Tad, jeigu jus iki šiol persekioja noras būti tobulu, jūsų dėmesiui – puiki žymaus psichologo kalba.
***
Šiandien jūsų teismui pristatau vieną iš svarbiausių psichologijos aspektų. Tema apmąstymams ir suvokimui: „Drąsa būti netobulu“. Aš pažinojau labai daug žmonių, kurie nuolat stengėsi būti gerais. Bet nemačiau nei vieno, kuris tai darė dėl kitų. Aš pastebėjau: vienintelis dalykas, kuris slepiasi už noro būti geru, – tai rūpestis savo įvaizdžiu. Siekis būti geru reikalingas tik savęs išaukštinimui. Tas, kurį iš tikrųjų jaudina aplinkiniai, neeikvos savo brangaus laiko aiškintis, geras jis ar blogas. Jam tai tiesiog neįdomu.
Kad būtų aiškiau, aš papasakosiu apie du elgesio sociume būdus – du savo jėgų panaudojimo būdus. Galime juos apibūdinti kaip horizontalų ir vertikalų. Apie ką aš kalbu?
Vieni kažko pasiekė, norėdami įrodyti savo pranašumą, o kiti – net nesusimąstydami, kokią naudą jie gaus iš savo darbų.
Kai kurie žmonės juda horizontaliai, o tai reiškia, kad ir ką jie darytų, jie juda link kitų žmonių. Jie nori ką nors padaryti dėl kitų, jiems rūpi aplinkiniai – jie tiesiog kažką daro. Ir šie žmonės yra visiška priešingybė tiems, kurie juda vertikaliai: viskas, ką daro šie žmonės, daroma iš siekio būti aukščiau už kitus ir geresniais už kitus.
Yra žmonės, kurie daro kažką gero, nes jiems tai patinka daryti, o yra tie, kurie daro tą patį, bet dėl kitų priežasčių – jiems patinka demonstruoti savo gerumą. Tačiau galima teigti, kad prie žmonijos progreso prisideda abi grupės. Vieni kažko pasiekė, norėdami įrodyti savo pranašumą, o kiti – net nesusimąstydami, kokią naudą jie gaus iš savo darbų.
Tačiau yra didelis skirtumas tarp tikslo siekimo būdų: jeigu jūs judate horizontaliai, jūs judate pirmyn, jūs mokotės, kaupiate žinias, kyla jūsų statusas, prestižas, jus vis labiau gerbia ir gali būti, kad gerėja jūsų materialinė padėtis. Tačiau tas, kuris juda vertikaliai, ne visada juda tik aukštyn. Jis tai pakyla į viršų, tai krinta žemyn. Aukštyn – žemyn. Padaręs gerą darbą, jis keliais laipteliais pakyla, o jau kitą akimirką „suklysta“ ir krinta žemyn. Būtent taip ir elgiasi dauguma žmonių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Per gyvenimą įsimylime tik 3 žmones – kiekvieną jų dėl tam tikros priežasties
Žmogus, gyvenantis vertikaliai, niekada tiksliai negali įvertinti, ar pakankamai auštai jis pakilo, ir niekada nebus tikras, kad kitą rytą nenugarmės žemyn. Todėl nuolatiniai jo palydovai – įtampa, nerimas ir baimė. Toks žmogus – pažeidžiamas. Kai tik kažkas įvyksta „ne taip“, jis krinta – jeigu ne kitų žmonių akyse, tai jau tikrai – savo. Ir visiškai kitaip vyksta judėjimas horizontaliai. Toks žmogus juda pirmyn ir, jeigu jam kažkas nepasiseka, jis stengiasi suprasti, kodėl taip įvyko, ieško kitų kelių, stengiasi tai pakeisti. Nes jam įdomu. Nes jam nerūpi būti aukščiau. Jam įdomu veikti, o ne jaudintis dėl savo įvaizdžio ar kitų nuomonės.
Taigi, mes matome, kad vertikalioje plotmėje – nuolatinė baimė suklysti ir siekis išaukštinti save. Šie žmonės paskyrė gyvenimą savo svarbumo įrodinėjimui, jie niekada nesijaučia pakankamai geri, jie nuolat jaudinasi dėl to, ar pateisino kitų lūkesčius. Ir jie turi vieną milžinišką problemą – baimę suklysti.
