Pora susipažino festivalyje Tenerifėje
Į Vilnių Francesco atskrido kovo 11 dieną. Atgalinio bilieto neturėjo, planavo pabūti apie savaitę ir skristi atgalios. Vaikinas nusipirko bilietą skrydžiui iš Vilniaus per Barseloną į Tenerifę, kur pastaruoju metu gyvena. Galiausiai tėtis jam pranešė žinią, kad Tenerifėje oro uostai uždaromi, ir jis namo nesugrįš.
„Būčiau turėjęs apsistoti Barselonoje, bet pažiūrėjau nuomos kainas ir nusprendžiau likti Lietuvoje“, – pasakoja vaikinas. Čia jis du mėnesius praleido su bendraamže ispane Jhosette Carrasco.
Mergina nuo rudens per mainų programą studijuoja Klaipėdos universitete ekonomiką. Vasarį ji buvo sugrįžusi į gimtąją Tenerifę, mat ten vyko viena didžiausių tradicinių švenčių „Carnival of Santa Cruse“. Festivalyje pora ir susipažino.
„Ji pasakė, kad išvyks į Lietuvą, studijuoja, o aš pasakiau, kad po trijų savaičių atvažiuosiu. Ji netikėjo... Mano tėvai buvo įpykę... Virusas tada dar tik pradžia buvo, o kai atvykau, labai greit viskas tarsi sprogo. Mano mama, kuri liko Florencijoje, mėnesį su manimi nenorėjo kalbėtis... O aš labai prisirišęs prie šeimos, tai būdinga italams. Paskambindavau, pasakodavau jai, kur esu, kokio stiliaus pastatus matau, tai atslūgo.
O tėtis, kuris kaip tik atvažiavo į Tenerifę prieš man išvykstant ir ten liko, manęs klausė: „Tai, kaip ten tau sekasi leisti du mėnesius su mergina?“ O aš atsakiau: „Tėti, tai geriau nei du mėnesius su tavimi“, – juokėsi Francesco.
Tėtis manęs paklausė: „Tai, kaip ten tau sekasi leisti du mėnesius su mergina?“ O aš atsakiau: „Tėti, tai geriau nei du mėnesius su tavimi“, – juokėsi Francesco.
Įšaldė turizmą
Francesco de Marco gimė ir užaugo Florencijoje. Jo šeima, kurioje užaugo keturi vaikai, verčiasi turizmo sektoriuje, priima turistus viešnagei jaukiai įrengtuose apartamentuose „Guarda Casa Sofia“ ir „Guarda Casa Torrini“. Koronavirusas įšaldė šią sritį, buvo anuliuoti visi užsakymai, atsigavimo šeima nesitiki metus ir daugiau, tačiau iššūkių nebijantis vaikinas optimistiškas.
Jis pernai priėmė sprendimą įsikurti Tenerifėje, kur šeima vis vykdavo atostogauti, taip pat įsigijo nekilnojamojo turto. Šių metų planuose buvo atlikti rekonstrukcijas, prie namo įrengti baseiną.
„Mano tėvai mano, kad dabar netinkamas laikas, o aš manau priešingai. Tenerifė yra sala, kurioje visuomet geras oras, saulėta. Vasara yra ne sezonas, galima atlikti darbus, o baseinas yra didelis privalumas turistams. Rudenį, tikiu, bus pagerėjimas, ir turistai ten sugrįš. Tenerifėje kitoks turizmas, esu pozityvus. Žmonės nenorės vykti į viešbučius, manau, privačiame versle nuoma augs. Žmonės jau taip nebebijo to viruso, turizmas atsigaus“, – mano Francesco.
Pora šį šeštadienį vylėsi pakilti lėktuvu kelionei namo. Vaikinas Klaipėdoje praleido du mėnesius. Iš Kauno lėktuvas turėjo pasiekti Londoną, o iš jo – į Tenerifę. Francesco netikėjo, kad skrydis įvyks, nes įsigijus bilietus korekcijų jau būta – iš Vilniaus skrydis į Londoną buvo perkeltas iš Kauno oro uosto, o galiausiai atšauktas.
