– Ar tiesa, kad vyrai yra uždaresni, juos, priešingai nei moteris, sunkiau prakalbinti?
– Tai veikiau gajus stereotipas. Nors tame tiesios yra, bet tikrai ne 100 proc. Aš vis dažniau savo praktikoje ir aplinkoje matau be galo jautrius, jausmingus vyrus, kurie atvirauja apie savo išgyvenimus, bėdas.
Žinoma, psichologo kabinete yra paprasčiau atvirauti nei gyvenime. Bet tai nereiškia, kad artimi žmonės negali vienas kito prakalbinti.
Klausimas tik toks – ar yra noras vyrą išgirsti? Kodėl vyras nenori šnekėti apie savo bėdas su pačiu artimiausiu žmogumi? Kokia tarp jųjų yra praraja?
Nepamirškite to fakto, kad vyrai vyriškoje kompanijoje būna atviresni. Kodėl? Nes jie mano, kad čia sulauks supratimo, išklausymo, jų niekas nepažemins, nelaikys lepšiais.
Draugas arba psichologas niekada nepasakys: „Tu – nevykėlis. Koks tu vyras? Susiimk į rankas, varyk, daryk.“ Kai žmogui nėra lipdomos žymės, kad jis yra nevykėlis, tada ir pokalbis tampa atviresnis.
Galbūt vyras nustojo kalbėtis su žmona, nes per tiek metų jis bijo būti jos nuvertintas. Kai jis sulaukia tik tokių „paraginimų“ kaip: „Va, Petras dirba ir uždirba, o tu? Vinies negali įkalti jau penktas mėnuo? Kas tu per diedas?“, tada nebelieka noro kalbėti – jis užsisklendžia ir vis dažniau pagalvoja apie stikliuką ar net apie kilpą, arba sprunka pas draugus į garažą, arba darbe užsilieka...
Čia klausimas yra gilesnis ir labiau susijęs ne su vyro uždarumu, bet ryšio su aplinka problema. Jeigu žmogus nebijos būti pasmerktas, jis tikrai noriai kalbės apie savo vidinius išgyvenimus. Jeigu tas ryšys bus atviras, nuoširdus, draugiškas, geranoriškas, tada prakalbinti galima bet kokią ledinę moterį ir bet kokį tvirtą vyrą.
– Norisi tikėti, jog dabarties poros atsisako kategoriškų rolių šeimoje. Tačiau jų tėvų namuose, kuriuose susiformavo vyro ir moters įvaizdžiai, ne visuomet tvyrojo tokia demokratija...
– Iš tiesų mūsų tėvų, senelių kartos buvo auklėjamos kitaip. Vyrams buvo keliami reikalavimai būti stipriems, uždirbti pinigus. Moterims – būti rūpestingoms ir mylinčioms mamos ir žmonoms. Iki šiol mes girdime tokios pedagogikos atgarsius. Auklėjimo sistema migruoja iš mūsų ankstesnių kartų iki dabar.
Jeigu žmogus nebijos būti pasmerktas, jis tikrai noriai kalbės apie savo vidinius išgyvenimus.
Šiuolaikinėje šeimoje būtent moteris gali pasiimti tą funkciją, parodyti vyrui, kad ji ne tik iš jo kažko reikalauja – pinigų, sekso, sukalti lentyną ir t. t., bet kad ir šeimoje gali būti normalūs geranoriški, draugiški santykiai.
Juk ir iš moterų šiandien nėra reikalaujama, kad jos sėdėtų kaip kokios vištytės namuose, tvarkytų buitį, prižiūrėtų vaikus. Vien to neužtenka, tai yra ribojantys moterį faktoriai. Moterys nori savirealizacijos, mylimo žmogaus šalia, šilumos ir, galiausiai, supratimo. Šia prasme moterys ir vyrai yra lygūs. Jie nori to paties – būti suprasti, išklausyti, išgirsti.
Dabarties šeima gali keisti tuos stereotipus ir tokiu būdu vaikams rodyti pavyzdį, kad geriausi santykiai yra nereikalaujantys atitikti kažkokių standartų, stereotipų. Geriausi santykiai yra atviri, ir nesvarbu, kokie juose yra stereotipai. Svarbu apie tai šnekėti atvirai.
– Tačiau kaip elgtis, jeigu atviro pokalbio ilgainiui užmegzti taip ir nepavyksta?
– Viena iš išeičių – eiti pas santykių ar šeimos psichologą. Dažnai vyrai ir moterys nesusikalba tarpusavyje, nes jų sąvokos skiriasi. Tuomet gelbsti specialistas, kuris gali vertėjauti, verčiant iš vyrų į moterų ir atvirkščiai kalbą.
Tačiau yra išeičių, kurias galima išmėginti dar prieš einant pas psichologą. Pavyzdžiui, į poros pokalbį įtraukti kitus mediatorius, trečius asmenis iš artimos aplinkos, kurie gerai pažįsta abu iš poros ir yra jiems autoritetai. Tai gali būti labai artimi draugai, giminaičiai, mamos, tėvai, broliai, kaimynai, kurie galėtų pabūti tarsi tarpininkais.
Dabarties šeima gali keisti tuos stereotipus ir tokiu būdu vaikams rodyti pavyzdį, kad geriausi santykiai yra nereikalaujantys atitikti kažkokių standartų, stereotipų.
Kitas sprendimas – išmėginti neverbalinę kalbą. Jeigu negalite kalbėti, pamėginkite vienas kitam rašyti laiškus. Tik nereikia trumposiomis žinutėmis. Tai turi būti normalus laiškas apie savo jausmus. Taip būna paprasčiau pradėti dialogą sudėjus jį į laiško formą. Be to, rašydamas laišką žmogus gali apgalvoti, turi laiko, mažiau naudoja impulsyvių žodžių, kalba labiau subalansuotai.
Nepamirškite, kad yra ir kūno kalba. Jeigu nepavyksta susikalbėti, pamėginkite kalbėti kūnais – prisilietimais, bučiniais, pozomis.
Dar vienas kelias iki psichologo – netiesioginiai dėmesio ženklai. Tai gali būti kvietimas į pasimatymą (kiną, teatrą, sportą) arba nedidelė dovanėlė (vakarienė, savaitgalis gamtoje). Vyrams paprastai yra lengviau kažką padaryti nei pasakyti, ir tai jau bus pirmas požymis, kad vyras yra atviras dialogui.
Moterims tas pats galioja – negalite kalbėti, nereikia nuolat iš vyro reikalauti kažkokių buitinių dalykų. Pasiūlykit jam kažką, pakvieskit – tai yra minimali rūpestingumo ir dėmesio ženklų kalba. Kaip matote, yra daug įvairiausių variantų, ir jie visi veikia – nuo porų psichologo ir „vertėjo“ iki dėmesingumo ženklų, laiškų.
Daugiau A.Kalugino minčių santykių tema rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.
