Ir nors gairės, kaip elgtis viešojoje erdvėje ir prisidėti prie situacijos gerinimo, tarsi aiškios (ar bent jau kiekviena galima kryptis aiškiai susilaukia bendraminčių), grįžus namo ir atsidūrus asmeninėje erdvėje su partneriais gali paaiškėti, kad ne tik nesugebame susikalbėti ir rasti bendro sprendimo, kaip dabar išbūti šį laikotarpį ir kaip elgtis, bet dar ir matome, kad netgi mūsų seksualiniame gyvenime, kuriame, rodos, itin daug strateginio mąstymo nereikia, atsiranda nemažas atotrūkis:
kažkuriam stresas kelia norą kasdien mylėtis ir švęsti gyvenimą, o kitam norisi bunkerį išsikasti ir tikrai nuotaika ne iki sekso...
Bet, kad prieitume iki sekso dalies, iš pradžių šiek tiek apie stresą ir vienas kito supratimą didelės įtampos akivaizdoje.
Nors jau turėjome neblogą „apšilimą“ prasidėjus pandemijai, kiekviena grėsmė yra skirtinga ir jai išgyventi pasirenkame kitokias įveikos priemones. Jei turime partnerius, netrunkame pastebėti, kad į atskiras grėsmes mes skirtingai reaguojame. Ir kad skirtingai elgiamės stresinėse situacijose. Ir kuo didesnė įtampa, tuo sunkiau išlaikyti visiškai „blaivų“ mąstymą, nes „kovok, bėk ar sustink“ atsako metu (angl. „fight, flight or freeze response“) mūsų funkcionavimas labai jau automatinis ir gali būti išties sunku save iš jo išjudinti. Ir, kai labai sunku susitvarkyti su savomis emocijomis, dar sudėtingiau priimti visiškai kitokią artimojo emocijų puokštę.
Kadangi savo kovos, bėgimo ar sąstingio režime mūsų susiaurėjęs mąstymas sunkiai prisileidžia alternatyvius požiūrius, tai labai natūraliai kyla pykčio reakcija, kad partneris vis dėlto kitaip žiūri į situaciją ir kitaip nori ją spręsti, kitaip nori joje išbūti. Net gali atrodyti: „Ką aš veikiu su šituo žmogumi, juk akivaizdu, kad reikia elgtis šitaip, kodėl jam ar jai neakivaizdu?“. Taigi mes susiduriame su situacija, kad abu žmonės išgyvena didelę įtampą ir nesaugumo jausmą, požiūriai, kaip elgtis situacijoje skiriasi, o ir dar kaip nors reikia išlaikyti bendrumą, išlikti komanda, kurios nariai vienas kitą palaiko.
