„Ar krizė įvyks, priklauso ir nuo kitų dalykų. Pavyzdžiui, [...] kai kyla jausmas, kad reikia atsisakyti daugelio įprastų dalykų, pomėgių, veiklos. Jei vyrauja tokie jausmai, kaip nerimas, neviltis, bejėgiškumas, nesaugumas. Jei labai neaišku, kaip bus ateityje. [...] Jei nutrūksta kontaktai su kitais žmonėmis, irgi yra krizės šeimoje signalas“, – vardija Ž. Baronienė.
– Lietuvoje daugiau kaip pusė santuokų išyra – per pastaruosius 10 metų iš 100 šeimų skyrėsi 54. O kiek išyra nesantuokinių ryšių, niekas neskaičiuoja. Kodėl taip yra?
– Kiekvienos poros priežastys individualios, bet yra tam tikros tendencijos. Pirma – dabar šeimos kuriamos tada, kai yra romantika, jausmai. Žinoma, tai labai pažangu, nes anksčiau santuokos būdavo iš išskaičiavimo, suplanuotos, tikslinės. Bet, kai santuoka pagrįsta tik jausmais ir jausmai iškeliami į centrą, tai šeimą padaro pažeidžiamą.
Iš esmės tai emocinis ryšys, kuris kinta. O jei jis kinta ne visai taip, kaip norisi, tada lengva išsiskirti.
Anksčiau santuoka buvo labai svarbi kaip globos institucija, dėl pagalbos vienas kitam, socialinio statuso, finansinių aspektų, tradicijų perdavimo, vaikų auginimo ir giminystės tąsos. Buvo daug funkcijų, svarbesnių už emocinį ryšį, o dabar tos funkcijos nebėra tokios svarbios.
Bet kuri pora, paklausta, koks yra jų šeimos sukūrimo tikslas, kodėl kūrė šeimą, greičiausiai atsakytų – mylime vienas kitą, norime kartu gyventi. Bet iš esmės tai emocinis ryšys, kuris kinta. O jei jis kinta ne visai taip, kaip norisi, tada lengva išsiskirti.
Turbūt antra priežastis ta, kad išsiskirti dabar tikrai lengva. Visuomenė nebaudžia išsiskyrusių žmonių, ir moterys, ir vyrai turi darbą ir gali gyventi atskirai. Iš esmės tendencija tokia, kad moterys gali sau tai leisti. Dar viena svarbi priežastis, kad vis dėlto pareigos, atsakomybės, rūpestis, pagalba neskamba taip žaviai, kaip pasakymas, kad pora turi gyventi taip, kad jiems būtų gera, kad jie džiaugtųsi vienas kitu, kad jiems būtų smagu.
Džiuginimo aspektas tampa tikrai labai svarbus. [...] Bet šeimos gyvenimas yra ir parama, ir mokėjimas išgyventi sunkumus, nes nė viena šeima neišvengia krizių.
– Ar charakterių suderinamumas tikrai toks svarbus dalykas poros gyvenime? Ką apskritai turime omenyje sakydami, kad nesutampa charakteriai?
– Rinkdamasis partnerį, žmogus renkasi tą, kuris jį galėtų papildyti. Jis nesirenka labai panašaus į save. Labai aktyvus žmogus susižavi ramiu žmogumi, labai emocingas – logišku. Tas, kuris labai nori artumo, kažkodėl susižavi žmogumi, kuris artumo vengia. Pažinties pradžioje priešingybės tikrai traukia, nes tai galimybė papildyti save kažkuo, ko neturima.
Bet nutinka taip, kad su laiku, kai emocinis ryšys ir emocinė aplinka truputėlį keičiasi, kai reikia pasiskirstyti vaidmenimis, kas ir ką šeimoje darys, už ką bus atsakingas, kai reikia rūpintis, kaip išlaikyti šeimą, spręsti bendravimo su giminėmis klausimus ir visokias kitas kasdienes problemas, skirtumai labai išryškėja. Tai nereiškia, kad žmonės negyvena su skirtumais, tiesiog tada kyla klausimas, kaip jie tai derins. O nederinti yra daug lengviau – tiesiog nesutapo charakteriai.
– Jūs dirbate Šeimos santykių institute. Kokių problemų kyla šeimoms, ateinančioms pas jus?
– Pastebime, kad yra daug individualių dalykų, bet yra ir labai daug universalių. Pirma, kas labai universalu, – šeimos dažnai nesutaria ir tarpusavio santykius veikia vaikų auklėjimo klausimai.
Be to, šeimos išgyvena įvairių kitų krizių, pavyzdžiui, tai gali būti vaiko gimimas, vaiko išėjimas į mokyklą, paauglystės laikotarpis, vaikų išėjimas iš namų, kai šeima turi vėl atrasti būdą, kaip jiems būti dviese. Tai natūralios krizės, kurias išgyvena visos šeimos, tik vienos jas išgyvena lengviau, kitos – sunkiau. Tai labai priklauso nuo tarpusavio santykių ir pajėgumų.
Šeimos išgyvena įvairių kitų krizių, pavyzdžiui, tai gali būti vaiko gimimas, vaiko išėjimas į mokyklą, paauglystės laikotarpis, vaikų išėjimas iš namų.
Į mus dažnai kreipiasi šeimos dėl atitolimo, pasitikėjimo stokos, susvetimėjimo, skirtingų požiūrių. Labai dažna priežastis – labai skirtingi požiūriai į ateitį, gyvenimą kartu.
