Tačiau būna kitaip, panašiai, kaip dabar: karantinas, įvairūs apribojimai, visi įsitempę, susikaustę, baimės tarsi pučia iš visų pusių – baisu susirgti, ką nors apkrėsti, kažko netekti, prarasti, atsilikti. Tuomet supranti, kad baimės visada greta, tik gal kartais ne taip arti, kaip šiandien. Ir kad vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra su tomis baimėmis susigyventi. Taip, susigyventi, nes baimių nepanaikinsi, neišrausi, jos suaugusios su mūsų prigimtimi. Visada dėl kažko nerimaujame, išgyvename – nuo pat ankstyvos vaikystės iki vėlyvos senatvės. Vieni bijo varlių, kiti skiepų. Bijomasi vorų, aukščio, atvirų erdvių, egzaminų, vienatvės. Tamsos. Šviesos...
Tuščias reikalas kariauti su baimėmis, nes taip jas tik dauginame. Norint baimei atsispirti, reikia rūpintis drąsa, nuo mažų dienų ją tvirtinti.
„Strutis taip bijojo tamsos, kad niekada, net pro langą, nebuvo matęs nakties. Kurmis, priešingai, negalėjo suprasti, kaip galima išsigąsti tamsos. ,,Tamsa glosto ir ramina. Ne veltui juk užsimerki, kai nori pagalvoti, nurimti ar pasvajoti. Šviesa – kitas reikalas. Ji griauna ir naikina. Pravertum duris ir – galas. Tamsa ištirptų kaip cukrus arbatoje, išsisklaidytų kaip dūmai ar išgaruotų kaip naktis ryte“, – rašo Rasa Lazauskaitė savo knygelėje „Dviese bijoti drąsiau“.
Ne taip dažnai pasitaiko, kad veikimo receptas užkoduotas pačiame pavadinime. Nes šiuo atveju gauni ne tik istoriją, bet ir patarimą.
Koks jis? Tuščias reikalas kariauti su baimėmis, nes taip jas tik dauginame. Norint baimei atsispirti, reikia rūpintis drąsa, nuo mažų dienų ją tvirtinti. Į drąsos teritoriją baimės nepatenka, tai tarsi magiška kreida apibrėžtas ratas. To rato viduje gali išlikti savimi ir nebijoti nei savęs, nei savo baimių.
Autorė, taip pat ir profesionali aktorė, veda vaikams knygos pagrindu parengtas edukacijas, mokančias pamatyti savo baimes, jas įsivaizduoti, nusipiešti ir drąsiai su jomis susigyventi.
Tačiau tai tik pusė patarimo, tarsi viena molinės plokštelės puselė, kuri neveikia, kai trūksta kitos. Pamenate iš senovės Graikijos atėjusią istoriją apie symbolon, kai išsiskiriant daiktas, paprastai, molinė plokštelė, padalijama į dvi dalis ir po daugelio metų pasikeitęs, nebeatpažįstamas keliautojas, sugrįžęs į namus, išsaugojęs savo dalį, gali įrodyti, kad jis – tas, tikrasis? Taip būdavo įveikiama baimė nesusitikti, neatpažinti, pasimesti.
Drąsa niekada neatsiranda vienatvėje. Tai socialinis jausmas, kylantis iš poreikio bendrauti. Nebijoti galima tik kartu – štai tas simbolinis, dvipusis patarimas. Ieškok savo puselės, susirask, su kuo gyventi drąsiau ir taip atrasi save.
Būtent apie tai Rasos Lazauskaitės knygelė „Dviese bijoti drąsiau“, tačiau ne tik. Greta yra lengvai, grakščiai išguldyta istorija, į kurią panirus sustoja laikas ir susitinki su vaikyste, kai kiekvienas sakinys yra nuotykis, knyga – atradimas, o skaitymas – vaistas nuo visų ligų. Neatsitiktinai autorė, taip pat ir profesionali aktorė, veda vaikams knygos pagrindu parengtas edukacijas, mokančias pamatyti savo baimes, jas įsivaizduoti, nusipiešti ir drąsiai su jomis susigyventi.
Knygelė „Dviese bijoti drąsiau“ – šeštojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2018 m.) nugalėtoja. Tai pirmoji R.Lazauskaitės parašyta ir jos pačios iliustruota knyga.
2020 m. išleista 40 tūkst. egzempliorių tiražu, knygelė yra tik dovanojama ir jau keliauja į Lietuvos bibliotekas, mokyklas, darželius. Neseniai pundelis knygelių laivu išplaukė net į Pietų Afrikos Respubliką, nes ir ten gyvena vaikai, kurie svarbu gyventi drąsiau. Kartu su R.Lazauskaitės istorija tą padaryti bus lengviau.
