Kaip savižudiškas mintis paskatina pyktis
„Kiekviena savižudybė iškelia labai daug klausimų, iš kurių pagrindinis – kodėl. Ir paprastai jis asocijuojasi su klausimu, kas kaltas. Tačiau turime suprasti kad nėra nei kaltų, nei vienos priežasties: žmogus nusižudė nepajėgdamas pakelti didžiulės dvasinės kančios. Jis išbandė daugybę jam žinomų būdų, priemonių sau padėti, galbūt ieškojo kitų pagalbos teikėjų ir, visiškai nusivylęs savimi, priima sprendimą nutraukti kančią tokiu būdu.
Taigi galutinis sprendimas yra priimamas paties žmogaus. Tačiau mes visi galime jam labai padėti, kol jis kentėdamas blaškosi ir ieško pagalbos. Galime jam padėti atrasti išeitis, kurių dėl susiaurėjusio nuo kančios mąstymo jis tiesiog nepajėgia matyti pats“, – teigė V.Šap.
Pasak psichologės, paprastai savižudybė yra procesas, turintis savo pradžią, eigą ir pabaigą. Spontaniškų savižudybių, įvykdytų stipraus emocinio susijaudinimo būsenoje, Lietuvoje būna labai nedaug. Pavyzdžiui, vairuodamas automobilį žmogus patenka į autoįvykį, kurio metu kiti eismo dalyviai patiria stiprius sužalojimus arba žūsta. Jis mano, kad tai įvyko dėl jo kaltės, todėl pabėga iš įvykio vietos ir nusižudo.
Kai žmogus susiduria su sunkumais, iš pradžių jo pyktis yra nukreiptas į aplinką. Tačiau savižudybės procese pyktis nukreipiamas į save.
„Tokioms savižudybėms labai sudėtinga užkirsti kelią, tačiau didžioji dalis savižudybių Lietuvoje yra proceso pasekmė. Paprastai krizę sukelia situacija, kurioje žmogus neberanda sprendimų – jo gebėjimų ir patirties neužtenka tai situacijai įveikti. Dėl to jis kenčia – kyla labai daug sunkių jausmų, iš kurių pagrindinis jausmas – pyktis.
Mes visi žinome, kad pyktis mums kyla tada, kai susiduriame su kliūtimi. Jeigu mes važiuojame automobiliu, skubame, vėluojame ir netikėtai kas nors mums užtveria kelią, natūralu, kad mes pykstame, nes susidūrėme su kliūtimi.
Pyktis visada turi kryptį. Ir kai žmogus susiduria su sunkumais, iš pradžių jo pyktis yra nukreiptas į aplinką. Tačiau savižudybės procese vienu metu pyktis, kuris turėjo kryptį į išorę, nukreipiamas į save, ir atsiranda mintis, kad jeigu aš nutrauksiu sau gyvybę, nes esu dėl visko kaltas, esu nevykėlis, nesusitvarkau su savo gyvenimu ir pan., panaikinsiu priežastį, dėl kurios turiu kentėti.
Iš pradžių tokios mintys tik retkarčiais praplaukia, vėliau sugrįžta vis dažniau, tampa intensyvesnės, imama svarstyti: o kaip būtų, jeigu aš iš tikrųjų nusižudyčiau? Ir atsiranda sprendimas – taip, aš tai padarysiu. Sukuriamas planas – kaip, kur, kada, kokiais būdais. Žmogus pradeda ruoštis“, – dėstė pašnekovė.
Iki paskutinio atodūsio tiki stebuklu
Tačiau, pasak jos, reikia suprasti esminį dalyką: nė vienas žmogus iš tiesų nenori mirti. Žmogus nori gyventi ir nors pats jau netiki, kad gali sau padėti, iki paskutinės minutės, iki paskutinio momento tiki, kad įvyks stebuklas ir kažkas jam padės. Štai todėl 8 iš 10 žmonių, kurie planuoja savižudybę, aplinkiniams duoda labai aiškius ženklus. Mums tiesiog reikia juos atpažinti.
„Nesulaukdamas atsako į savo siunčiamus signalus aplinkai, žmogus atlieka savižudybės veiksmą, kuris baigiasi mirtimi, negalia arba išgyvenimu be tam tikrų stipresnių pasekmių fizinei sveikatai.
Tačiau tik labai nedidelis procentas žmonių, kurie yra išgelbėti, jaučiasi dėl to laimingi, nes problemų po išgelbėjimo, deja, nesumažėja. Atvirkščiai, jų dar padaugėja, jos tapo viešos, žmogus jaučia daug smerkimo, kritikos dėl savo veiksmų. Todėl labai svarbu pasirūpinti, kad tas jis gautų ilgalaikę kompleksinę pagalbą, nes pats išgelbėjimas yra tik pirmas žingsnis, kad jis galėtų gyventi toliau.
Daugumos savižudybių atvejų nustatyta, kad žmogus buvo pavartojęs alkoholio, tačiau tai visai nereiškia, kad didžioji dalis savižudžių turėjo problemų dėl alkoholio. Kiek yra tekę kalbėtis su išgelbėtais žmonėmis, atimti sau gyvybę yra labai sunku, net jeigu neabejojama dėl sprendimo. Todėl alkoholis vartojamas kaip priemonė: kontrolė pasidaro mažesnė ir tuomet savižudybės veiksmą atlikti lengviau. Taigi alkoholis, kaip ir savižudiškos mintys, byloja apie žmogaus sunkumus.
Per visą profesinę patirtį man neteko sutikti žmogaus, kuris būtų pasakojęs: aš gyvenime buvau toks laimingas, mylimas ir saugus, kad iš tos laimės prasigėriau...
Kai labai skauda, tu griebiesi bet ko. Ir kai atrandi, kad išgėrus ar pavartojus kitų psichoaktyvių medžiagų, gali naktį šiek tiek pailsėti, atsipūsti nuo to didžiulio skausmo, vėl ir vėl imiesi tos pačios priemonės, nes kitos tiesiog nežinai“, – teigė V.Šap.
Nuo ko prasideda savižudybės procesas
Jau užsiminėme, kad savižudybės proceso pradžia gali tapti tam tikra krizinė situacija. Kitaip tariant, tai tokie įvykiai ar situacijos, kurios žmogui yra labai svarbios, bet jis nebeturi vidinių resursų ir patirties jų įveikti, tiesiog nežino, ką daryti.
Tai gali būti skyrybos, turto praradimas, vaikystėje patirta prievarta, smurtas, nepriežiūra, trauminiai įvykiai, kurių metu žmogus arba pats susidūrė su jo gyvybei ar sveikatai keliančia grėsme, arba buvo tokios situacijos liudininku, arba sužinojo, kad trauminis įvykis ištiko jo šeimą ar artimus žmones.
„Kartais žmogus gali būti tiesiog pervargęs nuo intensyvaus gyvenimo tempo, darbo, problemų namuose, kito šeimos nario slaugymo ir pan. Jis išnaudoja savo resursus ir net negali kokybiškai pailsėti, todėl jam darosi sudėtinga susitvarkyti net su paprastais gyvenimo iššūkiais. Tai vėlgi gali tapti savižudybės proceso pradžia – užgimsta mintis, kad mano gyvenimas neturi prasmės, nes aš nieko nespėju, nors stengiuosi, man nepavyksta, sulaukiu tik kritikos.
Negali žmogus gerai jaustis, jeigu jis patyrė artimojo netektį arba kitokį sunkų traumuojantį išgyvenimą.
Kada atsiranda tikimybė, kad žmogų ištiko krizė? Kai problema jam yra labai svarbi. Todėl net kai paauglys sako, kad jam gyvenimas prarado prasmę, nes jį paliko mergina, suaugusieji daro didelę klaidą nesureikšmindami problemos: esą tu dar jaunas, viskas tau prieš akis, nėra ko čia išgyventi, bus tų meilių. Tai rodo, kad mes problemos mastą matuojame pagal save, o tam paaugliui tai gali būti labai stiprus krizinis išgyvenimas. Ir kai mes neigiame jo jausmus, tikrai jam nepadedame“, – patarė psichologė.
