Metas krautis lagaminus, o jūs net žiūrėti negalite vienas į kitą. Gal net pasvajojate, kaip būtų smagu tolimame krašte atsidurti su kuo nors kitu...
Apie krizes santykiuose, trumpalaikius romanus ir jų pasekmes kalbamės su psichoterapeutu Olegu Lapinu.
– Trumpalaikiai santykiai, vasaros romanai – kada jie ištinka poras? Kodėl žmonės pasineria į tokius santykius?
– Pats žodis „trumpalaikis“ tarsi atleidžia nuo būtinumo matyti pasekmes ir labai tinka prie atostogų nuotaikos. Nes kurortas – tai vieta, kur mes norime kuo mažiau rūpintis, kuo mažiau įsipareigoti ir atsakyti už bet ką, taigi - ir už santykius. Natūralu, kad žmonės nori tokių santykių, kurie neturės tęsinio ir ateities.
– Gal jie tikisi surasti geresnius santykius?
– Tada čia ne kurortinis romanas. Vadinasi, žmogus ieško rimtesnio partnerio ir tikisi jį surasti kurortinio romano aplinkoje. Bet čia jau liūdnesnė situacija, nes didesnė dalis tokių pažinčių neišsivysto į rimtus santykius. Jeigu žmogus to tikisi, jis labai nusivils.
– Nuo ko bėga pasirašantys lengvabūdiškiems nuotykiams?
– Jeigu žmogus pasirašo nuotykiams ir žino, kad tai bus trumpai, bus malonu ir kad jis nenori tęsinio, tai turbūt jis bėga nuo priešingo dalyko – nuo atsakomybės, įsipareigojimų, artumo, prisirišimo, priklausomybės. Nuo to, kuo jis gyvena savo įprastiniame gyvenime, ne kurorte.
– Gal galėtumėte pasakyti iš savo praktikos, ar būna tokių žmonių, kuriems neištikimybė ir trumpalaikis romanas padeda sugrįžus namo, į nuolatinius santykius?
– Kad labai pagerėtų santykiai, tai turbūt nebūna, nes tai visgi neištikimybė. Kai kurie dalykai pagerėja, ir faktas, kad seksualinis gyvenimas kartais gali tapti intensyvesnis. Mat neištikimybė kartais paskatina savininkiškumo jausmą, ir būna, kad sutuoktiniai ima dažniau turėti intymius santykius.
Bet pažvelgus plačiau, tai santykius pablogina, nes, nors atsiranda daugiau sekso, bet sumažėja meilės. Atsiranda mažiau pasitikėjimo, daugiau įtarinėjimų. Vis dėlto tai yra neištikimybė, o tai visada yra trauma ir įneša į santykius įtampos, konfliktų, net jeigu ir padažnėja lytiniai santykiai.
– Kaip patartumėte elgtis, jeigu taip nutiko – pasakyti antrai pusei ar ne? Juk sąžinė tai graužia.
– Čia labai sunku pasakyti vienareikšmiškai. Jeigu atvirumo lygis tarp sutuoktinių yra mažas, tada automatiškai būna dvi pasekmės – didelė neištikimybės rizika ir kartu didelis polinkis slėpti tą neištikimybę. Jeigu nėra tokio artimumo, reiškia, santykiai nėra tokie artimi. Tada dauguma šios grupės žmonių nuslėps ir patį neištikimybės faktą, kaip ir visus kitus dalykus.
Neišsakyta neištikimybė visada sukelia daug įtarimų, o tai anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių. Jeigu nepasakysite, tai rodys, kad tarp jūsų nėra visiško atvirumo, jūs nevisiškai pasitikite vienas kitu ir kad turite poreikių, apie kuriuos jūsų sutuoktinis nežino, o jūs juos tenkinate su kitu.
Šioje situacijoje mes turime galvoti ne apie tą vieną dalyką, ar mums pasakyti, ar ne, o ar mus apskritai patenkina tiek atvirumo, kiek tarp mūsų yra.
