Seksas niekada nėra vien tik apie seksualinę iškrovą, neįmanoma mylėtis visiškai ištrinant emocinį foną. Šiuolaikinės galimybės užsiimti virtualiu seksu ar netgi įsigyti sekso robotą su dirbtiniu intelektu gali būti puikūs būdai paįvairinti seksualinį gyvenimą ar užpildyti laikinas jo spragas, tačiau tai niekada neatstos tikro šilto žmogiško ryšio ir malonaus fizinio artumo.
– Kaip vertinate virtualaus sekso variantą?
– Teigiamai, bet norisi pastebėti keletą dalykų. Karantino metu nemažai porų atsidūrė skirtingose valstybėse ir negali susitikti. Pirmiausia reikia nepamiršti, kad poros santykiai yra ne vien seksas.
Šiomis dienomis, kai dėl koronaviruso jaučiamas bendras nesaugumas, turėtume būti atidesni ir visų pirma labiau atliepti vienas kito emocinius poreikius, o tik po to rūpintis seksualiniais. Ir taip šiuo metu turime įveikti daugybę naujų iššūkių savo gyvenime. Jei dar apsikrausime reikalavimu turėti ypač gerą seksualinį gyvenimą ar būtinai išmėginti seksą internetu, tokie lūkesčiai sau kaip individui ar porai gali būti jau nebe malonumas, o papildomas spaudimas.
Tos poros, kurios ir prieš pandemiją laisvai bendravo apie seksą, praktikavo erotines žinutes vienas su kitu, seksą telefonu ar internetu, joms seksualinę ugnelę kūrenti per atstumą, ko gero, nebus didelis iššūkis. Tačiau nemažai porų yra pakankamai drovios ir apskritai neturi susiformavusio įpročio kalbėti apie seksą. Jie juo užsiima, tačiau niekada apie jį nekalba. Tokioms poroms netikėtai pereiti prie virtualaus seksualinio gyvenimo pradžioje gali būti labai sudėtinga.
Tokioms poroms netikėtai pereiti prie virtualaus seksualinio gyvenimo pradžioje gali būti labai sudėtinga.
– Kaip elgtis tiems, kurie niekada to nėra darę?
– Jei poros seksualinis gyvenimas labai konservatyvus, naivu tikėtis, kad pandemijai ištikus jie staiga drąsiai ims apsinuoginę vaizdo pokalbio metu vienas prieš kitą laisvai masturbuotis. Manau, pradėti derėtų mažais žingsneliais.
Karantinas gali būti puiki proga galų gale imti kalbėtis apie seksualinį intymumą, pavyzdžiui, žinutėje prisiminti labai patikusį kartą ar pasakyti partneriui ar partnerei, ko konkrečiai mes labai pasiilgome, ką labai mėgstame ir panašiai.
Tos žinutės pamažu gali peraugti į erotinius pokalbius, galbūt net į pakankamai atviro pobūdžio vaizdo skambučius. Ilgalaikės poros, kurios tik vėlesniame santykių etape įsidrąsina kalbėti apie seksualumą, labai dažnai nustemba, kiek daug netekdavo per savo ankstesnį drovumą.
– Paskaičius internete esančius straipsnius, panašu, kad viena pagrindinių virtualaus sekso dilemų yra ištikimybės klausimas. Kur yra ribos?
– Žmonės santykius supranta labai skirtingai, todėl ir ribas, kas yra ištikimybė, o kas jau laikoma neištikimybe, kiekviena pora turėtų aptarti. Nėra taip, kad monogamiški santykiai savaime preziumuojami arba vienodai suprantami.
Kažkam flirtas žinutėmis skamba kaip neištikimybė, o kitam vienos nakties nuotykis yra priimtina, nepaisant ilgalaikių santykių. Noriu pabrėžti, kad dažnai įsivaizduojame, jog ir kiti žmonės siekia tokio paties santykių modelio, apie kokį svajojame mes, tačiau realybėje jie būna itin įvairūs.
Todėl labai svarbu komunikuoti ir išsiaiškinti, koks elgesys žmonėms atrodo priimtinas, bei ieškoti šiuo klausimu kompromisų.
Ir taip, virtualus seksas būna dažna neištikimybės pradžia.
Ir taip, virtualus seksas būna dažna neištikimybės pradžia. Šiais laikais tai yra labai patogu, nes svaipinant „Tinderį“ ir kitas pažinčių programėles galima susipažinti su žmogumi net neišėjus iš savo tūliko (juokiasi).