Kodėl gi žmonės taip jaudinasi dėl klaidų? Kas tame baisaus? Mums atrodo, kad suklydę, mes prarasime savo statusą, tapsime pašaipų ir pažeminimo objektu: „Jeigu aš suklysiu, vadinasi, aš – blogas. O jeigu aš blogas, manęs nėra už ką gerbti, aš esu niekas. O tai reiškia, kad tu – geresnis už mane.“ Siaubinga mintis.
„Aš noriu būti geresnis už tave, nes aš noriu būti svarbesnis“. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nėra tiek daug temų, kur žmogus galėtų būti pranašesnis savaime. Baltaodis nėra pranašesnis vien todėl, kad jis baltaodis. Vyras taip pat negali žvelgti į moterį iš aukštybių – mes jam to neleisime. Net ir pinigai nėra pranašumas – juk juos galima greitai prarasti. Ir belieka viena tema, kurioje mes galime jausti savo pranašumą, – tai situacija, kai mes esame teisūs.
Mes per daug dėmesio skiriame tam, kas blogo yra mumyse ir aplink mus. Jeigu aš kritiškai vertinu save, taip pat aš vertinsiu ir kitus.
Intelektualus snobizmas: „Aš žinau daugiau, vadinasi, tu esi kvailas, ir aš – aukščiau tavęs.“ Ir šioje kovoje dėl moralinio ir intelektinio pranašumo klaida tampa labai pavojinga: „Jeigu tu sužinosi, kad aš suklydau, aš nebegalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto. O jeigu aš negalėsiu žiūrėti į tave iš aukšto, tai galėsi daryti tu.“
Ir visur vyksta tas pats: visuomenėje, šeimose, kur broliai ir seserys, vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai žiūri vieni į kitus iš aukšto dėl menkiausių nusižengimų, ir kiekvienas beviltiškai stengiasi įrodyti, kad teisus yra jis, o neteisūs – kiti. Dar daugiau – tie, kuriems į jus nusispjauti, gali pasakyti: „Tu galvoji, kad esi teisus? Bet aš galiu tave nubausti ir darysiu viską, ką tik noriu, ir tu manęs nesustabdysi.“
Klaidos mus stumia į keblią padėtį. Tačiau, jeigu nesate prislėgtas, jeigu jūs norite ir galite panaudoti savo vidinius resursus, sunkumai skatins jus ieškoti sėkmingesnių sprendimų. Nėra prasmės virkauti prie sudužusios geldos. Bet dauguma žmonių, darančių klaidas, jaučia kaltę: jie jaučiasi pažeminti, jie liaujasi gerbti save, jie praranda tikėjimą savo gebėjimais.
Žmonės, kurių širdys akimirkai stabteli iš susižavėjimo gamtos grožiu, dažniausiai mėgaujasi ir savo kūno, ir savo proto galia bei jėga.
Aš tai mačiau šimtus kartų: nepataisomą žalą padarė ne klaidos, o kaltė ir nusivylimas. Taip viskas ir sugriaunama. Kol mus valdo melaginga prielaida apie klaidų svarbumą, mes negalime į jas žiūrėti ramiai. Ir ši idėja verčia mus klaidingai vertinti pačius save. Mes per daug dėmesio skiriame tam, kas blogo yra mumyse ir aplink mus. Jeigu aš kritiškai vertinu save, taip pat aš vertinsiu ir kitus. Jeigu aš žinau, kad esu toks blogas, tai bent jau turiu išsiaiškinti, kad tu – dar blogesnis. Štai kuo mes ir esame užsiėmę. Kiekvienas, kuris kritikuoja save, taip pat elgiasi ir su kitais.
Todėl mums reikėtų susitaikyti su tuo, kokie esame iš tikrųjų. Bet ne taip, kaip kai kurie: „O kas mes tokie esam? Maža smiltelė gyvenimo vandenyne. Mus riboja laikas ir erdvė. Mes tokie maži ir nereikšmingi. Gyvenimas trumpas, ir mūsų buvimas šioje planetoje neturi jokios reikšmės. Kaip mes galime patikėti savo jėgomis ir galia?“
Kai mes stovime prieš didžiulį krioklį arba stebime sniegu pasipuošusius didingus kalnus, arba atsiduriame viduryje audringo vandenyno, dauguma iš mūsų sutrinka, jaučiasi silpni ir lenkia galvą iš pagarbos gamtos jėgų didybei. Ir tik nedaugelis, mano požiūriu, padarė teisingas išvadas: krioklio galybė, nuostabi kalnų didybė ir kvapą gniaužianti audros jėga – tai gyvenimo apraiška, kuri yra ir manyje. Žmonės, kurių širdys akimirkai stabteli iš susižavėjimo gamtos grožiu, dažniausiai mėgaujasi ir savo kūno, ir savo proto galia bei jėga. Mes kol kas neišmokome suvokti savęs tokiu būdu. Mes vis dar neatsikratėme vergo psichologijos.
