Privilegijos turi šalutinį poveikį
Išskirtinai heteroseksualūs žmonės džiaugiasi privilegija nekvestionuoti savo seksualumo ir seksualinės tapatybės. Viena vertus, tai labai palengvina brendimą ir santykių kūrimą – jei viskas patenka į normą, tai ir svarstymų ne itin daug. Stereotipų ir taisyklių apstu, itin daug mąstyti tarsi ir nereikia, reikia kažkaip bandyti atitikti. Šiek tiek kančios bandant save pritempti prie tobulo standarto, bet niekas ir nežadėjo, kad gyvenimas – tiktai šventė. Juk jei elgsimės kaip tikra moteris ar vyras kiekviename žingsnyje, kaip papildomą bonusą gausime ir iliuziją, kad dabar turime teisę tikėtis atitinkamo atsako iš priešingos lyties atstovo. Žinoma, jei jis ar ji yra tikras vyras ar moteris.
Tas prisirišimas prie griežtų standartų nėra iš esmės vien tik blogis – tai tarsi standartinis modelis, kokį galima rinktis pernelyg daug negalvojant. Jei suveiks, abu žmonės džiaugsis savo idile. Jei nesuveiks, bus galima kaltę kam nors suversti. Ir čia jau priklausys nuo mūsų gebėjimo prisiimti atsakomybę.
Kai norisi visa kaltę suversti partneriui, galima sakyti, kad jis nevyriškas ar ji nemoteriška. Jei dar prasčiau su asmenine atsakomybe – galima dramatiškai sugeneralizuoti , kad „visi vyrai kiaulės“ ar „visos bobos tokios“. Tada, žinoma, kitas žingsnis būtų užsirašyti į kokią nors stovyklą, kur santykių guru išmokys, kaip pritraukti tikrą vyrą ar moterį. Nes geras partneris ar partnerė yra tarsi tiesioginis vertės įrodymas, super prizas kiekvienam, kas siekė ir galų gale pasiekė.
Neheteroseksualios poros paprastai neturi griežtų per amžius religinėse ir teisinėse normose reglamentuotų standartų, kokia seka turi vystytis jų santykiai. Nėra ir priskirtų vaidmenų pagal lytį. Nėra taisyklių, kokiu metu, kas, kokį žingsnį turi žengti. Tradicijų trūkumas ne tik išlaisvina, bet ir apkrauna atsakomybe – juk tada akivaizdu, jog savo santykių modelį ar savo elgesį santykiuose renkuosi ne dėl to, kad visuomenė sako, jog moterys ar vyrai daro vienaip ar kitaip, bet dėl to, kad toks pasirinkimas.
Neheteroseksualios poros paprastai neturi griežtų standartų, kokia seka turi vystytis jų santykiai.
Santykiuose dalyvaujantiems asmenims tenka patiems suprasti, kaip jie jaučiasi, ko jie nori, kaip jiems tinka ar netinka elgtis. Žinoma, jokie santykiai nėra tobuli ir toksiškumo gali pasitaikyti visur – psichologinis ir fizinis smurtas nepriklauso nei nuo lytinės tapatybės, nei nuo seksualinės orientacijos. Tačiau visumoj neheteroseksualūs žmonės turi mažiau konkrečių primestų scenarijų, kaip, kas, kokiame žingsnyje turi vykti. Ką gi tai reiškia? Kad poroje vaidmenys ima skirstytis labiau pagal pomėgius, poreikius, įgūdžius ir panašiai.
