Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Psichologės patarimai: kaip reaguoti, jei iš tavęs tyčiojasi

„Kalbėti apie tai, kad tave skriaudžia, kad iš tavęs tyčiojasi, yra ne gėda. Tu nesi nei kvailas, nei silpnas, ar išduodi ką nors. Tu – atsakingas ir sąmoningas žmogus“, – sako psichologė Renata Jasevičienė.
Paaugliai / 123RF.com nuotr.
Paaugliai / 123RF.com nuotr.

Mokykloje nuo patyčių kenčiantiems paaugliams gelbėjanti specialistė pataria, kaip reaguoti, jei iš tavęs tyčiojasi, kokie veiksmai padeda ir kur ieškoti pagalbos.

Patyčiomis psichologė vadina ilgalaikį procesą, kai žmogus ar žmonių grupė turi tikslą nuolatos tave žeminti ir skriausti (žodžiais ir veiksmais), kai prisideda prisilietimai, stumdymai ar daiktų mėtymai.

Patyčias patiriantys paaugliai gali jaustis pasimetę, išsigandę, prislėgti, jiems gali trūkti energijos, sutrikti miegas ir apetitas. Patiriantiems patyčias taip pat gali pasireikšti stiprus nerimas, depresija, mintys apie savižudybę ar noras žaloti save.

Nuolatos jaučiama baimė ir įtampa gali lemti nenorą eiti į mokyklą ar imtis naujos veiklos. Todėl svarbu atpažinti, kur ta riba, nuo kurios prasideda patyčios.

„Kartais mokiniai neatpažįsta kitų žmonių emocijų ir galvoja, kad iš jų tyčiojasi. Tad svarbu aptarti ribas, kur jau yra patyčios, o kur ne. Jei bendraamžiai apsižodžiuoja, bet toliau bendrauja normaliai, tai bus ne vietoje parodytos emocijos, pasikarščiavimas, bet ne patyčios“, – detalizuoja specialistė.

Kodėl kyla patyčios?

Noras pažeminti nereikalauja būti išskirtinės išvaizdos, netobulos figūros ar nešioti akinius. Tas, kuris nori pasityčioti, įskaudinti, tyčia pažeminti, visada galės sugalvoti, dėl ko tai daryti.

Aišku tik viena, kad mes esame skirtingi ir nė vienas nenusipelnėme to patirti. Tai nėra elgesys, kurį reikia toleruoti sau ar kitam primetant kokias nors priežastis.

Visgi realybėje dažnai pasitaiko, kad kokio nors standarto neatitikimas, išsiskyrimas iš kitų yra priežastis, dėl kurios norima tą žmogų sumenkinti.

Tačiau reiktų žinoti, kad patyčias dažniausiai pasitelkia asmenys, norintys kontroliuoti ar nepasitikintys savo jėgomis, todėl nukreipiantys savo pyktį į kitus žmones.

Anot R.Jasevičienės, patyčios į mokyklas randa kelią iš visuomenės: namų, gatvės, suaugusių pokalbių, nuogirdų namuose.

Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė Renata Jasevičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Psichologė Renata Jasevičienė

Tėvai į patyčias įsitraukia nė patys to nejausdami (tarkime, kalbėdami žemina tam tikras profesijas, kitokias vertybes ar nuostatas turinčius žmones, pažeidžiamas visuomenės grupes). Todėl ir vaikai pajunta tų žodžių svorį.

Pakanka išgirsti iš tėvo ar mamos neigiamą, menkinančią frazę, ir paauglys tai pritaikys savo aplinkoje. Vaikai mokosi elgesio modelio ir perima nuostatas bei vertybes iš jam svarbių suaugusiųjų.

Patyčios gali pasireikšti įvairiomis formomis:

  • Psichologinės patyčios – dažniausiai tai yra žodinis smurtas prieš kitą žmogų, pavyzdžiui, pravardžiavimas, įžeidinėjimas, gandų skleidimas.

