Tad galvoju, imsiu ir papasakosiu apie tai, kas yra ta Piterio Peno ir Vendės istorija.
Čia tik viena iš istorijų – gyvenime jų atspalvių yra begalės. Bet gal kažkam susisies ir padės suprasti, pamatyti. Tad išsivirkite arbatos, nes nujaučiu, kad gausis ilgesnis tekstas nei įprastai.
Piteris Penas – berniukas, kuris neturi tėvų ir kuris gyvena su kitais berniukais magiškoje šalyje, kurioje niekada neužaugama. Tiesą pasakius, kai Vendė jo paklausė, kur jo tėvai, jis net pyktelėjo: „Aš neturiu tėvų!“. Jis nenori susisieti, nes ten tikriausiai skaudėjo. Piterio Peno žmogiškasis gyvenimas yra sužeistas ir kažkas yra nutikę jo vaikystėje, dėl ko jis užstrigo amžino paauglio stadijoje.
Jis nėra gavęs tikro ryšio, dėl to jo būdas sukurti savo savivertę yra bėgti į fantazijų pasaulį, kuris žavus, viliojantis, bet jis neturi pagrindo po kojomis. Realiame gyvenime Piteris Penas yra susikūręs pirmą vaizdinį apie save ir tada tas „vaizdinys" tampa „aš“. Dėl to šitas vaizdinys yra labai pažeidžiamas ir už jo tupi didžiulis pyktis.
Jei Piteriui Penui realiame gyvenime, realiuose santykiuose kažkas bando parodyti jo šešėlį, jis ima tūžti, pykti. „Ne, aš ne toks“, „Tu čia prisigalvoji“, „O tu…“, „Tai tu mane privedei iki šito!" – jis gina sukurtą fantaziją „koks aš esu“ ir niekada nenori priimti kitos savo dalies, tad niekada negali ir augti, niekada negali tikrai pamatyti, kaip jis veikia kitą žmogų. Jis negali pasakyti: „Aš nenorėjau tavęs užgauti, pasakyk, kas nutiko, noriu suprasti, kad galbūt kitą kartą mes to išvengtume.“
Jei žiūrėtume į Piterio Peno vaikystę, labai dažnai joje yra narciziška „stipri“ mama, kuri psichologine prasme „kastravo“, t.y. nugalino savo vyrą. Dėl to jis dažnai ima atsiriboti, gerti, bėgti, nedalyvauti šeimos gyvenime. Ir tada motina visą energiją nukreipia savo „berniukui“. Bet tai niekada nėra apie jos sūnų – jis visada turi atitikti jos fantaziją, būti „jos berniuku“, ir taip niekada negali patirti ir atrasti savo savasties.
Jis dažnai priima šitą rolę, tačiau pasąmonėje yra be galo daug pykčio – pirmiausia pykčio motinai, kad ji taip supančioja (ir šitas pyktis taškysis santykiuose su žmona).
Jei žiūrėtume į Piterio Peno vaikystę, labai dažnai joje yra narciziška „stipri“ mama, kuri psichologine prasme „kastravo“ savo vyrą.
Toks vyras yra agresyvus psichologine prasme, nes neturi tėvo – tos struktūros, kuri galėtų padėti užaugti. Jis nežino, kaip tapti vyru, dėl to lieka berniuku. Tad Piteris Penas yra žavingas jaunuolis, žinantis visokių teorijų, fantazuojantis apie pasaulio tvarką, filosofuojantis, dažnai daug darantis ir visada pilnas idėjų. Bet realūs pasiekimai jo nemaitina, nes jie tampa įvaizdžio dalimi, būdu, kaip įtvirtinti save kitų akimis, o ne sukurti tikrą pasitikėjimą savimi.
Jo šešėlyje tupi nesaugumas, kaltė ir pyktis. Ir dažniausiai tai, kad jis turi gilaus nepasitikėjimo, galima pamatyti tik pabandžius pakviesti santykiui. Kaip pabandė padaryti Vendė – ji pasiūlė jam savo bučinį, o Piteris Penas nesuprato, kas tai yra, ir atsisakė. Iš tiesų jis atsisakė tikro santykio ir išskrido.
Kaip atrodo Vendė ir jos santykiai su Piteriu Penu?