Mes patariame nesakyti apie ištikimybę tik tais atvejais, kai sutuoktinis smurtauja arba yra patologiškai pavydus. Kitas atvejis – kai jis yra sunkioje gyvenimo situacijoje, yra labai nusiminęs, ir mūsų atvirumas jį dar labiau sutrikdys.
Bet jeigu to nėra, jei partneris gali atlaikyti tą nemalonią tiesą, tai ji galų gale bus geriau nei nuslėpimas. Nes šalia to, kad mes prisipažinsime, jog buvome neištikimi, mes pasakysime, kodėl – pasakysime, ko mums trūksta, ko tikimės iš partnerio, ko nedrįstame su juo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Požymiai, kad bendraujate su kvailu žmogumi. Psichoterapeuto įžvalgos
Bet atvirumas visada yra tarp rizikos pabloginti partnerio nuotaiką ir tarp laimėjimo padidinti atvirumą bei pasitikėjimą. Su sąlyga, žinoma, kad partneris taip pat bus atviras ir ką nors mums papasakos. Šioje situacijoje mes turime galvoti ne apie tą vieną dalyką, ar mums pasakyti, ar ne, o ar mus apskritai patenkina tiek atvirumo, kiek tarp mūsų yra.
– O kaip reaguoti kitai pusei, jei partneris prisipažįsta, kad štai, taip nutiko, buvau neištikimas. Kaip sutikti žinią, kaip su tuo būti?
– Tai yra sunku. Dažniausiai sutuoktinis jaučiasi išduotas. Jeigu tai pirmą kartą, jis ima abejoti, ar yra mylimas, ar vis dar išskirtinis tam žmogui. Ypač moterys, kurios neištikimybę pirmiausiai traktuoja kaip meilės nebuvimą. Vyrai gi neištikimybę dažniau traktuoja kaip seksualinio pasitenkinimo trūkumą, tai reiškia, jeigu moteris turi romaną su kitu, vyrui dažnai atrodo, kad taip nutiko dėl sekso trūkumo. O jeigu vyras būna neištikimas, moteris įsitikinusi, kad jis myli kitą. Moteris neištikimybę išverčia meilės terminais, o ne sekso, kaip vyrai.
Neištikimybės atveju krenta savivertės jausmas, nes mane iškeitė į kitą, unikalumo jausmas, kad aš jam / jai esu tik viena /-s iš daugelio, jis / ji mane dabar su kažkuo lygina lovoje.
Atsiranda kontrolė – tikrinamas „Facebookas“, paštas, telefonas. Reikalaujama pažadėti, kad tai viskas, kad daugiau nebepasikartos. Priimami sprendimai nemiegoti kartu, nesimylėti, tikrinti kiekvieną žodį, dažnai skambinti.
O kartais priimami sprendimai skirtis, ypač, jei tai jauna pora, nes jaunatviškas maksimalizmas neleidžia po viso šito gyventi kartu. Atsiranda kaltinimai, kad „tu neišsilakstęs, tu ne tas žmogus, kurio man reikia“. Pasekmės visada būna daugiau ar mažiau dramatiškos.
– Ką patartumėte porai, kurioje jaučiasi trintis, o atostogos čia pat. Gal tuomet nevažiuoti kartu, gal geriau atskirai, tuomet labiau atsipalaiduosime?
– Jeigu partneriai važiuoja atsipalaiduoti vienas nuo kito, tai turbūt poroje yra susilpnėjęs ryšys, atsiradęs savininkiškumas, kažkas kažką savinasi. Santykiai nėra sveiki, jeigu vienam nuo kito reikia atsipalaiduoti ir atskirai važiuoti ilsėtis.
Taip dažnai atsitinka, kada santykiai atšąla arba žmonės neišsako vienas kitam, kas jiems nepatinka. Ir tai yra slapta agresija – mes su tavim važiuosime atskirai.
Jeigu poroje nutinka kokie nors slapti dalykai, mes, psichoterapeutai, esame dažniausiai už atvirumą, kad žmonės daugiau kalbėtų apie tuos dalykus, o ne išreaguotų juos per kurortinius romanus.