Kas pasikeistų, jeigu mūsų nebūtų šiame pasaulyje? Gali būti, kad vienas geras mūsų žodis palietė nepažįstamo jaunuolio širdį, ir jis padarė kažką kitaip, geriau. Gali būti, kad būtent dėl to kažkas buvo išgelbėtas. Mes net negalime įsivaizduoti, kokie esame stiprūs ir kokie naudingi. Ir todėl mes nuolat nepatenkinti savimi ir bandome save iškelti, bijome pražūtingų klaidų ir beviltiškai siekiame būti aukščiau kitų.
Nereikia tobulumo, jis nepasiekiamas.
Nėra nieko baisiau nei žmogus, kuris visada jaučiasi morališkai teisus. Ir visada tai įrodinėja.
Yra žmonės, kurie nuolat bijo kažką padaryti „ne taip“, nes per mažai save vertina. Jie taip ir lieka mokykloje, nes ten jiems gali pasakyti, kas yra teisinga, ir jie žino, kaip gauti gerą pažymį. Bet realiame gyvenime tai neveikia. Tas, kuris bijo nesėkmės, kuris bet kokia kaina siekia būti teisiu, negali veikti sėkmingai. Yra vienas rodiklis, kuris padeda nuspręsti, teisūs jūs ar ne. Tai – pasekmės. Kai kažką darote, suprasti, ar tai yra teisinga, jūs galite tik po to, kai pamatysite savo poelgio pasekmes. Tas, kuriam būtina būti teisiu, negali priimti sprendimų, nes jis niekada nebus tikras, kad tai bus teisinga.
Būti teisiu – tai klaidinga prielaida. Ar galite įsivaizduoti, kiek žmonių kamuoja savo artimuosius tik todėl, kad jie turi jaustis teisūs, ir, deja, jie visada teisūs? Nėra nieko baisiau nei žmogus, kuris visada jaučiasi morališkai teisus. Ir visada tai įrodinėja. Toks teisumas dažnai griauna santykius tarp žmonių. Vardan teisumo dažnai paaukojame gerumą ir kantrybę. Ne, mes nesukursime taikos ir bendradarbiavimo, jeigu mus veda noras būti teisiais.
Mes bandome įtikinti kitus, kokie mes geri, bet mes negalime apgauti savęs.
Būti žmogumi nereiškia visada būti teisiu ir tobulu. Būti žmogumi reiškia būti naudingu, daryti kažką ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. O tam reikia tikėti savo jėgomis, gerbti save ir kitus. Bet čia yra viena sąlyga: negalima sutelkti dėmesio į žmonių trūkumus, nes jeigu mus jaudina neigiamos žmonių savybės, mes negalime gerbti nei jų, nei savęs. Mums reikia suvokti, kad mes esame pakankamai geri ir niekada netapsime geresniais, nepriklausomai nuo to, kiek mes turime, ką išmokome, koks mūsų statusas ar sąskaitos dydis. Mums reikia išmokti su tuo gyventi.
Jeigu mes negalime susitaikyti su tuo, kokie esame iš tikrųjų, mums nepavyks priimti ir kitų. Tam reikia išdrįsti būti netobulu, suvokti, kad mes nesame nei angelai, nei superherojai, kad ir mes kartais darome klaidas, kad kiekvienas turi savo trūkumų, bet tuo pat metu kiekvienas yra pakankamai geras, ir nėra jokios būtinybės būti geresniu už kitus.
Jeigu jūs susitaikysite su tuo, kas jūs esate iš tikrųjų, puikybės demonas pasitrauks. Jeigu mes išmoksime veikti ir darysime viską, ką tik sugebame, mes pradėsime mėgautis šiuo procesu. Mums reikia išmokti gyventi taikoje su savimi: suprasti savo ribotumą, bet visada prisiminti, kokie esame stiprūs.
Vertė Ilona Tamošiūnienė (108studija.lt)
