„Man iki šiol yra įstrigusi gydytojo, kuris dalyvavo gimstant mūsų dukroms, frazė. Tada dar buvome ligoninėje, jis per vizitaciją paklausė, kaip sekasi. Aš sakau: „Sunkios mergaitės, labai piktos.“ Ir juokais pridūriau: „Nuo kada čia man jas auklėti ir ugdyti pradėti?“. Gydytojas nusišypsojo ir sako: „Nuo vakar reikėjo.“ Tai tinka ir kalbant apie tėvų įsitraukimą į vaiko gyvenimą: kada jau ateis tas metas, kai bus „tinkamas laikas“? Šešeri metai ar aštuoniolika?“ – kalbėjo dviejų mergaičių tėtis.
Su juo kalbamės apie tėvystę, kaip ji keičiasi augant vaikams, kokią įtaką daro santykiams šeimoje.
– Koks esate tėtis? – 15min paklausė R.Judino.
– Čia turbūt sudėtingiausias klausimas gyvenime (šypteli – red. past.). Nesu geriausias tėtis, kaip mane galbūt įsivaizduotų vaikai ir žmona. Visada yra kur tobulėti, bet stengiuosi būti geriausia savo, kaip tėčio, versija.
Manau, kad pagrindinis tėčio darbas – visada būti laiku ir vietoje. Taip pat bandyti išspręsti viską, ką įmanoma išspręsti – nesvarbu, ar tai būtų „batareika“ įdėti į žaisliuką, kai jis nebeveikia, ar paguosti ir pabūti, kai kas nors nutinka. Tai daryti ir stengiuosi, bet jau pastebiu, kad, augant vaikams, jie tampa savarankiškesni. [Pastebėjus tai] pasidaro vis liūdniau, nes tėčio vis mažiau reikia. Žinoma, prasidėjus mokslams pagalbos poreikis sustiprėja, tačiau jis kitoks nei anksčiau. Dukroms rudenį bus 8-eri.
– Gimus vaikams vyrai elgiasi skirtingai: vieni jau gimdymo namuose aktyviai įsitraukia į naujagimio priežiūrą, kiti nori luktelėti ir naujagimystės (o kartais – ir kūdikystės) periodu sąmoningai ar ne atsiriboja, planuodami, jog ryšį su vaiku ims megzti jam ūgtelėjus. Kai kurie vyrai gimus vaikui „dingsta“.
Paprašysiu sugrįžti mintimis į pirmąsias dienas, kai gimė dukros. Ar nuo pradžių įsitraukėte į tėvystę? Kaip sekėsi?
– Man nebuvo kitų minčių ir, sakyčiau, variantų – aš nuo gimdymo buvau šalia žmonos. Lygiai taip pat – jau gimus dukrytėms. Beje, pirmasis jas, tik ką gimusias, ir paėmiau ant rankų, panešiojau, perdaviau žmonai. Taigi, nuo pat pirmų akimirkų mes visąlaik buvom keturiese – ir gimdymo namuose, ir sugrįžus į namus. Pirmą mėnesį mums padėjo ir žmonos mama, lankė mano mama.
Pokyčiai prasidėjo po to, kai aš sugrįžau į darbą, t.y. po pirmojo mėnesio. Buvo iššūkių ir žmonai, ir man. Man – labiau toks moralinis, nes per mėnesį buvau įpratęs leisti laiką namuose, o dabar reikėjo išeiti į darbą. Atrodo, turėtum labiau pailsėti nebūdamas ten (namuose). Bet mintimis buvau ten. O žmonai, savaime aišku, likus vienai su dukromis, buvo dvigubai sunkiau. Pirmieji pusė metų buvo nelengvi – buvo ir mano komandiruotė, teko ieškoti įvairių variantų, kas tuo metu padėtų, nes dukros tuo metu kiekviena norėjo mamos. O mama – tik viena...
– Dauguma vyrų savo akimis mato, kaip gimsta jų vaikas. Dabar jau turbūt labiau stebintų vyro sprendimas nedalyvauti gimdyme nei buvimas šalia. Vis dėlto kai kurie būsimi tėčiai apie vaikų gimimą nelinkę atvirai pasakoti, teigdami, jog „viską padarė žmona“, tėčiai ten tiesiog buvo. Kokia jūsų gimdymo patirtis?