  • Internetinės patyčios – tai gali būti gandų skleidimas, įžeidžiantys komentarai, kito žmogaus asmeninės informacijos, nuotraukų, vaizdo įrašų paskelbimas, siekiant pakenkti tam asmeniui.

  • Fizinės patyčios – jose naudojama fizinė jėga ir galia. Tai gali būti stumdymas, griovimas, smūgiavimas, spardymas ir bet kokia kita nepageidaujamo fizinio kontakto forma.

Tačiau nėra priežasties, dėl kurios kas nors būtų nusipelnęs patyčių.

Kas jaunam žmogui sunkiausia?

Didžiausias sunkumas, anot specialistės, kurį tenka įveikti dirbant su patyčiomis susidūrusiais paaugliais, yra jų mąstysena.

„Jie galvoja, kad ateis pas psichologą, pašnekės ir staiga gyvenime viskas pasikeis. Kartais reikia ne mažai pasistengti, dėl savęs kažką padaryti, kad situacija pasikeistų. Visi norėtų burtų lazdelės, kuri atliktų pokyčius už juos. Tačiau tam, kad įvyktų pokytis, būtinas veiksmų planas. Be šito rezultato nebus“, – atvira R.Jasevičienė.

Psichologė akcentuoja, kad paauglystės metu daugelis susiduria su šia problema ir jaučiasi panašiai. „Kaskart bendraudama su patyčias patiriančiu paaugliu, stengiuosi keisti jo požiūrį į susidariusią situaciją. Mano siekis, kad žmogus, iš kurio tyčiojamasi, pasijustų saugus“, – tikino psichologė.

123RF.com nuotr./Mokiniai
123RF.com nuotr./Mokiniai

Ko imtis, jei iš tavęs tyčiojasi: veiksmų planas

Patiriant patyčias, psichologė R.Jasevičienė visų pirma patartų atsitraukti, taip neleisite smurtautojui patirti malonumo. Dėl užgauliojimų labai skaudu, todėl verta:

  • Kreiptis pagalbos, jei su patyčiomis susiduri pats arba pastebi, kad tyčiojamasi iš kitų.

  • Pasakyti apie jas patikimam suaugusiajam. Tėvams, mokytojams ar kitiems specialistams. Jie gali padėti išspręsti situaciją ar suteikti reikalingą pagalbą.

  • Ignoruoti asmenis, kurie tyčiojasi iš kitų. Kartais jų pagrindinis tikslas – išprovokuoti ir gauti reakciją, tai yra jų siekiamos kontrolės dalis. Jei nepavyksta išprovokuoti, jie tiesiog praranda susidomėjimą.

  • Bendraudamas su kitais, stenkis pateikti save užtikrintai: laikyk galvą aukštai, spinduliuok pasitikėjimą savimi, net kai to nejauti – taip parodysi, kad nesi pažeidžiamas ir lengvai paveikiamas patyčių.

  • Suvaldyk savo pyktį (galima pasitelkti ir skaičiavimą iki 10 ir gilų kvėpavimą). Vėliau visas tą akimirką kilusias gilias mintis išsakyk draugams, šeimai ar mokytojams.

  • Bendrauk su žmonėmis, kuriais gali pasitikėti ir kurie tave palaiko: tėvais ar kitais artimaisiais.

  • Gera išeitimi gali būti ir emocinės paramos linijų savanorių išklausymas. Jie dirba tam, kad tokiomis temomis sudarytų erdvę anonimiškai įvardyti problemą, nebūti atpažintam ir teikia dvigubą naudą: nuoširdžiai išklauso ir pokalbio metu gali nukreipti tinkama linkme. Situacijos įvardijimas, kalbėjimas apie tai nėra silpnumo ženklas, priešingai – tie, kurie kalba, yra be galo stiprūs.

123RF.com nuotr./Jauni žmonės su telefonais
123RF.com nuotr./Jauni žmonės su telefonais

O koks vaidmuo tenka suaugusiems?