Piteris Penas dažnai ieško Vendės. Kas ji yra? Tai „geros mergaitės“ rolėje gyvenanti moteris, kuri turi labai panašią dinamiką kaip ir Piteris Penas – turi atitikti tėvų vaizdą, kokia ji turi būti, ir tai niekada nėra apie ją, jos savastį.
Ji išmokus jaustis kalta dėl kitų jausmų, jai sunku pajausti savo pyktį, dažnai sunku suprasti savo poreikius, labai baisu konfliktuoti. Ji yra nepamatyta ir dėl to nelabai jaučia savo galią ir jėgą. Jos būdas susisieti su kitais – būti gera „mama“, rūpintis, padėti, daryti.
Ir Piteris Penas sujudina jos sielą, kurioje ji jaučia tuštumą. Vendė jaučia, kad jie kartu patirs nuostabius nuotykius, ir ji atras tą gilų džiaugsmą gyvenimu, ji atras Save. Piteris Penas suvilioja viltimi, o joje pritrūksta vidinės „raganos“, išmintingos moters intuicijos pajausti, jog tai – oras be žemės.
Pradžioje santykių tai ir vyksta. Kelionės, nuotykiai, „gilūs“ pokalbiai. Ir jos mamiškas rūpestingumas be galo vilioja Piterį Peną, nes tai yra tai, ko jis pasąmoningai ieško – tos jį pamatančios mamos. Ir kai Vendė susižavėjusi klausosi jo nuotykių prie pusryčių stalo, jis jaučia, kad tai yra tai, ko jam labai reikia.
Visa tai veikia tol, kol neištinka gyvenimas. Dažniausiai tą tikrą gyvenimą atneša vaikas. Jis lyg susprogdina visą šitą magišką burbulą.
„Mes susilaukėme vaiko, ir kažkas labai pasikeitė santykiuose“; „Aš norėjau, kad jis kartu su manimi ruoštųsi gimdymui, bet jis atsisakė ir aš bandau jį priimti tokį, koks jis yra. Juk jis turi teisę“; „Jis negali manęs išleisti penktadienį pasivaikščioti ir pailsėti, nes jam reikia eiti su draugais pažiūrėti krepšinį ir alaus pagerti“; „Jis visada labai užsiėmęs darbais ir vis prisigalvoja visokių projektų. Jaučiu, kad kuo daugiau visko daro, tuo mažiau būna su mumis, nors sako, kad čia viską daro dėl mūsų. Aš nežinau, kaip reaguoti – gal aš jo nevertinu?“ – dažniausiai su tokiomis mintimis į terapiją ateina Vendės.
Nes jų Piteris Penas nenori prisisiūti savo šešėlio, kurį pametė, ir terapija pasąmoningai gąsdina: „Ką mes patys negalime?“; „Viskas gi turi vykti natūraliai.“ Piteris Penas nenori sąmoningumo, nes tai gąsdina.
Išbandymai prasideda gimus vaikui
Vendė mamiška energija, gimus vaikui, pasisuka į vaiką. Ji nesaugi, labai nepasitikinti savimi, ir vaikas uzurpuoja visą jos dėmesį ir nerimą. Piteris Penas jaučiasi paliktas.
Vendė pradeda norėti ir pasąmoningai transliuoti, kad jis įsitrauktų į gyvenimą su ja, kad jis įsipareigotų, kad jis prisiimtų atsakomybę – tai yra tai, ko jam visiškai nesinori. Jai reikia santykio, kad pasijaustų saugi. O jis nuo to bėga.
Ji pradeda priekaištauti, prašyti, atakuoti – ir Piteris pradeda jausti, kad jis grįžo į santykį su mama. Jis ima bėgti, ji pradeda laikyti. Jos prašymas prisiimti atsakomybę jam primena „motinos kalėjimą“ kuriame žūsta Jis, ir jis maištaus. Nes dabar gali daug labiau nei su savo mama.
Vendė neturi tiek galios, kiek turėjo mama, ir dėl to Piteris gali išpilti visą susikaupusį pyktį, kurį nešiojosi mamai: „Tu turėtum suprasti, kad aš pavargęs“; „Per tave aš toks piktas pasidariau“; „Dar taip šnekėk, tai paliksiu, ir galėsi pati kabarotis su vaiku, suprasi, kaip tau manęs reikia“; „Tu nieko neveiki, tik priekaištauji“; „Man blogiau, tu tai namie sėdi.“
Jai reikia santykio, kad pasijaustų saugi. O jis nuo to bėga.