Panašu, kad nemažai vienišų žmonių romantinis gyvenimas šiuo metu ir apsiriboja online pažintimis. Kadangi susitikti dėl karantino sąlygų nelabai išeina, bendravimas virtualiame pasaulyje, anksčiau užtrukdavęs tik iki tiek, kiek reikėdavo susitarti dėl pasimatymo, dabartinėmis sąlygomis gali tęstis žymiai ilgiau.
– Kalbant apie virtualius santykius kaip apie neištikimybės galimybės pradžią. Kuo žmones traukia tokie nuotykiai?
– Manau, kad virtualiame gyvenime galimos labai jaudinančios patirtys, nes dėl ribotos galimybės iš tiesų pažinti žmogų mums labai lengva nepažįstamąjį idealizuoti: pradedant nuo išvaizdos – juk nudailintose nuotraukose mes nematome pašnekovo išvaizdos visai kampais, – baigiant įsivaizduojama žmogaus asmenybe, nes susikuriame ją iš tokio fragmentiško teksto kaip žinutės.
Virtualių pažinčių atvejais žmonės taip pat žymiai lengviau gali dalintis savo slaptomis fantazijomis ir poreikiais. Nors atstūmimo rizika čia yra didelė, dėl plataus pažinčių pasirinkimo ji nesukelia tiek daug neigiamų emocijų.
– Kaip jūs vertinate šio reiškinio saugumą?
– Galvoju, kad ribos tarp to, kas yra saugu ir kas ne, taip pat išblėsusios. O kiekgi realiame gyvenime yra saugu mylėtis? Manyčiau, kad itin rizikinga yra siųsti savo nuogos arba nuogo atvaizdą, kuriame kitas asmuo galėtų mus identifikuoti. Šiais vaizdais yra itin nesudėtinga pasidalinti, o vėliau „sugaudyti“ išplatintą informaciją net nebelabai įmanoma. Sprendimas itin atvirai virtualiai bendrauti visada rizikingas.
Sprendimas itin atvirai virtualiai bendrauti visada rizikingas.
– Jūs taip pat esate ir psichologė. Ar yra tekę susidurti su kalbančiais virtualaus sekso tema? O gal gydote ir priklausomybes?
– Apie sekso priklausomybes, labai kompulsyvų rizikingą seksualinį elgesį daugiau esu girdėjusi iš kolegų užsienyje. Manau, kad Lietuvoje ši problema nėra tokia svarbi, galbūt įtaką daro maža valstybė, nesusiformuoja sąlygos anonimiškumui.
– Kokie yra šios priklausomybės požymiai?
– Manau, kad „priklausomybės nuo sekso“ terminu yra piktnaudžiaujama. Jis kilęs iš Amerikos, kurioje jį mėgstama prikabinti prie bet ko. Jeigu žmogus masturbuojasi arba jis nužiūrėjo kieno nors iškirptę, vadinasi, jis priklausomas nuo pornografijos ir t.t. Būna atvejų, kai bandoma išsisukti teisme: „Žinote, išprievartavau tą žmogų, nes aš esu priklausomas nuo sekso.“ Tai yra absurdas!
Nenoriu šio termino išnaudoti.
Nenoriu šio termino išnaudoti. Vis dėlto priklausomybės atsiranda tada, kai žmogui sunku susidoroti su savo emocijomis ir kaip streso įveikos priemonę jis renkasi tai, kas žmogui nėra labai sveika ir naudinga, pavyzdžiui, krinta į alkoholį.
Analogiškai būna, kad nebegalėdamas pakelti tam tikros gyvenimo realybės, žmogus pasineria į seksą ar mastrubaciją, nes šios veiklos yra itin atpalaiduojančios. Vis dėlto tai problema tampa tik tada, kai jos sutrikdo įprastą veiklą, tarkime, imama vėluoti į darbą. Arba nesaugiai nuolatos užsiimama seksu su naujai sutiktais žmonėmis, o vėliau patiriama stiprių emocinių nuopuolių, ką galime vadinti „emociniais kalneliais“.
– Galbūt ir naivoka klausti, tačiau ar realu, kad fizinį santykį kažkada pakeis virtuali realybė?
– Manau, kad nemažai tokių tendencijų matome Japonijoje, kurioje neretai įprasta vengti kūniško kontakto, sekso ir santykių. Todėl daug kas perėjo į virtualų pasaulį. Mano manymu, svarbus tampa kultūrinis momentas.
