Raganos fenomeno vyravimas literatūroje, kinematografijoje ir popkultūroje atspindi šios Vakarų visuomenės manijos mastą. Raganos kultas vėl užvaldė Amerikos kultūrą. Filmai ir serialai raganų tematika – nuo „Sabrina“ ir „The Craft“ iki „Suspiria“ ir filmuojamo „Hocus Pocus“ tęsinio – sužavi visus. JAV universitetuose, įskaitant elitinės Gebenės lygos įstaigas, skaitomos paskaitos apie raganų istoriją ir simboliką. Tokios popžvaigždės kaip Azealia Banks, Björk, Lorde ir Lana Del Rey kuria tam tikrą raganišką įvaizdį, atvirai sakydamos burtažodžius arba tiesiog pasitelkdamos raganišką estetiką. Knygynų lentynos lūžta nuo raganiškų savipagalbos ir burtų knygų.
Raganos simbolis išliko per amžius kaip moterų įgalinimo pavyzdys. Būdama mistinių galių turinti pašalietė, ragana meta iššūkį patriarchaliniams naratyvams. Raganos fenomeno vyravimas literatūroje, kinematografijoje ir popkultūroje atspindi šios Vakarų visuomenės manijos mastą. Šiandien šis simbolis vėl kelia susidomėjimą tiek dvasine (pastaraisiais metais JAV gerokai išpopuliarėjo pagonybė), tiek simboline prasmėmis, už savo lytį, politines pažiūras ir švarią aplinką kovojančioms aktyvistėms įžvelgiant raganos simbolyje jėgos ir įgalinimo šaltinį.
Raganų kostiumais buvo apsirengusios ir protestuotojos Bostone 2017 metų rugpjūtį.
Kaip atsirado raganos
Mokslininkai mano, kad raganos sąvoka atsirado prieš tūkstančius metų, kuomet žmonės garbino dievybes, ir per amžius įsitvirtino savarankiškai keliose kultūrose. Graikų mitologijoje pirmoji ragana yra Hekatė, magijos ir astrologijos deivė; jorubų tradicijoje ragana yra išmintinga moteris, įgijusi apgaulės galių. Ir nors dalis šių moterų iš tikrųjų praktikavo dvasinius ritualus, dauguma jų buvo paprastos žolininkės ar išmintingos senolės.
Tačiau nuo XV amžiaus visuomenė nebelaikė šių moterų geranorėmis gydytojomis. Europoje viduramžiais plintant į vyrus orientuotai krikščionybei, taip pat užgimstant ankstyvajam kapitalizmui, imtasi demonizuoti įtakingas moteris, savo 2004 metų knygoje „Kalibanas ir ragana“ rašo raganystės istorikė ir socialistė Silvia Federici. Sąvoka „ragana“ buvo oficialiai pradėta vartoti menkinamąja prasme apytiksliai 1468 metais, kai vokiečių bažnytininkas Heinrichas Krameris išleido viduramžių veikalą „Raganų kūjis“ („Malleus Maleficarum“), kuriame aprašoma, kaip medžioti „raganas“ – moteris, kurias jis laikė morališkai sugedusiomis. Šios knygos išleidimas tuo metu, kai visuomenėje tvyrojo baimės nuotaikos, paskatino raganų medžioklės klestėjimą: Europoje nuo 1500 iki 1660 metų vietos valdžios atstovai pražudė iki 80 tūkst. raganomis palaikytų moterų.
Nesvarbu, ar jie tai darė sąmoningai, ar ne, raganų medžioklei vadovavę žmonės išsaugojo klestėjusį patriarchatą. Jie įamžino mitus, kad moterys siejamos su velniu ar užsiima juodąja magija. Juos baugino valdžios (stebuklingos ar socialinės ir ekonominės) turėjusios moterys; jų baimė virto manija, privertusia juos išstumti moteris į žemiausius visuomenės sluoksnius, o tai apribojo moterų ekonomines galimybes ir indėlį į pilietinį diskursą. Jei moterys buvo viengungės, našlės, senos ar retai lankančios bažnyčią; jeigu joms priklausė pernelyg daug žemės, jeigu jos buvo žolininkės ar pribuvėjos; jeigu jos pernelyg daug laiko skirdavo bendravimui viena su kita, visa tai galėjo duoti valdžios vyrams pagrindo apkaltinti jas raganyste.
