Kaip pasakojo pats pašnekovas, pastaruoju metu daugiausiai klientų jis sulaukia dėl pagilėjusios depresijos ir nerimo. Ir tai turbūt normalu šioje neįprastoje karantino situacijoje.
Kita vertus, vis dažniau žmonės kreipiasi į specialistą netgi ne dėl konkrečių priežasčių, bet dėl tokių, kurias jiems patiems sunku įvardyti. Tarsi viskas gerai, bet nėra gyvenimo džiaugsmo. Arba trūksta pasitikėjimo savimi, yra nepasitenkinimas santykiais, nežino, kaip spręsti konfliktus. O kai nėra aiškiai įvardinta problema, sunku atrasti priemones ir susikurti tikslus, kurie sumažintų patiriamą kančią.
– Kokie iššūkiai konsultuojant kyla jums pačiam? Ar visada pavyksta suprasti savo klientą?
– Psichoterapeuto darbas reikalauja didelės kantrybės. Visada pavydžiu savo kolegoms medikams. Pas juos pacientas ateina su konkrečia liga. Ir jeigu pavyksta greitai padėti, pacientas pasveiksta ir džiaugiasi, jaučiasi dėkingas, kad gavo gydymą.
Psichoterapijoje šie procesai sudėtingesni, jie reikalauja daug kantrybės ir uolaus darbo, o pokyčiai atsiranda tik per ilgą laiką. Psichoterapija gali trukti metus, dvejus, o rezultatai nėra lengvai apčiuopiami.
Taip pat visada pavydėdavau atrakcionų parke dirbantiems darbuotojams. Pas juos ateinantys žmonės paprastai būna linksmi, su šypsenomis.
Vis dažniau žmonės kreipiasi į specialistą netgi ne dėl konkrečių priežasčių, bet dėl tokių, kurias jiems patiems sunku įvardyti. Tarsi viskas gerai, bet nėra gyvenimo džiaugsmo.
Visgi, nors rezultatai psichoterapijoje nėra labai greiti ir efektingi, jie leidžia pasidžiaugti giliu prasmės pojūčiu. Jeigu tam tikra problema žmogui kėlė didelių sunkumų, net mažas žingsnis į priekį, nuo kurio žmogui palengvėja, suteikia didžiulę prasmę ir džiaugsmą. Tiesiog rezultatų tenka kantriai palaukti.
Yra žmonių, kurie tikisi, kad užtenka tik ateiti pas psichoterapeutą ir jis visas problemas išspręs. Tačiau paprastai reikia ir labai stipraus kliento indėlio. Darbas vyksta ne tik tas 50 minučių, bet ir visą savaitę iki kitos terapijos. Žmogus turi pasinerti į terapinį procesą, tik tuomet matomas rezultatas.
– Kiek jus patį paliečia klientų situacijos? Ar visada lengva išlikti stebėtoju?
– Iš tiesų, terapijos metu ir psichoterapeutui kyla pačių įvairiausių jausmų.
Darbo pradžioje dominavo nerimas – galvoje vis sukdavosi mintys, kas vyks, ar aš teisingai diagnozuosiu, ar teisingą metodą parinksiu, o jeigu pacientas sirgs sunkia liga ar galvos apie savižudybę, ką aš tada darysiu? O jeigu neteisingai įvertinsiu situaciją?
Vienu iš keturių atvejų psichoterapeutas ir klientas nelimpa vienas prie kito.
Su patirtimi nerimas liovėsi, bet pradėjo kilti jausmai dėl paties santykio su pacientu. Tais atvejais, kai pacientai jaučiasi labai prislėgti, jaučiasi beviltiškai savo situacijoje, kartais ir mane užplūsta toks pats beviltiškumas. Tuomet gali kilti pyktis, noras atsitraukti, vengimas. Todėl pagrindinis psichoterapeuto siekis yra ne empatija, bet atjauta. Jausdamas empatiją aš kenčiu kartu su žmogumi, rodau, kad aš jį visiškai suprantu ir galiu kentėti kartu su juo.
Tačiau tai gali labai išvarginti, todėl siekiamybė yra dirbti su atjauta. Atjauta yra tada, kai aš suprantu žmogaus kančią, suprantu, dėl ko jis kenčia ir kaip stipriai kenčia, ir noriu jam padėti. Aš nebūtinai turiu kentėti kartu, tiesiog stengiuosi jam padėti, ir mes abu būname šiame procese.