Pasak jos, žmogaus atsakas į krizę gali būti ir būna labai skirtingas. Vieni atrodo sugniuždyti, kiti atrodo stiprūs ir racionaliai mąstantys. Šiuo atveju raktinis žodis yra „atrodo“. Negali žmogus gerai jaustis, jeigu jis patyrė artimojo netektį arba kitokį sunkų traumuojantį išgyvenimą. Tvirtumas ir racionalumas gali rodyti, kad žmogus vis dar nepajėgus įsisąmoninti ir priimti tą įvykį.
„Taigi savižudybės procese visada yra tokia grandinė: dėl sunkumo ar įvykio atsiradusi įtampa, ši įtampa stiprėja, aš nebesugebu su ja susitvarkyti, ji perauga į psichologinį skausmą ir tas skausmas galiausiai pavirsta į nepakeliamą kančią, kuri nepalyginamai skaudesnė ir sunkiau ištveriama nei fizinis skausmas, todėl iš čia atsiranda noras save žaloti ir taip leisti sau pailsėti nuo psichologinio skausmo.
Savižudybės procesas gali trukti labai skirtingai – kelias savaites arba 15–20 metų. Todėl mes visi turime būti pasirengę atpažinti, kad žmogus kenčia, kad jis yra krizėje, ir pasiūlyti pagalbą, nes ši kančia nepraeis savaime. Taip pat svarbu suprasti, kad nėra vienos savižudybės priežasties. Koks nors įvykis ar sunkumas gali tapti paskutiniu lašu šioje kančioje“, – pasakojo V.Šap.
Savižudybės procese visada yra tokia grandinė: dėl sunkumo ar įvykio atsiradusi įtampa, ši įtampa stiprėja, aš nebesugebu su ja susitvarkyti, ji perauga į psichologinį skausmą ir tas skausmas galiausiai pavirsta į nepakeliamą kančią.
Kodėl vyrai žudosi daug dažniau nei moterys
Psichologės teigimu, Lietuvoje yra didžiulis savižudybių statistikos skirtumas tarp lyčių: vienai moters savižudybei tenka apie 6–7 vyrų savižudybes. Taip yra todėl, kad moterys linkusios daugiau kalbėti apie savo emocijas, jos drąsiau kreipiasi pagalbos, daugiau kalbasi su draugėmis, todėl gali „išventiliuoti“ savo emocijas. O vyrams vis dar reikia aiškinti, kad jie taip pat yra žmonės.
„Tiek vyrai, tiek moterys turi tuos pačius smegenų pusrutulius, kurių vienas atsakingas už racionalų mąstymą, kitas – už emocijas. Taigi natūralu, kad vyrai taip pat turi emocijas. Bėda ta, kad berniukai ir mergaitės auklėjami skirtingai.
Jeigu dvejų metų berniukas pargriūna ir verkia, jam sakoma: būk vyras, pakentėk, ko čia kaip mergaitė verki. Mes neleidžiame berniukams rodyti emocijų. Tiesa, dabar ši situacija keičiasi, tėvai jau kiek kitaip augina savo sūnus. Tačiau ne vieną dešimtmetį vyravo nuostatos, dėl kurių šiandien jaučiame tokį liūdną rezultatą.
Tikras vyras tarsi visada privalo būti stiprus, už viską atsakingas ir nerodyti emocijų. O ką daryti tam, kuris turi sunkumų ir nėra sėkmingas, maža to, jis dar patyrė ir finansinių nuostolių?
Mes turime suprasti, kad vyras irgi yra žmogus, kad jis nieko neprivalo, nes santuokoje ir draugystėje abu partneriai yra lygiaverčiai, kiekvienas gali ir verkti, ir turėti nesėkmių.
Todėl jau nuo mokyklos vaikai turi būti mokomi reikšti savo emocijas, neužsisklęsti, kai sunku, nes tikras vyras nėra tas, kuris neverkia, o, atvirkščiai, tas, kuris gali ir nebijo kalbėti apie savo sunkumus, nebijo kreiptis pagalbos. Gera tendencija, kad pastaraisiais metais vyrų klientų pas psichologus labai padaugėjo. Tai rodo, kad švietėjiškos priemonės duoda rezultatų“, – įsitikinusi pašnekovė.