Neretai įtarimai kildavo dėl seksualumo baimės – šios netekėjusios moterys savo galiomis galėjo sugundyti vyrus. „Moteriai liekant vienai su savo mintimis, šios mintys būna blogos“, – rašoma „Raganos kūjyje“. Priklijavus raganos etiketę pasekmės būdavo skaudžios – auka galėjo būti nuteista myriop per pseudoteismą, o paskui sudeginta, užmušta akmenimis ar pakarta.
Kolonizatoriai šią Europoje užgimusią baimę parsivežė į Afriką ir Ameriką XVII ir XVIII amžiais. „Kaltinimas velnio garbinimu taip pat atliko svarbų vaidmenį kolonizuojant Amerikos vietinius gyventojus“, – rašo S.Federici. Kolonizatoriai pasinaudojo tuo pačiu kaltinimu – velnio garbinimu, tęsia S.Federici, primesdami griežtas lyčių normas Peru vietiniams gyventojams, o tai leido kolonizatoriams juos žeminti ir engti. Ši nepaklūstančių moterų baimė buvo paskatinta daugmaž tokių pačių motyvų, kurie suteikė peno XVII amžiaus 10-ojo dešimtmečio Salemo raganų teismo procesams, kurie tebėra liūdniausiai pagarsėję JAV iki šiol.
Persikelkime į XX amžių. Kurdamos feministinius judėjimus ir kovodamos už teisę balsuoti, Vakarų visuomenių narės pradėjo laikyti raganas klastingos galios ir ištvermės simboliu, leidžiančiu išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis.
Pavyzdžiui, savo 1893 metų feministiniame manifeste „Moterys, Bažnyčia ir valstybė“ amerikiečių sufražistė Matilda Joslyn Gate tvirtina, kad kaltinimai raganyste buvo vienas iš būdų, kuriuo Bažnyčia ir valstybė engė įtakingas moteris. Sufražistė Elizabeth Cady Stanton jos retoriką atkartojo savo 1899 metų knygoje „Moters Biblija“ („Didieji protai“), kurioje aiškino, kad raganų medžioklė nukreipta prieš šviesiausias visuomenės nares.
Nuo 6-ojo dešimtmečio susidomėjimas raganomis kaip galios simboliu tai didėjo, tai mažėjo 20 metų ciklais, žurnalui „Quartz“ pasakojo Elisabeth Krohn, raganystės žurnalo „Sabat“ redaktorė. Didėjimas, pridūrė ji, stebimas laikotarpiais, kuriais moterys jaučiasi politiškai bejėgės. Tikriausiai būtent todėl dabar matome išaugusį susidomėjimą.
Archetipo įkūnijimas
Faktas, kad šiuolaikinei visuomenei aktualus raganos simbolis, yra logiškas, nes tame, ką simbolizuoja ragana, yra lankstumo ir įgalinimo, įsitikinusi kultūrinės antropologijos ekspertė ir žurnalo „The Skeptic“ redaktorė Deborah Hyde.
Pasak D.Hyde, dėl tos pačios priežasties kai kurie žmonės visame pasaulyje atsiverčia į pagonybę ir Viką (Wicca) – šiuolaikinę raganavimu grindžiamą religiją, kurią XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje įkūrė anglas Geraldas Gardneris. Tačiau moterys, kurios šiandien laiko save raganomis, praktikuoja daugybę tikėjimų, o kai kurioms iš jų atitikimas archetipui yra labiau gyvenimo būdas nei religija.
JAV kai kurios bejėgės ir engiamos moterys atsigręžia į raganą, siekdamos atrasti savo galią patriarchalinėje visuomenėje; tai pasakytina tiek apie išsivadavimo siekiančias tūkstantmečio kartos atstoves, tiek apie vyresnio amžiaus moteris, siekiančias dvasinio ryšio su raganystės praktikavimu ir istorija. Jiems ragana asocijuojasi su galia, nes ji gauna valdžią ne iš kitų žmonių (kaip, pavyzdžiui, karalienė, savo statusą turinti dėl to, kad yra karaliaus žmona), o jėgos atranda savyje, „The New York Times“ sakė autorė ir tinklalaidžių vedėja Pam Grossman. Tai patrauklu #MeToo eros moterims, nes jos jau atrado savo galią, taip pat ir kitoms socialiai atskirtoms grupėms, tokioms kaip LGBT bendruomenės narėms, kurių teises varžo D.Trumpo administracija. Raganos simbolis yra atsvara heteronormatyvioms, į šeimą orientuotoms visuomenės normoms, tokioms kaip santuoka ir gimdymas, ir vietoje to sutvirtina įvairias moterų tarpusavio ryšių formas – nuo draugystės iki lytinių santykių.
Dabar, kai privilegijuoti baltieji vyrai naudojasi „feminizmu“ tarsi prekės ženklo kūrimo strategija, būti ragana tolygu būti feministe, turinčia šiek tiek daugiau galios.
„Raganyste susidomėjau būdama jauna vieniša mama ir naujai iškepta feministe. Turėjau finansinių sunkumų, buvau politiškai atstumta ir neturėjau laiko rūpintis savimi“, – sakė knygos „Užkerint patriarchatą: 26 stebuklingi gėrimai, burtažodžiai ir eliksyrai Pasipriešinimui padrąsinti“ autorė Ariel Gore. „Vyko [prezidento George'o H. W. Busho 1992 metų] kampanija „Šeimos vertybės“, peikusi nepasiturinčias moteris, o kampanija, kuria buvo siekiama užkirsti kelią paauglių nėštumui, visus – nuo mano kaimyno iki mano močiutės – buvo įtikinusi, kad turėčiau gėdytis“, sakė ji. A.Gore raganos simbolio supratimas reiškė „atsigręžti į galingas praeities moteris ir užtikrintai įveikti visą gėdinimą, kurio sulaukiau“. Kalbant apie naujesnius laikus, kitos moterys rado kelią į raganavimą per tokias socialinės žiniasklaidos platformas kaip „Instagram“ ir „TikTok“.
Feminizmui virstant korporacinio žargono dalimi, daugelis iš tų, kurios ieško išorinės galios, susidomi raganomis ir raganyste. „Dabar, kai privilegijuoti baltieji vyrai naudojasi „feminizmu“ tarsi prekės ženklo kūrimo strategija, būti ragana tolygu būti feministe, turinčia šiek tiek daugiau galios“, – pasakoja E.Krohn.
Kai kurioms vietinės kilmės moterims ragana įgauna kitokią prasmę. Ispanijai kolonizuojant Lotynų Ameriką XVI amžiuje, moterys susirinkdavo viešosiose erdvėse atlikti socialinius ir dvasinius ritualus, tokiu būdu pasipriešindamos kolonizacijai. Kai kurioms ispanakalbėms raganavimas yra šventas būdas palaikyti ryšį su savo protėviais ir gauti jėgų kovai prieš institucionalizuotą rasizmą. Raganos įvaizdį puoselėja net kai kurių riedlentininkių kolektyvų, tokių kaip Bronkse veikiantis „Brujas“, narės.