– Aš nemaniau, kad viskas bus taip (kaip buvo – red. past.). Daug ką gelbėjo faktas (žmoną turbūt labiausiai), jog gimdėme pirmą kartą, be to, buvo labai šaunus medicinos personalas – ir pajuokaudavome, ir, kai reikėdavo, pasakydavo griežtesnį žodį. Mergaitės gimė natūraliu būdu. Man asmeniškai didžiausias iššūkis buvo sugrįžus į palatą. Gimdykloje šalia turi aibę žmonių, kurie tau viską pasako – gauni aiškias instrukcijas. Palatoje esi vienas, viskas nauja, žmona negalėjo atsikelti, tad teko man daugiau rūpintis dukromis. O akys didelės, rankos dreba.. Seselė atėjo ir parodė, kaip ir ką daryti, bet viskas įvyko greit – paaiškino ir išėjo. Tą pirmą naktį jautėmės kaip kitame pasaulyje.
– Ar tai, kad savo akimis matai, kaip į pasaulį ateina tavo sūnus ar dukra, padeda prabusti tėvystės jausmui? O gal neturi įtakos?
– Sunku nupasakoti tą jausmą. Viena vertus, jis labai ypatingas, tačiau bent man nė iš tolo nepanašus, į tą kurį bandoma perteikti filmuose: euforija, skraidymas padebesiais, pilnatvės pojūtis ir pan. Tai gal labiau tas jausmas, kai siekei labai geidžiamos darbo vietos, ją gavai, ir tik tada supranti, kokia atsakomybė tavęs laukia. Džiaugiesi, verki, bet žiūri į tuos naujus Žemės gyventojus ir supranti, kad nuo tavęs priklauso, kokie žmonės išaugs. Šiurpas per nugarą bėgdavo. Tas jausmas vis aplanko iki šiol.
– Psichologai sako, kad vaiko gimimas – didelis išbandymas poroms. Kaip keitėsi jūsų su žmona santykiai, atsiradus mergaitėms?
– Buvo visaip. Žinoma, nebuvo taip, kad išeini kažkur (į parduotuvę ar pan.) ir negrįžti namo penkias valandas, kol reikia vaikus migdyti. Pradžioje būdavo, kad sugrįžęs į namus bandydavau pabaigti ir išspręsti kažkokį darbinį klausimą. Man tai atrodė natūralu, kaip ir „vyriškas krepšinio laikas“ – galvodavau, įsijungsiu ir pažiūrėsiu. Tačiau greit supratau, kad taip elgtis nebegaliu – žmona visą dieną su vaikais buvo, vakarais mano pagalbos jai tikrai reikia. Krepšinis ar darbas namie sukeldavo bereikalingas įtampas, kam to reikia?
Po keliolikos kartų supratau, kad geriau taip nedaryti (šypteli – red. past.). Visada ieškome kompromiso: tikrai ne visada grįžęs po darbo visas tris valandas žaisdavau ir būdavau su mergaitėmis, bet, kiek galėdavau, stengdavausi prisidėti.
Manau, kad čia svarbu ne laiko trukmė, bet noras – kad tu pats apsisprendi pabūti su vaikais, ateini neprašomas, neliepiamas. Kai parodai, kad vaikai tau rūpi, lengviau mezgasi bendras gyvenimas, lengva rasti kompromisus.
Čia svarbu ne laiko trukmė, bet noras – kad tu pats apsisprendi pabūti su vaikais, ateini neprašomas, neliepiamas.
– Kodėl kai kurie vyrai, gimus vaikui, „pradingsta“?
– Toks elgesys gali rodyti santykių pabaigos pradžią – vadinasi, toks vyras nenori čia (šeimoje) būti, ieško kelių, kaip išeiti. Žinoma, yra visokių situacijų, bet aš pats niekada tokio elgesio motyvų nesupratau. Mano aplinkoje to nėra, visi yra geresni ar blogesni tėčiai, bet nė vienam nebuvo kilusi mintis pasiimti metus „tėvystės“ atostogų, kol mama paaugins vaiką.
Man iki šiol yra įstrigusi gydytojo, kuris dalyvavo gimstant mūsų dukroms, frazė. Tada dar buvome ligoninėje, jis per vizitaciją paklausė, kaip sekasi. Aš sakau: „Sunkios mergaitės, labai piktos.“ Ir juokais pridūriau: „Nuo kada čia man jas auklėti ir ugdyti pradėti?“. Gydytojas nusišypsojo ir sako: „Nuo vakar reikėjo.“
Tai tinka ir kalbant apie tėvų įsitraukimą į vaiko gyvenimą: kada jau ateis tas metas, kai bus „tinkamas laikas“? Šešeri metai ar aštuoniolika?