Galiausiai mes kaip žmonės norime prisilietimų ir artumo. Tad nelabai tikiu, kad seksas išnyks (juokiasi). Be abejo, yra žmonių, kuriuos trikdo kūniškas artumas. Dažnai jie būna augę šeimose, kuriose prisilietimai buvo beveik neegzistuojantis dalykas. Nebuvo teigiamų apkabinimų, bučinių ir prisiglaudimų. Paprastai taip augusiems kūniškas kontaktas tampa svetimas, nes jis asocijuojasi su neįprastomis stresinėmis situacijomis, pavyzdžiui, mama ar tėtis pagriebdavo už peties tik tada, kai nusikalsdavai.
Paprastai taip augusiems kūniškas kontaktas tampa svetimas, nes jis asocijuojasi su neįprastomis stresinėmis situacijomis.
Taigi, teoriškai įmanomas toks scenarijus, kad visi tiek susvetimėsime, kad vaikai negaus tinkamos kūniškos meilės ir jiems užaugus prisilietimai ims kelti didžiulį stresą. Arba kad dėl virusų ir bakterijų imsime vengti bet kokio fizinio kontakto tiek, jog net mintis suartėti su patinkančiu žmogumi atrodys pernelyg atstumianti. Tačiau nežinau, ar šio reiškinio masinis plitimas yra realus scenarijus.
– Įvedus į „Google“ paiešką „Virtualus seksas“ pateikiamos (gal ir reklamuojamos) naujienos apie virtualaus sekso žaislus.
– Dabartinės technologijos tikrai daug ką leidžia. Yra sekso žaislai, kuriuos galima aktyvuoti ir reguliuoti nuotoliniu būdu. Jeigu mano partneris yra kitame mieste ar šalyje, galiu reguliuoti jo, o jis mano įrenginį.
Galimybės dabar yra kaip niekada plačios, ir jos tik tobulės. Tačiau norisi pastebėti, kad seksas niekada nėra vien tik apie seksualinę iškrovą. Jeigu mums reikėtų vien to, užsiimtume masturbacija ir absoliučiai nesivargintume ieškoti partnerio ar partnerės net ir vienkartiniam santykiui. Neįpareigojantis vienos nakties nuotykis nėra vien tik apie seksą, čia taip pat egzistuoja apsikeitimas emocijomis, nors ir mažytis, paviršutinis. Net mūsų seksualinėse fantazijose visada yra tam tikras emocinis turinys.
Dėl šių priežasčių, nelabai tikiu, kad kada nors mes visiškai pereisime nuo gyvų partnerių prie sekso robotų, kurie jau dabar gali labai daug, bet jie negali parodyti tikro ir nesuvaidinto potraukio. Dirbtinio intelekto pagalba jie gali išmokti, kaip geriausiai tam tikrą individą patenkinti ir turėti suprogramuotą patinkančių frazių archyvą, tačiau jie niekada negalės pademonstruoti nesuvaidinto tikro geismo. O jaustis iš tikrųjų geidžiamiems yra labai svarbu mūsų seksualiniam pasitenkinimui.
O jaustis iš tikrųjų geidžiamiems yra labai svarbu mūsų seksualiniam pasitenkinimui.
– Pagalvojau apie meno kūrinius. Tarkime filme „Her“ (rež. Spike’as Jonze) vyras įsimyli dirbtinį intelektą. Ar esate susidūrusi konsultuodama su tokiomis problemomis?
– Savo profesinėje patirtyje su tokiais atvejais nesu susidūrusi. Tačiau taip, savo galvoje dažnai susikuriame santykių projekciją, net jei partneris ir yra realus. Kažkiek idealizuoti, svajoti yra itin žmogiška, ir tam mums net nereikia dirbtinio intelekto.
Kažkiek idealizuoti, svajoti yra itin žmogiška, ir tam mums net nereikia dirbtinio intelekto.
Manau, kad tokie filmai sulaukia dėmesio, nes duoda peno apmąstymui, kas mes esame, link kur mes judame ir dabar, kai visi esame namie, šios temos kaip niekada svarbios.
Kas mus sieja su savo partneriu? O jeigu esame vieniši, kaip mums palaikyti savo gyvastį? Kaip išreikšti savo seksualumą?
Iki pandemijos mes turėjome daugybę variantų pabėgti nuo savo jausmų – darbą, laisvalaikio veiklas. O dabar tiesiog sėdime namie su tuo, ką turime. Tai gąsdina. Kyla klausimas: kodėl iškyla toks poreikis? Ar ne paprasčiau susikurti realybę, kurioje norisi gyventi?