JAV aktyvistės taip pat laiko raganą politinio pasipriešinimo simboliu. Pavyzdžiui, raganomis imta labiau domėtis po 2016 metų prezidento rinkimų, sakė E.Krohn. Po šio balsavimo „pasipriešinimo raganos“ – 13 tūkst. narių turinti neopagonių grupė – ėmė kas mėnesį rinktis ir sakyti burtažodžius, siekdama apriboti Donaldo Trumpo valdžią. Tokios grupės taip pat rengia ritualus, per kuriuos prakeikia kitus vyrus, kurie, jų nuomone, palaiko patriarchato viešpatavimą, pavyzdžiui, Brettą Kavanaugh‘ą ir Brocką Turnerį.
Tai ne pirmas kartas, kai disidentės tampa raganystės šalininkėmis. Per 1968 metų Heloviną grupė protestuotojų moterų, apsirengusių juodais apsiaustais ir smailiomis skrybėlėmis, iš organizacijos WITCH („Moterų tarptautinis teroristinis sąmokslas iš pragaro“) buvo užėmusios Volstritą, protestuodamos prieš kapitalizmą.
Vis dažniau traktuojant raganavimą kaip moterų įgalinimo priemonę, prezidentas vartoja frazę „raganų medžioklė“ jausdamasis itin bejėgis prieš savo politinius varžovus, kaip bebūtų ironiška. Kai kurios konservatyvios aktyvistų grupės ir internetiniai troliai kaltina tokias liberales kaip Hillary Clinton ir Alexandria Ocasio-Cortez esant raganomis, tokiu būdu mėgindami jas diskredituoti ir sumenkinti jų vaidmenį.
Aplinkosaugos aktyvistai taip pat pasitelkia raganos simbolį, išreikšdami savo troškimą grįžti prie natūralaus ir aplinką tausojančio gyvenimo būdo – tai ypač aktualu planetai, kurią ištikusi klimato krizė. Kadangi ragana gali būti moteris, garbinanti Motiną Žemę ir Mėnulį bei gydanti pasitelkdama botaniką, raganos primena mums, kad žmonės yra išvien su Žeme ir turi su ja skaitytis, kad išgyventų ilgiau.
„Sistema, kurioje Žemė vertinama tarsi mūsų motina, yra puolama, – sakė A.Gore, „Užkerint patriarchatą“ autorė. – Šiuo metu prasminga puoselėti dvasingumą, susijusį su Žeme.“
Raganystės perspektyvos
Šiandien moterys ne tik priima raganos simbolį – jos juo remiasi, kad sukurtų patrauklesnę ir platesnius sluoksnius apimančią sąvoką.
Galingos moterys būna visų rasių, formų ir dydžių, tačiau jos niekada nebūna groteskiškos žalios monstrės.
Feminizmo aktyvistės ir progresyvios socialinės žiniasklaidos veikėjos taip pat aktyviai stengiasi išsklaidyti „gerosios raganos“ ir „blogosios raganos“ dichotomiją, kurią dažnai atspindi skirtingi grožio standartai, pagal kuriuos bjaurumas prilygsta blogiui (prisiminkite „Nuostabųjį Ozo šalies burtininką“). Galingos moterys yra visų spalvų, formų ir dydžių, tačiau jos niekada nebūna groteskiškos žalios monstrės. Tas pats pasakytina apie klaidingą ir „iš esmės rasistinį“ ryšį tarp juodosios magijos ir baltosios magijos, pareiškė A.Gore.
Dabar, kurdamos sudėtingesnį raganos paveikslą, moterys praplečia supratimą, ką reiškia būti moterimi. Kaip pavyzdį A.Gore pateikia Marie Leveau – XIX amžiaus viduryje veikusią liaudies medicinos žinovę, pribuvėją ir žolininkę, taip pat Naujojo Orleano garsiausią vudu raganą.
„Sakyčiau, kad ji yra amerikietiškos magijos močiutė, – sakė A. Gore. – Be to, kaip ir dauguma su raganyste siejamų moterų, ji buvo ir žolininkė, ir burtininkė.“
Vertimo paslaugos: šį tekstą išvertė vertimų biuras Okas Language Solutions UAB.