Aišku, būna atvejų, kai psichoterapeutas tiesiog negali konsultuoti konkretaus žmogaus. Ir tai normalu. Vienu iš keturių atvejų psichoterapeutas ir klientas nelimpa vienas prie kito, nesutampa mąstymo schemos, patirtis, asmenybės ypatumai. Pavyzdžiui, jeigu tiek terapeutas, tiek klientas labai mėgsta dominuoti, tuomet jie vienas su kitu konkuruos ir terapijos nebus. Todėl yra normalu pasibandyti sau skirtingus terapeutus ir išsirinkti tinkamiausią.
Taip pat gali trukdyti gyvenimo patirtys. Pavyzdžiui, jeigu žmogus savo gyvenime turi tėvą, kurio labai bijo, pagyvenusio, patyrusio psichoterapeuto jis greičiausiai prisibijos ir nebus su juo atviras. Arba jeigu psichoterapeutas savo gyvenime turėjo artimą žmogų, kuris buvo nuo ko nors priklausomas, ir pas jį ateis priklausomybę turintis žmogus, jam bus sunku su juo dirbti, nes kils labai daug prisiminimų.
Aš nebūtinai turiu kentėti kartu, tiesiog stengiuosi jam padėti, ir mes abu būname šiame procese.
– O kaip elgiatės, kai siūlote sprendimą, matote, kad tai bus puiki išeitis ir žingsnis pirmyn, bet klientas nepriima?
– Tikrai būna tokių situacijų. Dėl to gali kilti tas pats beviltiškumas, noras atsitraukti, nerimas, kad kažką ne taip darau. Taigi jausmai būna įvairūs. Tačiau stengiuosi pažvelgti į situaciją ne tik iš savo, bet ir iš kliento perspektyvos. Ir tuomet suprantu, kad mano siūlomas sprendimas, kuris, mano manymu, yra teisingas, nebūtinai yra savalaikis ar tinkamas šiuo konkrečiu metu, galbūt žmogui dabar reikia visai ko kito.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus priklausomas nuo alkoholio, visada rekomenduojama jo atsisakyti. Man atrodo, kad tai lengvai įvykdoma užduotis, bet šio žmogaus smegenys yra paveiktos priklausomybės, liga palietusi ir jo asmenybę, žmogus negali patirti malonių įspūdžių neišgėręs. Todėl lengva pasakyti – negerk. Taigi reikia pradėti daryti žingsnius atsispiriant nuo žmogaus, o ne nuo savo reiklaus žvilgsnio.
– Esate pakankamai jaunas. Ar dėl to turite problemų su klientais?
– Kai prieš trejus metus pradėjau dirbti, tikrai tokių situacijų buvo. Šiuo metu jų vis mažėja. Įdomu tai, kad 60–70 metų žmonės į mano amžių reaguoja visiškai normaliai. Jie mane priima tiesiog kaip jauną specialistą. Tačiau sunkiausia būna 40–50 metų žmonėms, jiems keista, kai juos konsultuoja jų vaiko amžiaus psichoterapeutas. Terapijos eigoje paprastai pavyksta šį barjerą pašalinti, o tie, kuriems amžiaus skirtumas visai nepriimtinas, manau, tiesiog pas mane neateina.
– Kokius pokyčius stebite karantino metu ir kaip pats jį išgyvenate?
– Žmonėms labai sunku išbūti nesimatant su artimaisiais. Karantinas – tikrai didžiulis išbandymas, kurio tikrąsias pasekmes žmonių psichikai šiuo metu dar sunku vertinti. Šiemet savižudybių skaičius yra netgi sumažėjęs, bet ir karo metais savižudybių skaičius sumažėdavo, tik pasibaigus karui pasimatydavo tikrosios pasekmės.
Kita vertus, nors daug žmonių per pandemiją susidūrė su labai sunkiomis gyvenimiškomis situacijomis, finansiniais sunkumais, stebina, kokia stipri yra visuomenė, kaip susivienijusi ji kovoja su šia nelaime. Tuo tikrai galima pasidžiaugti.
Man asmeniškai taip pat labai trūksta draugų, išėjimo su jais, norisi dažniau pasimatyti ir su šeimos nariais. Kurį laiką teko dirbti iš namų, ir tai tikrai buvo didelis iššūkis. Man daug lengviau dirbti ligoninėje, kad ir su visa kosmonauto apranga, bet matyti gyvus žmones.
Gyvenimo būdas iš išorės apribotas, bet stengiuosi palaikyti dienotvarkę su sportu, meditacija ir miego režimu. Kol kas pavyksta, nors, prisipažinsiu, sunku.
Ir kitiems patariu turėti savo rutiną – susigalvoti, ką veikti kiekvieną dieną šiek tiek skirtingo ir žaismingo, sveikai maitintis ir būtinai riboti alkoholio vartojimą, nes poreikis išgerti dėl nuobodulio tikrai gali būti padidėjęs.
