Jei nuoširdžiau ir giliau panagrinėtume, kokiose situacijose esame pajutę nepaaiškinamą jausmą dėl to, kad kitas žmogus turi tai, ko mes neturime ar mums atrodo, kad neturime (tiek kalbant apie daiktus, tiek apie išvaizdą, sėkmę, artimųjų, draugų, kolegų dėmesį), atsakytume, kad visi mažiau ar daugiau esame jautę pavydą.
Kad ir kaip grėsmingai šis žodis skamba, ne visiems jis kelia nepatogumų gyvenime. Ar tai reiškia, kad pavydas iš tiesų gali turėti ir teigiamą pusę? Kodėl žmonės pavydi? Kaip žmogui atpažinti – pavydus jis ar ne? Ar galima visiškai atsikratyti pavydo jausmo? Apie visa tai kalbamės su Geštalto psichoterapijos konsultante R.Andrikiene.
– Kodėl apskritai žmonės pavydi ir iš kur tas jausmas kyla?
– Dažniausiai pavydi, nes bijo. Bijo ką nors prarasti arba bijo, kad ko nors neturi ir neturės. Pavydas eina koja kojon su baime.
Iš ko kyla baimė? Būtų labai banalu pasakyti, kad iš nepasitikėjimo savimi. Nes nepasitikėjimas savimi irgi kyla iš baimės. Baimės jausmas, kaip kaltės ir gėdos, labai dažnai ateina iš vaikystės. Vienu atveju baimė kyla iš kaltės ir gėdos, kitu atvirkščiai – kaltė ir gėda ateina iš baimės. Čia kaip kiaušinis ir višta – klausimas, kuris pirmas. Jei žmogus jaučia neadekvačią baimę, vadinasi, jis neturi ir pasitikėjimo savimi.
Kartais didžiulis pavydo jausmas ateina iš patirties. Pavyzdžiui, buvęs partneris išdavė, naują partnerį tas asmuo saugo kaip savo akį ir net įsivaizduoja, kad ir šis būtinai taip padarys. Tokiais atvejais būna, kad žmogus pats ir atstumia savo partnerį.
Dar būna ir tokių situacijų, kad pavydi, nes pats taip elgiasi, todėl mano, kad ir kitas daro tą patį.
Pavydas eina koja kojon su baime.
Pavydo jausmui yra ir dar viena priežastis – trauminės patirtys vaikystėje. Tarkime, tėtis vieną dukrą mylėjo labiau nei kitą. Tėvo santykis su dukra yra labai glaudžiai susijęs su jos tolesniais santykiais su vyrais. Jei tėtis visada kartojo, kokia jo dukra graži, protinga, faina ir t. t., visiškai nesvarbu, kaip ta mergaitė atrodys, jai niekada netrūks vyrų dėmesio. Arba ji gali būti ypač graži, bet, jei tėvas į ją nekreipdavo jokio dėmesio, o dar ir papeikdavo, labai tikėtina, kad ji turės problemų santykiuose. Taigi, jei taip nutinka, o nutinka neretai, kad tėvas vieną dukrą myli labiau, kita savo santykiuose su vyrais kovos dėl dėmesio ir pavydės visiems. Bet tai bus visiškai neadekvatus pavydas.
– Išvardijote priežastis, kodėl žmonėms kyla šis jausmas. Ar jos lemia ir tai, kad vieni žmonės yra labiau pavydūs, o kiti – mažiau?
– Viskas ateina iš patirčių. Kad ir kaip būtų, 95 proc. ateina iš vaikystės. Tarkime, vaikas iš tėvų gavo meilės, dėmesio, rūpesčio. Jam nėra tikslo pavydėti. Jis žino, kad viską turi ir viską gali turėti. Bet, jei tam vaikui reikėjo kovoti dėl dėmesio – galbūt tėvai skyrėsi, į šeimą atėjo kita moteris ar vyras su savo vaikais, gal tėvai išgėrinėdavo ir pan. – visos tos trauminės patirtys nežinia kaip susidėlios vaiko galvoje.
– Ar žmogus gali būti nepavydus, ar vis dėlto nors krislą to jausmo turime visi?