Deja, pavėluotai pradėjus ieškoti ryšio su vaiku jam gali nebereikėti tėvo. O kam jam, jeigu yra mama ir dar kažkas, o tėtis ateina kaip jaunas mėnulis. Užmegzti ryšį kur kas sunkiau, kai jau susiformavę žaidimų įpročiai, pasaulėžiūra.
– Kaip stengiatės kurti ryšį su mergaitėmis? Kokius turite ritualus, bendras veiklas?
– Savaitgaliais stengiuosi išeiti kažkur tai su viena, tai su kita dukra. Esu atsakingas už pilietinį-patriotinį ugdymą – einame į muziejus, pvz., Gedimino pilį, Valdovų rūmus. Dukroms tai patinka ir, aišku, man. Jeigu mes išeiname kažkur – tariamės. Žinoma, jei leisčiau rinktis tik joms, atsakymas visada bus: „Į žaidimų aikštelę ir ledų.“
Vis dažniau kartu skaitome knygas, tiesa, viena dukra nelabai tai mėgsta, dažniau dėl „varnelės“ skaito. Būna, kad išeinu į lauką pasportuoti – jos kartu ir daro „kaip tėtis“. Turi jas palaikyti, nori padaryti „kaip tėtis“, jei nepavyksta – jau blogai (juokiasi – red. past.).
Anksčiau turėjome savaitgalio pusryčių ritualą, kurį vadinu „Rytainiai-pusrytainiai“. Gamindavau gal ne pačius sveikiausius patiekalus, bet skanius: pvz., užtepi kokios nutellos ant riestainio. Padarai ant lėkštės veidelį ir pan. Dabar to daryti nebepavyksta, nes mergaitės ilgiau pamiega nei aš.
– Tėvystė – nuolatinis procesas. Kaip manote, koks bus santykis su dukromis, joms įžengus į paauglystę? Ar ruošiatės tam?
– Pastebiu, kad dukros auga – vis daugiau dalykų gali pasidaryti pačios. Tik, jei kažkas nepavyksta, prašo pagalbos. Anksčiau būdavo: „Tėti, mama, sėskit kartu ir pieškit.“ Kita vertus, dabar, kai joms septyneri, jos dažniau ateina manęs apsikabinti, prisiglausti. Anksčiau jos buvo artimesnės mamai – „maminės“. Dabar, pastebiu, ryšys su manimi šiltėja.
Paauglystės ženklus jau matome, kartais prasiveržia „charakterėliai“ (šypteli – red. past.). Nesu iš tų tėčių, kuris visas problemas stengiasi spręsti „riestainiu“. Kartais tenka griežčiau brėžti ribas. Tačiau esu pastebėjęs, kad tais klausimais, dėl kurių buvome susipykę, mums lengviau rasti bendrą kalbą. Matosi, jog dukros ieško būdų nebesusipykti, nebekartoti situacijų. Tai nuteikia optimistiškai – gal toje paauglystėje nebus labai blogai.
– Gyvenant savuose socialiniuose „burbuluose“ sunku matyti tikrą vaizdą. Vis dėlto net ir statistika rodo, kad šiuolaikiniai tėčiai Lietuvoje keičiasi – dauguma nori ir sąmoningai įsitraukia į tėvystę. Ką matote Jūs?
– Ką matau savo aplinkoje, leidžia būti ramiam – su tėčiais Lietuvoje viskas gerai. Žinoma, visokių yra, kartais užtenka žinias pažiūrėti... Bet visi mano pažįstami ir draugai, turintys vaikų, yra įsitraukę, turi ryšį su vaikais.
Bet aš matau ir kitą momentą: galbūt tai mada, bet kartais atrodo, kad net ir būdamas geru tėčiu tu turi būti dar labiau įsitraukęs. „Kažką dar daugiau padaryti“, kad instagramas ir feisbukas sprogtų nuo tavo tėvystės.
– Ir tėčiai, ne tik mamos, tą išorinį spaudimą būti dar geresni jaučia?
– Taip, ir jie. Iš savo aplinkos to nejaučiu, bet iš išorės būna jausmas, kad galėtum pasistengti labiau. Kalbant bendrai, manau, dabar viskas pasikeitė labai stipriai: pradedant požiūriu į mamą, baigiant į save pačius, kaip tėčius ir jų vaidmenį – kaip turėtų užsiimti, ką turėtų veikti su vaikais ir pan. Man regis, viskas eina tik į gera.