Nuolat besijaučianti kalta dėl kitų jausmų Vendė praryja šitą užnuodytą obuolį ir dar labiau blaškosi. Ji susiduria su Piterio kita puse – Kapitonu Huku, kurio galia yra agresyvi, kuris turi labai aukštus reikalavimus kitiems, kuris naikina kitų kūrybiškumą ir džiaugsmą, permeta atsakomybę už save kitam ir jo šešėlį ima nešti Vendė.
Jie bijo konfliktų, nes jų konfliktai primena dviejų paauglių konfliktus – kadangi jie abu neturi gero ryšio su savo galia, jiems tą galią reikia atstatyti visokiuose buitiniuose mažmožiuose. Konflikte išsipila abiejų pyktis – neįsisąmonintas, nesuvaldomas. Kai Vendė pasiduoda ir vaiką prižiūri viena, ji negalės susilaikyti, kai jis ne ten padeda šepetėlį ir eis į kovą dėl to: „Kažkokia nesąmonė, mes pykstamės dėl visiškų smulkmenų“, – sako ji bejėgiškai.
Tuose pykčiuose jie nuolat vienas kitam bando išrėkti: „Tu manęs negirdi“; „Aš tau nesvarbus / nesvarbi.“ Nes jų abiejų niekas ir negirdėjo… Jie tikėjosi, kad šitam santykyje išgirs. Bet taip, kaip Vendė paaukoja save vardan to, kad „nebūtų konflikto“, „jis nesupyktų“, taip jis negali matyti jos, nes jis – kaip išbadėjęs vaikas – nori, kad kažkas pamaitintų jį. Jie niekaip neranda to MES realybėje.
Ką daryti?
Mes galime pradėti augti tada, kai atsimerkiame ir pradedame matyti tai, kas vyksta, iš kito sluoksnio. Kuo giliau mes esame nepamatyti, tuo sunkiau išlipti iš tos dinamikos patiems. Tas alkis labai taškys, tas lūkestis, baimė, pyktis, nusivylimas susikoncentruos į kitą.
Piteriui ir Vendei reikės užaugti. Gerai, kai jie tai mato kartu. Deja, toks scenarijus retesnis. Dažnai Vendė yra ta, kuri eina į terapiją, nes jai yra lengviau priimti savo bejėgiškumą ir ieškoti pagalbos. Piteriui Penui kartais tai grėstų prarasti „žavaus, stipraus, charizmatiško jaunuolio“ paveikslą, kurio jis taip įsikibęs laikosi. Ir tai nėra paprasta kelionė, nes kuo labiau Vendė ima stiprėti, aiškiai pasakyti apie savo poreikius, nežaisti žaidimo „tu atsakinga už mano jausmus ir turėtum kaip mama pasirūpinti mano poreikiais“, kuo ji aiškiau transliuoja, kad vaiko auginimas yra abiejų atsakomybė, Piteriui tai gali nepatikti, bet jis turi tai prisiimti, – tuo Piteris Penas vis labiau siautės.
Piteriui ir Vendei, jiems abiems, reikės užaugti.
Nes jam nebus patogu, nes šitas naujas santykių šokis labai „nefainas“. Bet tai yra tai, ko Piteriui reikia. Jis turi nusileisti ant žemės (ir tai bus skausmingas patyrimas).
Jei Vendė sugeba atlaikyti ataką, jei ji sugeba išlikti suaugusia ir matyti Piterį taip pat, kaip suaugusį, neįsivelti į jo pasyvią agresiją, tame „nepatogume“ Piteris gali pradėti priimti savo šešėlį ir jį integruoti.
Tačiau šioje dinamikoje labai sunku Vendei nebūti mama ar psichoterapeutu, nenorėti „užauginti“ Piterio – tai yra tai, kur ji dažnai jaučia savo galią ir tai duoda ryšio jausmą. Atsisakyti šitos rolės labai sunku. Tačiau kartu tai yra būtina, kad santykiuose jie pradėtų būti kaip du suaugę žmonės.
Šis straipsnis perpublikuotas iš autorės tinklaraščio Valeviciene.lt