– Kas poros gyvenime yra ta krizė?
– Krizė yra bet kuris pokytis, kuris vyksta šeimos gyvenime, nes šeimos gyvenimas dažniau matuojamas ne metais, o kažkokiais įvykiais: kažkas gimė, kažkas mirė, kažkas susituokė, kažkas perėjo į naują darbą. Taip pat krizės gali būti nenumatyti įvykiai: nedarbas, ligos, traumos, netektys. Bet, kalbant apie tarpusavio santykius, svarbu tai, kad, ar įvyks krizė, priklauso nuo kitų dalykų.
Pavyzdžiui, galima numanyti, kad tarpusavio santykių krizė įvyks, jei jaučiame, kad sutrinka įprasta gyvenimo eiga – įvyksta daug pasikeitimų rutinoje, šeimos struktūroje. Taip pat, kai kyla jausmas, kad reikia atsisakyti daugelio įprastų dalykų, pomėgių, veiklos.
Jei vyrauja tokie jausmai, kaip nerimas, neviltis, bejėgiškumas, nesaugumas. Jei labai neaišku, kaip bus ateityje. Jei užsitęsia jausmas, kad tai, kas vyksta dabar, yra nereikšminga – ai, pragyvensiu šį etapą, o paskui jau bus geriau. Jei nutrūksta kontaktai su kitais žmonėmis, irgi yra krizės šeimoje signalas.
– LRT RADIJO klausytoja mano, kad poros santykiams ypač svarbu įsipareigojimai. Kaip pakomentuotumėte?
– Įsipareigojimai – labai svarbus aspektas. Pavyzdžiui, toks universalus įsipareigojimas, padedantis porai gyventi, yra saugumas: žinoti, kad man yra saugu, kad manimi pasirūpins, jei reikės pagalbos, aš ją gausiu, kad man saugu pasakyti, kaip aš jaučiuosi, kas man nepatinka.
Tai prideda daug ramybės ir pasitikėjimo pačia santuoka. Svarbus įsipareigojimas atliepti kito poreikį – juk net ir dėmesio norėjimas yra poreikis. Taip pat pora įsipareigoja kurti ir palaikyti santykius: sukurti santykius nėra taip sudėtinga, bet palaikyti ir išlaikyti juos – tam tikras darbas.
Įsipareigojimas yra skirti šeimai laiko ir energijos, kad šalia visų kitų darbų ir veiklos, kurios žmonės tikrai turi labai daug, šeima neatsidurtų sąrašo pabaigoje. Įsipareigojimas yra ir turėti kažkokias bendras vertybes, tokias kaip atjauta, gailestingumas, supratimas, atleidimas. Atleisti nėra taip paprasta, o klaidų visi padaro. Tad gebėti atleisti, suprasti, priimti – irgi vertybė. O požiūris „mes tiesiog laisvi žmonės“ – vienas iš kriterijų, kuris nepadeda.
– Kaip iki tos krizės šeimoje neprieiti? Kiek tai įmanoma? Kas santykius stiprina dar labiau?
– Universalus dalykas – vienas kito vertinimas ir prisirišimas. Kartais padėti rasti atsakymą gali klausimai, iš ko suprantate, kad esate partneriui svarbus, arba, ar tikite, kad, kai jums reikės pagalbos, partneris padės. Tai svarbūs klausimai, kurie parodo, kiek ryšys yra stiprus, kiek yra pasitikėjimo, rūpesčio, pagarbos, globos.
Taip pat puoselėti santykius ir gerinti gyvenimą šeimoje padeda pokalbis apie tikslus. Pavyzdžiui, šeimų, besikreipiančių pagalbos, paklausus, koks yra jūsų šeimos tikslas, kokie jūsų lūkesčiai, dažnai pasirodo, kad lūkesčiai labai skirtingi, dėl to dažnai kyla konfliktų. Dar padeda ir gerina santykius pozityvus bendravimas.
Tai nereiškia tiesiog mokėti bendrauti, būti socialiam ir gebėti kalbėti – reikia mokėti išklausyti, pabandyti suprasti, kas jau yra sunkiau. Svarbu ir gebėjimas pripažinti savo klaidas bei apie jas kalbėti. Nėra labai smagu suprasti, kad suklydai, bet galėti tai pripažinti ir pasakyti žinant, kad kitas pabandys suprasti, yra aspektas, kuris stiprina šeimą.
– Ką patartumėte prieš kuriant šeimą?
– Ne veltui dabar nemažai seminarų, paskaitų, knygų būsimiems sutuoktiniams apie tai, kaip kurti santykius. Be to, kad tiesiog norisi būti su kitu žmogumi, dar reikia pagalvoti, o kas yra svarbu man, kas svarbu jam, kas svarbu mums abiem kartu, koks mūsų tikslas, ko mes sieksime, kai sukursime šeimą, ko mes tikimės vienas iš kito, kas yra mūsų poros bendra kalba, kas kuria mūsų porą, kuo mes skiriamės nuo kitų, kuo mūsų santykiai skiriasi nuo kitų santykių.
Tai tokie dalykai, kurie, paprastai kalbant, yra pokalbis su kitu, buvimas kartu, kalbėjimas apie tai, kas man ir kitam rūpi, girdėjimas kito.