– Visi žmonės jaučia pavydą, tik kiti gal to taip tiksliai neįvardija. Kitas dalykas, reikia atskirti tą sveiką – baltą – pavydą ir juodą. Sveikas pavydas yra gerai. Santykiuose nebūti abejingiems irgi yra labai sveika. Pyktis – taip pat sveika, nes tie, kurie niekada nesipyksta, rodo, kad jiems tiesiog nerūpi. Taigi sveiko pavydo reikia.
Kai kitas žmogus ko nors pasiekia, ką nors įsigyja, o mes svarstome: „kaip aš to norėčiau“, gali tapti įkvėpimu susigalvoti tikslą ir stengtis jį pasiekti. Tokiais atvejais tas baltas pavydas gali būti labai geras jausmas.
Juodo pavydo atveju žmogų valdo daiktai. Tačiau nė vienas jausmas savaime nėra blogas. Reikia tik išsiaiškinti, kodėl jis kyla. Ir viskas priklauso nuo to, ką mes į tą jausmą sudedame, kaip jį išreiškiame. Ta išraiška gali būti bloga, o gali ir nebūti, nes yra žmonių, kurie pavydi, bet sugeba tai suvaldyti.
– Kaip tik norėjau paliesti šį klausimą – ar pavydas gali turėti teigiamą pusę.
– Tikrai gali. Tas pats įkvėpimo, tikslo atsiradimo aspektas. Kalbant apie poros santykius: tarkime, moteris sveria 100 kg, vyras – 120 kg. Vienas jų numetė svorio, kitas iš pradžių mojo ranka ir sakė, kad visa tai yra nesąmonė. Bet matydamas, kaip antroji pusė ėmė stiebtis, gražintis, puoštis, vis geriau atrodyti, ir kitas užsinorėjo atrodyti ir jaustis geriau, daugiau sulaukti dėmesio. Todėl nuėjo sportuoti, ėmė sveikiau ir mažiau valgyti. Iš tokio pavydo jausmo išėjo taip, kad abu susitvarkė sveikatą ir toliau sau laimingai gyvena.
Taigi yra pavyzdžių, kurie, užklupus tam jausmui, kad „aš irgi noriu gerai atrodyti“, „noriu turėti vieną ar kitą daiktą ar ko nors pasiekti“, įkvepia stengtis. Bet čia, kaip ir visur kitur, svarbu sveikas požiūris. Jei norite tik pinigų ir dėl jų padarysite bet ką, tai nebus gerai. Tačiau, jei įvertinsite, rasite mėgstamą veiklą ir pasistengsite to pasiekti savo darbu, pastangomis, iš to pavydo išeis geras ir naudingas dalykas.
– Kokia yra neigiama pavydo pusė, kalbant ir apie patį žmogų, ir apie aplinką?
– Jei pavydas yra nevaldomas, jis tampa labai griaunančia emocija. Priveda iki nerimo, panikos priepuolių. Įsivaizduokite, turite vyrą ir jums visada yra neramu. Kur nors išeinate, greta eina kita moteris, ir iškart įsivaizduojate, kad jis žiūri į tą moterį. Tada liejate nepasitenkinimą: „Kur tu ten žiūri?!“ Kyla labai didelis nesaugumo jausmas. Dažnai to jausmo neišreikšti net neišeina. O jei stengiesi sulaikyti savyje, jis išeina per kūną – jau mano minėtais nerimo, panikos priepuoliais.
Jei pavydas yra nevaldomas, jis tampa labai griaunančia emocija. Priveda iki nerimo, panikos priepuolių.
Yra dar kita pusė, ne tik, kai vienas kito pavydi, bet kai pats žmogus, nesvarbu – moteris ar vyras, yra įsitikinęs, kad partneris jį vis tiek apgaus, ir kad neliktų „durniaus“ vietoje, pats nutaria būti neištikimas. Visa tai vėl kyla iš nesaugumo ir baimės likti toje „durniaus“ vietoje.
