Kai man buvo keturiolika metų (t. y. aštuntoje klasėje), laidotuvėse pasiskundžiau, kad mane pykina ir jaučiuosi silpnai. Tada pirmą kartą išgirdau klausimą, gal laukiuosi. Palauk, KĄ?
Pamenu, kad tai mane privertė pasijusti blogiau nei pati netektis. Kažkodėl jaučiausi labai nemaloniai – juk supratau, kad nekalto prasidėjimo nėra, o man įdomiausias berniukas tuo metu dar buvo gražuolis blizgančia oda Edvardas iš „Saulėlydžio“.
Grįžusi namo ir išpūtusi savo menką paauglišką pilvą priešais veidrodį vertinau, kelintos savaitės nėštumui jis prilygsta, – tokia stora, kad, atrodo, būčiau prarijusi vaiką? Svarbiausia – suderinusi šitą su nuogirdomis iš suaugusiųjų pokalbių ir „ar tavo pusseserės vyro sesers bendradarbė Inga nėščia?“ gandais, turbūt kažkur giliai širdy supratau, kad tai tik pradžia, ir su tokiomis spėlionėmis būdama moterimi susidursi nori to, ar ne.
Turbūt natūralu, kad klausimas, ar laukiuosi, pirmiausia išprovokuoja mintis apie svorį – ar aš per stora?
Turbūt natūralu, kad klausimas, ar laukiuosi, pirmiausia išprovokuoja mintis apie svorį – ar aš per stora? Ar mano pilvas per didelis? Ar aš per daug valgiau per laidotuves – gal nereikėjo suvalgyti neatvykusio gedulingų pietų svečio kotleto?
Man rodos, jokia naujiena, kad komentuoti kitų žmonių figūras nėra mandagu – sakyčiau, netgi parodo itin prastą taktą ir kultūros stoką. Klausimas, ar laukiesi, yra dažnai storofobiškas būdas sugėdinti kitą dėl suapvalėjusių formų: nes jeigu neturi plokščio pilvo, tau reiktų pasiaiškinti, kodėl taip sau leidai apsileisti. Komentarai apie svorį skaudūs įvairių kūno tipų žmonėms – tiek liekniems, tiek storiems. O dabar pabandykite tą jausmą padauginti N kartų ir įsivaizduokite, kaip jaučiasi tokio klausimo sulaukusios vaikų negalinčios susilaukti moterys.
Bet pati svarbiausia priežastis, dėl ko vis tiek nederėtų klausinėti, – tai yra labai intymus šeimos ar pačios moters reikalas.
Endometriozė, policistinių kiaušidžių sindromas, kitos ligos, sukeliančios poros nevaisingumą, persileidimai, šlubuojanti emocinė sveikata, finansinis nestabilumas, netinkamas laikas gyvenime – priežasčių, dėl ko klausti, ar moteris laukiasi arba kodėl dar nesilaukia, galėčiau išvardyti šimtą. Bet pati svarbiausia priežastis, dėl ko vis tiek nederėtų klausinėti, – tai yra labai intymus šeimos ar pačios moters reikalas, o išorinis spaudimas arba, dar geriau, komentuojančiojo nusivylimo prieskonis tikrai nepadeda pasijusti geriau (arba greičiau pastoti).
Ne kiekviena mergaitė vaikystėje svajoja užaugusi tapti mama ir auginti vaikus. Juk reta mama vietoje „kai turėsi vaikų, suprasi“ sako „jeigu pasirinksi turėti vaikų, suprasi“: motinystės idėją nuo mažens mergaitėms peršame kaip savaime suprantamą, natūralią ir neišvengiamą. Kaip dažnai susimąstome apie tai, kad ne kiekvienai moteriai priklauso gimdyti? Jeigu ji to nenori, greitai pasidarome išvadą, kad iš to „išaugs“, ir tai tik išsilakstymo etapas.
Kaip dažnai susimąstome apie tai, kad ne kiekvienai moteriai priklauso gimdyti?
Bet ne – iš tiesų yra moterų, kurios vaikų nenorėjo, nenori ir nenorės turėti (net jeigu svetimus vaikus ir myli). Ir tai nepadaro jų savanaudėmis kalėmis karjeristėmis. Ir šioms moterims nereikia priminti, kiek skambaus kūdikio klegenimo praranda negimdydamos, – matyt, ji jaučia pilnatvę ir be vaikų, nes moters gyvenimas gali būti prasmingas ir nepagimdžius.
Taip pat turime suprasti, kad yra daug daugiau būdų tapti motina, nei pastoti, išnešioti, pagimdyti ir išauginti vaiką, ir motinystė nebūtinai gali būti biologinė ar genetinė. Juk tėvais žmonės tampa įvairiais būdais – įsivaikinę ar priimdami vaikus iš buvusiųjų partnerių santuokų, užsienyje – turintys surogatines motinas, tikiuosi, kad tokia opcija bus pasiekiama ir Lietuvoje. Tiek nebekraipome galvų dėl moterų, siekiančių mokslo ar karjeros ir dėl to gimdančių po trisdešimtojo gimtadienio ar pasitelkiančių pagalbinio apvaisinimo priemones, tai reiškia, jog pripažinome moterų teisę pasirinkti, kada ir kaip pastoti. Pats metas priimti ir moteris, kurios iš viso niekada nebuvo pastojusios ar renkasi to nedaryti ateityje.
Pletkas, kad kažkas pastojo, tikriausiai yra pats gardžiausias ir greičiausiai sklindantis.
Rodosi, smalsumui apie kitų žmonių vaisingumą ribų nėra, o pletkas, kad kažkas pastojo, tikriausiai yra pats gardžiausias ir greičiausiai sklindantis. Kaip dažnai susimąstome, galbūt nėštumas nebuvo laukiamas? Galbūt moteris nenori per anksti džiaugtis dėl didelės rizikos persileisti? Galbūt iš esmės bus pasirinktas nėštumo nutraukimo kelias? Ir ar tikrai norime į šiuos moters sprendimus kištis juos komentuodami ir apkalbinėdami?
Komentarai apie moters kūną iš esmės neretai yra problemiški ir seksistiniai – juk klausimas apie nėštumą yra toks pats netaktiškas kaip klausimas, kodėl nesišypsai. Siurprizas siurprizas – moteris ne visada nuolanki, išsišiepusi ir vaisinga, ir jos funkcija nėra džiuginti kitus ir gimdyti vaikus, siekiant būtinai pratęsti giminę.
Toks jautrus, asmeniškas, ir nenuginčijamai trapus dalykas kaip nėštumas turėtų būti aptarinėjamas tik pačios moters su žmonėmis, su kuriais ji jaučiasi saugi ir gerbiama, nepaisant aplinkybių. Jeigu ji pastos, kai ateis laikas, tada ir pasidalins džiugiomis naujienomis. Jeigu ji nuspręs niekada neturėti vaikų arba tapti mama kitais būdais, gerbkime jos sprendimą ir palaikykime, o ne smerkime ir apkalbinėkime.
O iki tol liaukimės primetinėję surūgusias normas, užduodami neapgalvotus ir nepatogius klausimus merginoms bei moterims.
