Ar kuris šių pareiškimų skamba pažįstamai? Neabejoju, kad taip. Nežinočiau, jeigu ilgus metus nebūčiau pati tikėjusi, kad rožinė spalva ir aukštakulniai – tik durnėms fyfoms, būti emocionalia ir jautria yra gėdinga ir bobiška, sporto klubą lanko tik savo išvaizda apsėsti narcizai ir netgi, kad saldūs pusryčiai (blynai, jogurtas ir panašiai) parodo žmogaus silpnumą (atsiprašau, nesididžiuoju ir tikrai negaliu šito paaiškinti). Nes iš tiesų kieti žmonės rytais doroja šviežiai girioje nugalabytą mešką, užsigerdami dar šiltu jos krauju.
Kas slepiasi po visais šiais kietos merginos pasisakymais?
Kas slepiasi po visais šiais kietos merginos pasisakymais? Internalizuota mizoginija – neapykanta moterims, kurią palaipsniui pradeda jausti pati moteris kitų moterų atžvilgiu. Žinau, kad moteris rašau jau ketvirtą kartą viename sakinyje, bet kitaip nepavyko pakeisti, o „dailiąja lytimi“ gal nebesimėtykime.
Pradėkime nuo pačios mizoginijos sąvokos – tai yra liguista neapykanta moterims, kraštutinė prieš moteris nukreipto seksizmo forma. Kasdienybėje toks požiūris pastebimas, kuomet tikima, kad moterys yra prigimtinai kvailesnės, vaikosi tuštybių ir pinigų, silpnos, neretai – kalės, o moteriški reikalai: darbai, hobiai ir pomėgiai, kažkuo žemesnės vertės nei vyrų reikalai.
Tobulesnį aprašymą pateikusi Visuotinė lietuvių enciklopedija, kurioje plėtojama mintis apie įvairias mizoginijos formas: ji gali būti būti būdinga ir ištisai kultūrai, ypač visuomenėse, kur moterys patiria diskriminaciją. Mizoginija nėra naujiena. Cituoju minėtąją enciklopediją:
„Mizoginijos ištakos siekia šiuolaikinės civilizacijos pradžią. Pasak senovės graikų mitologijos, žmonių rasė gyveno taikiai su dievais iki moters sukūrimo. Prometėjui pavogus ugnį iš dievų supykęs Dzeusas nubaudė žmoniją pirmąja moterimi Pandora, turėjusia indą, kurį atidarius į pasaulį buvo paleistas blogis – darbas, ligos, senatvė, mirtis.
Adomo nuopuolį aprašančiose legendose akcentuojama, kad tragedija ir mirtis yra moters atneštos nelaimės. Biblijoje rašoma, kad dėl Ievos nuodėmės visos moterys baudžiamos dideliais gimdymo skausmais ir amžina pareiga tarnauti vyrams. Katalikų bažnyčia dažnai kritikuojama dėl mizoginijos.“
Dalis moterų netruko už mizoginijos šarvo pradėti slėptis – tyliai nekęsdamos moterų drauge su vyrais, tapdamos kietomis merginomis ir apsimesdamos viena iš bachūrų, jos jaučiasi saugios, „neliečiamos“ ir lygios. Laikinai tai gali būti neblogas savigynos mechanizmas, deja, ilgainiui jis niekad neišdega – nes tokios merginos ir yra kaip kitos merginos: neprilyginamos vienam matavimui, kompleksiniai organizmai, neatitinkantys seksistinės visuomenės statomų standartų.
Keletą mąstymo pavyzdžių (nesirengsiu kaip boba, nevalgysiu saldžiai, neskaitysiu boboms skirtų dalykų, neužsiimsiu bobų veiklom ir nedraugausiu su bobomis, nes visa tai yra paika ir skirta kvailėms, kurios tokios kaip visos) jau pateikiau, bet turbūt niekas tiksliau kietos merginos elgesio nėra aprašęs nei Gillian Flynn romane „Gone Girl“: ji visad valgo tą patį, ką jos vyras – šaltą picą ir vištienos sparnelius, geria alų ir magiškai išlieka XS dydžio, mėgsta tą patį, ką mėgsta jos vyras, žiūri rungtynes kartu ir leipsta juokais iš jo netikusių juokelių.