R.Jasevičienės teigimu, paauglių tėvai apie patiriamas jų vaikų patyčias išgirsta gana retai, nes šie tėvus nuo to saugo („įjungiamas tėvų saugojimo mechanizmas“). Nesinori tėvams atsiverti, nes nesinori jų skaudinti. Todėl dažniausiai gijimas nuo patyčių prasideda psichologo kabinete.

Jaunam žmogui sunku reflektuoti, kaip jaučiasi tiek tas, kuris tyčiojasi, tiek tas, kuris tai patyrė. Tačiau tik kalbantis su žmonėmis, kuriais pasitiki, galima keisti situaciją.

Norėtųsi, kad suaugę šiose situacijose dalyvautų aiškiai įvardydami, kad toks elgesys nepriimtinas, tačiau ne bausdami, o rodydami, pateikdami tokių situacijų prevencijos būdus. Pavyzdžiui, įvardydami, kam galima pranešti, kaip valdyti emocijas ar spręsti konfliktus, skatindami emocinį raštingumą.

Juk patyčiose dalyvauja ir tie, kurie inicijuoja, ir tie, kurie stebi ar patiria patyčias – todėl svarbu dirbti su visomis pusėmis. Atsitikus tokiam įvykiui, svarbiausia tai sustabdyti, o tuomet ieškoti būdų padėti visoms pusėms tiek suprasti situaciją, tiek iš jos išeiti.

Itin svarbus čia sąmoningumo ir nuostatų keitimas. Dažnai į smurtą reaguojama smurtu. Tačiau suaugusiųjų pareiga padėti jaunimui suprasti, kad tyčiojimasis nėra savo pranašumo didinimo būdas ir nėra tinkamas pavyzdys. Tėvai turėtų mokyti vaikus stiprinti savivertę bei psichologinį atsparumą, t. y. kaip galima reaguoti tinkamai, nubrėžti ribas, įvardyti, kad tai, kas vyksta, nėra priimtina.

Jauni žmonės dažnai nesusieja savęs su patyčių situacijomis ir yra abejingi, jei yra tik stebėtojai, bet ne dalyviai. Reikia daug ir atvirai kalbėti, kad bet koks kitų netinkamo elgesio toleravimas yra prisidėjimas prie patyčių. Dažnai tie, iš kurių tyčiojasi, yra psichologiškai silpnesni, todėl aplinkinių nepakantumas ir įsikišimas gali padėti išvengti labai traumuojančių patirčių.

„Kai kada į mano kabinetą žmogus užsuka tiesiog nusiraminti, nusišluostyti ašarų. Žino, kad čia galima ramiai pabūti, jei nenori, net ir nekalbėti. Tai – galimybė atsitraukti nuo kolektyvo. Paaugliui tai galimybė nesibastyti mokyklos koridoriais, kuriuose iš jo tyčiojamasi.“

Nuo patyčių kenčiantis jaučiasi nelaimingas, jo problema jam atrodo pati didžiausia, todėl jis klausia: „Kodėl aš? Kodėl iš manęs? Juk nieko nepadariau… Tą akimirką svarbu pasakyti, kad padėsiu su tuo susitvarkyti, kad paauglys nesijaustų vienas (ypač jei jis jautresnė asmenybė).

Pasitaiko, kad žmogus, iš kurio tyčiojamasi, patyčias ir provokuoja savo elgesiu.

Tačiau bėgti nuo kolektyvo, kuriame esama patyčių, pašnekovė nepataria. Jos vertinimu, verčiau išmokti su jomis susitvarkyti.

„Naujame kolektyve teks iš naujo adaptuotis, o jei situacija lauks blogesnė, nei kad buvo? Svarbu išmokti išgyventi tose aplinkybėse, kuriose esi, surasti asmenį, kuriuo pasitiki, į kurį gali kreiptis. Na, ir pabaigai mano patarimas būtų nesiveržti į tą kompaniją, kuri tave atstūminėja, verčiau ieškoti draugysčių kitur“, – drąsina psichologė.

Daugiau informacijos, kaip elgtis, jei patiri patyčias, ieškok čia: www.pagalbasau.lt.

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais