Žinomos kanadiečių autorės Margaret Atwood distopinio romano „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. „Handmaid`s Tale“) veikėją Fredinę persekiojančios negandos daugelį skaitytojų, ko gero, priverčia šiurpti. Kai Fredinė „auklėjama“ elektriniu botagu, jos skausmą beveik juntame patys. Baisimės ta neteisybe, su kuria jai tenka susidurti gyvenant nelaisvėje.
Smegenys reaguoja į kito žmogaus pojūčius
Taip jaučiamės dėl to, kad suvokiame, jog kiekvienas šios išgalvotos istorijos epizodas yra įkvėptas konkrečių istorinių faktų ir aplinkybių. „Jei jau ėmiausi kurti menamą sodą, norėjau, kad rupūžės jame būtų tikros“, – apie savo romaną autorė rašė „The New York Times“.
Todėl mums labai lengva save įsivaizduoti Fredinės vietoje ir jausti jai gilią empatiją. Tokiomis aplinkybėmis pabunda mūsų natūralus žmogiškasis gebėjimas suprasti tai, ką jaučia kiti. Kai regime kitą žmogų patiriant skausmą, suaktyvėja mūsų galvos smegenų sritis, kuri būna aktyvi mums patiems jaučiant skausmą.
Vis dėlto tyrimai rodo, kad empatijos, kurią jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, kiekį nulemia mūsų esama emocinė būklė, rašo M.Hogenboom. Mūsų emocijos daro tiesioginę įtaką tam, kaip mūsų smegenys reaguoja į kito žmogaus pojūčius, net kai jam skauda. Vadinasi, mūsų smegenų reakcijos, pasireiškiančios tada, kai jaučiamės blogai, gali paveikti net ir mūsų socialinį gyvenimą.
Nuotaika gali būti užkrečiama
Akivaizdu, kad nuotaika gali turėti labai didelės įtakos elgesiui: ji gali nulemti begalę dalykų – nuo to, kokį rinksimės maistą (kai esame prastos nuotaikos, dažniausiai valgome prastesnį maistą), iki to, su kuo norėsime draugauti. Bendraudami su suirzusiais ir paniurusiais žmonėmis, nejučia galime tokią jų nuotaiką perimti patys. 2017 m. atlikto tyrimo duomenimis, bloga nuotaika gali plisti net per socialinius tinklus.
Mūsų emocijos tokios galingos, kad jei, pavyzdžiui, būdami geros nuotaikos susižeisime, skausmą jausime mažiau. Geros emocijos veikia panašiai kaip vaistai nuo skausmo. Blogų emocijų poveikis priešingas – skausmo pojūtis, kai nuotaika prasta, paprastai yra stipresnis.2017 m. gruodžio mėnesį paskelbto tyrimo duomenimis, prasta nuotaika veikia mūsų įgimtą gebėjimą reaguoti į kitų žmonių patiriamą skausmą.
Prasta nuotaika slopina empatiją. Emilie Qiao-Tasserit iš Ženevos universiteto (Šveicarija) ir jos vadovaujama tyrėjų komanda nusprendė išsiaiškinti, kaip nuo žmogaus emocijų priklauso jo reakcija į kito žmogaus pojūčius, kai pastarajam skauda.
Tyrimo dalyviams buvo rodomi linksmo arba liūdno turinio vaizdo įrašai, tuo pat metu skenuojant jų smegenis. Be to, jiems arba patiems buvo sukeliamas skausmas, arba buvo rodoma, kaip skausmą patiria kiti. Skausmas tyrimo dalyviams buvo sukeliamas dirbtinai, prie kojos pridėjus įrenginį su odą kaitinančiu elementu. Taip tyrėjai siekė išsiaiškinti, ar žmonės jaučia empatiją tiems, kurie, kaip kad jie patys matė, patiria skausmą.
Išsiaiškinta, kad tų tyrimo dalyvių, kuriems buvo parodytas neigiamas emocijas sukeliantis vaizdo įrašas, o paskui – dar ir skausmą patiriantys žmonės, smegenų veikla su reakcija į skausmą susijusiuose regionuose buvo mažiau aktyvi. Šie smegenų regionai veikia aktyviai, kai arba skauda mums patiems, arba matome, kaip skauda kam nors kitam. „Kitaip tariant, neigiamos emocijos gali slopinti smegenų gebėjimą jautriai reaguoti į kitų skausmą“, – aiškina E.Qiao-Tasserit.
Šis tyrimas įrodo, kad emocijos iš tiesų gali pakeisti smegenų būklę. Taigi tai, kaip jaučiamės patys, gali turėti įtakos tam, kaip atjaučiame kitus.
Empatinis distresas – savotiška apsauga
Kitas E.Qiao-Tasserit ir jos kolegų atliktas tyrimas atskleidė, kad, pažiūrėję neigiamai nuteikiantį vaizdo įrašą, neutralią veido išraišką žmonės linkę vertinti kaip labiau neigiamą.
Gali būti, kad neigiamų išgyvenimų patyręs žmogus (pakaktų net ir tokio paprasto dalyko kaip, pavyzdžiui, stresą sukeliančio turinio filmas) ne taip jautriai reaguos į kolegos skausmą arba net ims dėl to blogiau apie jį galvoti. Taigi jei nuotaika prasta, kitų žmonių jausmams daromės abejingi.
Taip pat nustatyta, kad dėl empatijos stokos žmonės mažiau aukoja labdarai. Galvos smegenų tyrimai rodo, kad mažiau empatiški esame tiems žmonėms, kurie nepriklauso mūsų artimiausiam socialiniam ratui.
Taigi kodėl neigiamos emocijos slopina empatiją? Gali būti, kad tai – dėl kartais pasireiškiančios specifinio tipo empatijos, vadinamojo empatinio distreso. Pasak Ženevos universiteto tyrėjos Olgos Klimecki, kuri su kolegomis savo laboratorijoje atlieka ilgalaikį plačios apimties empatijos tyrimą, empatinis distresas – tai jausmas, tarytum tas blogis, kuris nutinka kažkam kitam, kėsintųsi užvaldyti tave patį, ir mėginimas tam pasipriešinti. Vykstant šio tipo empatijos procesui, smegenys veikia visai kitaip, negu vykstant įprastos empatijos procesui. Dėl empatinio distreso atjauta yra natūraliai slopinama.
Kai blogai, esame linkę koncentruotis tik į savo problemas
M.Hogenboom taip pat siūlo atkreipti dėmesį, kad bet kuri neigiamas emocijas sukelianti situacija skatina mus labiau susikoncentruoti į save ir į tai, ką tenka patirti mums patiems. „Nerimą ir depresiją išgyvenantys pacientai, kenčiantys dėl neigiamų emocijų pertekliaus, dažnai koncentruojasi tik į savo pačių problemas ir tampa atstumti“, – teigia E.Qiao-Tasserit.
2016 m. O.Klimecki su kolegomis atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad empatinis distresas didina agresiją. Tyrimo dalyviams buvo sukurta konfliktinė aplinka, kurioje jie jautėsi morališkai nuskriausti. Paskui jiems buvo suteikta proga atkeršyti arba atleisti savo varžovams. Pažymėtina, kad, prieš įsitraukdami į tyrimą, būsimi jo dalyviai turėjo atlikti asmenybės testą. Paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie labiau pasižymi atjauta, minėtoje situacijoje yra mažiau linkę kerštauti.
O.Klimecki darbui šios išvados buvo labai svarbios. Jomis remdamasi ji iškėlė prielaidą, kad empatišką elgesį galima išsiugdyti, ir, atlikusi tyrimą, šią prielaidą patvirtino. Taigi mūsų emocinis atsakas į kitų žmonių pojūčius ar situacijas nėra nepajudinamas. Vertindami padėtį pozityviau, galime išplėsti savo dėmesio ribas taip, kad aprėptume ir kitų žmonių dėmesio poreikius. „Tai gali padėti kurti geresnius santykius“, – įsitikinusi E.Qiao-Tasserit.
Taigi, kai kitąsyk užplūs prasta nuotaika, pagalvokite, kaip tai gali paveikti jūsų bičiulius ir kitus žmones, su kuriais kasdien bendraujate. Pamąstykite ir apie tai, kad skaityti distopinius romanus ir žiūrėti siaubo filmus galbūt reikėtų su saiku. Jei tokią literatūrą skaitote ir tokius filmus žiūrite dar ir būdami prastos nuotaikos, tuomet gal geriau pasilikite savo empatiją sau – bent jau mažiau jaudinsitės dėl kitų patiriamo skausmo, nesvarbu, tikro ar išgalvoto.