Kartais žmonės pavydo jausmą reiškia tarsi visai nekaltai, tačiau įkąsdami kitam. Pavyzdys galėtų būti tokio pobūdžio klausimai: „Kodėl puošiesi? Tai kažkas jau pastebėjo, dėl to dabar čia stengiesi?“. Arba, tarkime, vyras yra milijonierius ir savo draugei, kuri tikrai yra jam ištikima, sako: „Na, ką čia aš tau toks ubagas, ane?“. Tarsi prašosi būti pagiriamas ir užtikrinamas, kad viskas yra gerai. Tai irgi yra asmens nepasitikėjimas savimi.
– Būna tokių atvejų, kai vienas kitam poroje nori sukelti pavydo gaidelę, nes neva, tai sveika santykiams. Ar tas specialus pavydo jausmo kėlimas yra geras sprendimas, ar geriau tokiais eksperimentais neužsiimti?
– Jei, tarkime, vyras yra visiškai nepavydus, nieko iš tų bandymų ir neišeis. Bet, jei linkęs pavydėti, taip elgdamasi moteris gali ir perspausti. Pamenu, jaunystėje draugės savo vaikinams parašė žinutes apsikeitusios telefonais, kad atrodytų, jog rašo nepažįstama mergina ir juo domisi. Vaikinai įsitraukė į tuos pokalbius, nors nieko rimta ten nebuvo ir jie niekur nevedė, bet viskas baigėsi tuo, kad visos trys poros susipyko. Klausimas – kam reikia tokių žaidimų?
Kartais geriau žengti žingsnį į bet kokią pusę, bet nestovėti vietoje – pabudinti žmogų, kai šis užmiega ant laurų, sukeliant kokį nedidelį pavydą. O kartais kaip tik reikia pastovėti vietoje. Vienareikšmiško atsakymo čia nėra.
– Kalbant apie vaikus: anksčiau viena draugė pavydėdavo kitai naujų batelių ar lėlės, dabar vaikai veikiausiai pavydi vieni kitiems telefonų ir planšečių. Jei tėvai pastebi tą jausmą, kaip reikėtų į jį reaguoti? Ar būtina paaiškinti vaikui, kad tai nėra gerai?
– Normalu, kad mes vieni kitiems ko nors pavydime. Aišku, kartais užlipama labai skaudžiai: aš turiu ką nors gražaus ir man kažkas to pavydi. Arba dukros draugė turi planšetę, kurios ji taip pat labai nori, bet mes jos neperkame. Klausimas, kiek tas pavydas yra liguistas. Nes tiek vaikai, tiek suaugusieji, jei niekas vaikystėje nesekė šio jų jausmo, neprižiūrėjo, gali turėti liguistą požiūrį – nemėgti kitų, nes jiems sekasi, jiems viskas gerai, jie geriau gyvena ir pan.
Su vaikais apie pavydą reikėtų kalbėtis, pateikti jam palyginimų. Tarkime: gerai, tavo draugė turi planšetę, bet tu turi telefoną ir kompiuterį. Kartais galima paimti ir platesnį paveikslą, palyginti kitus dalykus. Mergaitė, kuri turi planšetę, neturi nei brolio, nei sesers. Paklauskite vaiko, ar jis norėtų vietoj brolio turėti planšetę. Vargu.
Labai dažnai žmonės kitų sceną lygina su savo užkulisiais. Ir iš to išeina pavydas. Mano patarimas, kai lyginate, lyginkite visą paveikslą, o ne vieną aspektą. Galiausiai pamatysite, kad ir nėra ko tam žmogui pavydėti.
Labai dažnai žmonės kitų sceną lygina su savo užkulisiais. Ir iš to išeina pavydas.
O kalbant apie vaikus, labai gera jiems skirta knyga „Ką daryti, kai pavydi?“, ten galima rasti paaiškinimų ir patarimų, kaip išmokti tą jausmą valdyti, kad jis netrukdytų gyventi.
– Kaip žmogui atpažinti, pavydus jis ar ne? Nes gali būti, kad galbūt net ir nesuvokia, tad ir nemano, jog toks yra.
