančių patirčių (pvz., vaikystėje, santykyje su tėvais ar kitais žmonėmis), gali būti naudinga pasikonsultuoti ir su psichologu, psichoterapeutu. Mat artimieji galbūt ne visada gali atsiriboti nuo savo išankstinio požiūrio, šališkumo. Tuo tarpu specialistas sukuria erdvę, kur gali kalbėti apie save ir gauti nesuinteresuotą grįžtamąjį ryšį (atspindį).
-
Vizažo meistrė O.Pikul įvardijo klaidas, kurias daro vyresnės moterys: galite atrodyti jaunatviškiau
-
Be rankos gimusi Samanta užaugo žaisdama futbolą berniukų komandoje: „Negalia duota ne bet kam“
-
Susirgęs Arūnas gyvenimui pasirinko šalį, kurioje įteisinta eutanazija: silpsta visos jo organizmo funkcijos
– Gilinimasis į save – pirmas žingsnis žmogui, norinčiam užmegzti ilgalaikius ir sveikus santykius?
– Manau, jog gilinimasis į save gali turėti ir ne visai teigiamą pusę. Turiu minty, kad yra žmonių, kurie labai analizuoja ir su tom savo analizėm „panyra“ į kažkokias savęs kaltinimo gelmes, iš kurių paskui sunkiai išeina. Taigi savęs analizavimas negali būti pateikiamas kaip receptas visiems.
Kita vertus, manau, kad visą laiką reiktų savęs klausti: „O kas čia su manimi yra? Kaip aš elgiuosi toje situacijoje ar su tuo žmogumi?“ Ypač tada, kai norisi pasakyti, kad neva „toks gyvenimas“. Nes mes turėtume prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų gyvenime, – nors, aišku, tuomet gali būti nelengva išbalansuoti tarp savęs apkaltinimo ir savęs išteisinimo.
Bet, manau, esmė yra suprasti (o ne pateisinti ar nuteisti) savo jausmus, elgesį, lūkesčius ir baimes. Ir tada galbūt pavyks atsekti, kodėl taip vyksta; kad galbūt tam tikri dalykai su manimi atsitinka ne dėl to, kas vyksta šiuo metu, o dėl kažko, ką aš atsinešu iš savo gyvenimo istorijos.
Tuomet turbūt verta peržvelgti savo gyvenimo istoriją ir įsisąmoninti, kad kai vėl susidursiu su panašia situacija, tikėtina, kad mano reakcija bus, tarkime, perdėta (pvz., kai mano partneris staiga atšals, man norėsis viską mesti ir sakyti, kad tai ne man skirta).
O kai įsisąmonini praeities dalykus ir gebi suvesti to sąsajas su dabartimi, – vėl pasikartojus panašiai situacijai, gali bandyti sulaikyti save nuo senojo, automatinio elgesio ir galbūt pabandyti kitą elgsenos būdą. Aišku, tai reikalauja pastangų, drąsos ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, o tai nėra paprasta.
– O ką gero suteikia ir išmoko gyvenimas be partnerio, kad ir tam tikru gyvenimo etapu? Kuo apskritai vertingas laikas, kai esi vienas?
– Net sunku pradėti vardyti – tai yra tiek daug dalykų. Manau, jog didžiausia vertybė yra ta, kad tuomet, kai esame vieni (beje, dėl to žmonėms būna labai baisu), mes neišvengiamai atsisukame į save.
Kai esame vieni, mūsų niekas „neuždengia“ ir dėl to galime susidurti su labai įvairiais dalykais: nuo košmariško tuštumos išgyvenimo iki atradimo kažko ypatingo, netgi sunkiai nusakomo žodžiais.
Analitinėje psichologijoje daug kalbama apie Savastį, kuri reiškia individualaus žmogaus esmę, kas jis yra, koks jo tikrasis kelias. Būtent vienumoje mes geriausiai galime atrasti ryšį su savąja savastimi, ta savo gelmine širdimi; atsakyti sau į klausimus: „Kas aš iš tiesų esu? Koks tas mano gyvenimo kelias? Dėl ko aš esu šiame pasaulyje?“
Būtent vienumoje mes geriausiai galime atrasti ryšį su savąja savastimi, ta savo gelmine širdimi.
Juk būnant santykyje, labai dažnai partneris kažkaip išgelbsti, nuveda, prablaško. O kai esi vienas – turi dirbti su savimi, pasirūpinti savimi. Bet tai taip pat leidžia daug giliau pažinti ir suvokti save.
Kitas dalykas, kadangi būdamas vienas nesi kam nors labai atsidavęs, gali turėti daug įvairiausių ryšių, ir tai nebūtinai reiškia, kad esi išsibarstęs tarp galybės romantinių partnerių. Visiškai ne. Tai tiesiog reiškia, kad esi laisvas įsitraukti į įvairius tau prasmingus ryšius su kitais žmonėmis, ir niekam neliksi „skolingas“ kad ir kažkokios ypatingos emocinės ištikimybės. Gali daug laiko skirti draugams, karjerai, kas taip pat suteikia daug pasitenkinimo ir džiaugsmo.
Žinoma, man visgi atrodo, kad gyvenimas negali būti labai egocentriškas – „viskas tik apie mane, kad tik man gerai būtų“. Mat tuomet dingsta toks prasminis gyvenimo sluoksnis. O juk gyvenimas išties vertas tik tada, kai gali su kažkuo juo dalintis.
Bet, kaip ir minėjau, prasminius, gilius, tikrus ryšius galima palaikyti ne tik su mylimaisiais ar sutuoktiniais, o ir su draugais, kolegomis, mokiniais, gyvenimo kely sutinkamais bendražygiais. Esmė yra ryšio gilumas ir žmonių artumas, o ne santykių pobūdis.