Kaip į kietą bobą/merginą žiūri vyrai? Kieta boba yra pati patogiausia, nes ji yra ne kas kitas, kaip klišė – kino dėka sukurtas fantazijos vaisius, patogi žmona ir draugė, nes burną naudoja ne savo nuomonės išsakymui, o kitiems, mažiau intelekto reikalaujantiems tikslams, veikia tą patį, ką veikia vyras, besąlygiškai palaiko jo sprendimus ir veiksmus: iš esmės, ji nebūna atskiras asmuo, tai būna lieknesnė ir dailesnė to paties vyro kopija. O smagiausia dalis – iš jo burnos krentant smirdančioms tiradoms apie durnes kales bobas, ji visuomet paantrins.
Ar tai atrodo kaip stipraus vyro ir stiprios moters santykiai? Tikrai ne – tai yra nusiskriaudusio mizoginisto, nepakenčiančio, kai jam yra nepritariama, ir silpnos, už neapykantos šydo besidengiančios moters su sužalotu pasitikėjimu savimi, spektaklis.
Aš tikrai nesakau, kad moterys, mėgstančios stereotipinius bičų reikalus (sportą, mašinas, kompiuterinius žaidimus, nesveiką maistą, alų ir t. t.), neegzistuoja. Tas mane labiausiai ir siutina – nėra tokio dalyko, kaip vyriški ir moteriški hobiai ar elgesys, ir nėra nieko normalesnio, nei vyrams mėgti madą ir kavą su sirupu, o moterims aistringai palaikyti savo miesto krepšinio komandą, skirti krieką nuo kreko ar nešioti tik patogius drabužius. Bet iš tiesų veikdamos „vyriškus reikalus“, jos tiesiog tuo mėgaujasi. Joms nereikia įrodyti savo kietumo ir lygybės su vyrais, žeminant kitas merginas, laikant jas kvailesnėmis ir tuštesnėmis.
Ar yra kvailų bobų? Aišku. Ar yra fyfų? Žinoma. Ar yra moterų, kurios paikai vaikosi pinigų? Taip. Ar yra kvailų diedų, marozų, pinigautojų? Aišku! Bet neapykanta ir patyčios tikriausiai niekuo nepadės – tokie žmonės dažniausiai yra savo toksiškos aplinkos produktas. Gal metas priimti moterų skirtumus ir moteris tokias, kokios jos yra, trigrašį kišti tik siekiant pakylėti kitą? Juk visuomet galima rinktis nebendrauti nekurstant neapykantos.
Gal laikas pradėti auginti vaikus nebandant pabėgti nuo stereotipiškai paikais laikomų bobiškų ir berniškų veiklų, o mergaitėms leisti žaisti tiek su vaikiška kosmetika, tiek su mašinytėmis? Nes nėra nieko žavesnio vaikystėje, nei vieną dieną lakstyti po namus su princesės sijonu, kitą – su spaidermeno kostiumu.
Nežinau, kaip jūs, bet aš tai pradėjau norėti būti kaip kitos merginos. Nes kitos merginos yra tokios pat kaip aš.
P.S. Nuotrauką parinkau neatsitiktinai. Metų metus neleidusi sau avėti aukštakulnių, pasidabinti ryškiu makiažu ir rožiniais drabužiais, per vieną neseniai vykusią fotosesiją įkūnyta būtent į tokį įvaizdį, pajutau kai ką tokio stipraus, kad netgi galėčiau tai vadinti vidiniu išsilaisvinimu.
Išsilaisvinimu nuo standartų, nuo pančių, nuo tiek metų rusenusios neapykantos viskam, kas siejama su moteriškumu. Ir spėkit ką – nuo to nepasidariau tuštesnė ar kvailesnė, daugiau ar mažiau moteris.
Už ypatingą akimirką dėkoju fotografei Eglei Jasiukaitytei, įvaizdį kūrusiai stilistei Robertai Čyžiūtei, makiažo meistrei Marijai Faustai Beišytei ir plaukų stilistei Martai Alesiūnaitei.