– Jeigu tai žmogui netrukdo gyventi, jis geba palaikyti normalius santykius, problemos kaip ir nėra. Jei žmogui yra noro save paanalizuoti, čia reikėtų pagalvoti apie tai, kiek lyginatės su kitais. Ar ką nors darote dėl savęs, ar dėl to, kad kiti pamatytų.
Praktiškai nesusiduriu su žmonėmis, kurie atėję sakytų, kad nesusitvarkau su savo pavydo jausmu, kalbant ne apie santykius poroje, o pavydą daiktų ar kitų dalykų atžvilgiu. Tai susideda iš daug kitų aspektų. Jei žmogus kitam pavydi daiktų, pinigų, geresnio gyvenimo, klausimas, kiek jis pats daro, kiek suvokia savo emocinius poreikius, kaip jį vertino tėvai, kaip jis pats vertina save. Pinasi labai įvairūs jausmai. Čia labai svarbus klausimas yra: o ką tu mėgsti, kas tau patinka? Pirmiausia to ir reikėtų savęs paklausti.
– Žmogui, kuris suvokia, kad jis turi šiek tiek to pavydo jausmo, kartais lygina save su kitais, viskas aišku: davėte patarimą lyginti visą paveikslą, o ne vieną aspektą. O kaip su pavydu kovoti žmogui, kuris turi jį liguistą jausmą, ir klausimas – suvokia tai ar ne?
– Jeigu žmogus suvokia, kad turi tokį jausmą, jam reikėtų pradėti plėsti savo sąmonę – skamba egzotiškai, bet mintyje turiu psichoterapiją. T.y. verta apsilankyti pas psichologą, psichoterapeutą, kad drauge pasižiūrėtumėte, dėl ko kyla pavydas.
Visiems labai pravartu pasižiūrėti į save ir į savo gyvenimą, kiek jūs patys už jį prisiimate atsakomybės.
Apskritai pavydą dažniau jaučia žemo emocinio intelekto žmonės. Ir dažnu atveju, jei pažiūrėtume, kur tas pavydas gyvena, kokiuose santykiuose, kokioje aplinkoje, pamatytume, kad ten reikėtų uždegti žvakę – įleisti šviesos.
Kai suvokiame, kad negalime uždaryti kito žmogaus į narvelį, negalime iš kito atimti daiktų ar jo gyvenimo, kad kiekvienas esame unikalus ir mūsų gyvenimai unikalūs, ir kad nėra ko pavydėti, nes kito žmogaus gyvenimo kelio negalime nueiti, jis mums netiktų ir nepatiktų, pavydas sumažėja tiek, kad nebegadina gyvenimo.
– Jei žmogus suvokia savo pavydo jausmą, įmanoma jo atsikratyti ar vis dėlto visiškai to padaryti negalima?
– Visiškai taip imti ir išoperuoti pavydo jausmo neįmanoma. Kol surasite raktą, kas ir kaip čia, laukia ilgas darbas, tam reikia ir į gilius vidinius procesus įlįsti. Bet jis gali smarkiai sumažėti iki tiek, kad negadintų gyvenimo, santykių.
– Ko palinkėtumėte – tiek laikantiems save visiškai nepavydžiais, tiek tiems, kuriems tas pavydo jausmas gal iš tiesų gadina gyvenimą, tik žmonės neatpažįsta, nesusitvarko?
– Visiems labai pravartu pasižiūrėti į save ir į savo gyvenimą, kiek jūs patys už jį prisiimate atsakomybės. Kaip aš gyvenu, ką aš darau, kad turėčiau tai, ko noriu – visomis prasmėmis, ne tik kalbant apie daiktus. Ką aš darau, kad atrodyčiau taip, kaip noriu atrodyti? Ką darau, kad gyvenčiau taip, kaip noriu gyventi? Ką aš pati (pats), nieko nekaltindama(-as), darau?
O jei jus kamuoja nesveikas pavydas, nebijokite ieškoti pagalbos. Gali būti, kad nueisite pas vieną specialistą, jis jums netiks, nesusikalbėsite. Nieko tokio – nueisite pas kitą. Rasite raktą, sprendimą ir judėsite pirmyn.