Artimųjų abu labai pasiilgo, o Francesco ypatingai ilgisi aktyvaus gyvenimo, pasisėdėjimo baruose, restoranuose, pasikalbėjimų su draugais ar tiesiog praeiviais. Vaikinas sako esantis be galo socialus, komunikabilus, norintis bendrauti. Tenerifėje, kaip ir Lietuvoje, jau atviros kavinės, turinčios terasas. Jo laukia ir Tenerifėje karantino metu buvęs tėtis.
„Grįžęs turėsiu būti karantine. Būsiu vienas, bet visai prie pat jūros. O gal ir su tėčiu būsiu... Jis buvo šį laiką vienas. Gerai, kad šalia kaimynai italai, kurie daug metų gyvena, tai kasdien kvietė jį į svečius. Jis buvo laimingas, jautėsi tarsi šeimos narys“, – pasakoja vaikinas.
Pažino Lietuvą
Per du mėnesius Francesco spėjo pažinti Lietuvą. Pirmąsias dienas pora praleido sostinėje, kuomet dar nesitikėjo, jog viešnagė Lietuvoje prailgs, tačiau pirmųjų ženklų jau būta.
„Mes buvome Vilniuje kelias dienas. Jau buvo karantino pradžia. Pasivaikščiojome po miestą, lankėmės baruose. Pamenu, į vieną barą nuėjome ir antrą vakarą. Prieš tai nebuvo jokių problemų patekti, o kitą vakarą mūsų paklausė, iš kur mes.
Mano draugės ID ispaniškas, o mano – itališkas. Apsaugos darbuotojas pasakė, kad negalime įeiti. Jis išsigando ir manęs neįleido. Buvome ir viename italų restorane, kurio šeimininkas italas. Restoranas tikrai geras, o savininkas man sakė, kad yra labai laimingas gyvendamas Lietuvoje. Buvau italų restorane ir Klaipėdoje. Pasijutau tarsi valgydamas savo namuose“, – prisiminė vaikinas.
Prieš tai nebuvo jokių problemų patekti, o kitą vakarą mūsų paklausė, iš kur mes.
Bene du karantino mėnesius pora praleido uostamiestyje, kur Jhosette studijuoja jau antrą semestrą ekonomiką. Po Klaipėdos senamiestį Francesco dažnai vaikštinėjęs ir vienas, kol draugė krimto mokslus, tad jau gali jaustis tarsi savas.
„Man patiko vaikščioti senamiesčiu, stebėti skirtingų stilių pastatus. Buvome ir Palangoje. Tai buvo pirmas kartas, kai tokiu oru vaikščiojau pajūriu. Žmonėms tai normalu, o aš tokiu oru niekada neidavau. Pasidarėme pikniką.
Mane nustebino, kiek daug žalumos miestuose, ne tik pastatai. Palangoje žmonės man pasirodė turtingesni nei kituose miestuose. O Klaipėdoje pastebėjau, kad toliau nuo centro pastatai tokie komunistinio stiliaus, primena siužetus iš filmų“, – pasakojo vaikinas.
Namo neslepia parsivešiąs ir truputį kartėlio. Nežinia, ar dėl karantino ir itališkos tautybės, ar dėl kitų priežasčių sako susidūręs su nemaloniu aptarnaujančio personalo požiūriu kavinėje ir parduotuvėje.
„Prieš kelias dienas ėjau į užkandinę, kur gamina sumuštinius. Buvo likę 20 minučių iki uždarymo. Paprašiau sumuštinių, o manęs paprašė išeiti, grubiai bendravo. Prie užkandinės durų sutikau vyriškį, kuris mane pažino. Jis dirba taksi vairuotoju ir mane prieš kelias dienas vežė. Jis įėjo į vidų, pakalbėjo, ir ta mergina man pagamino sumuštinį. Kažkaip nemalonu buvo... Pastebėjau, kad šiurkščiai elgiasi arba panašaus amžiaus kaip aš, arba vyresni žmonės. Ir parduotuvėje praėjusią dieną kažko paklausiau, o pardavėja pradėjo šaukti“, – prisiminė italas.
Nepaisant to, sako, namo jį lydės malonūs prisiminimai ir įspūdis, kad kone kiekvienas lietuvis yra buvęs Tenerifėje.
„Aš nustebęs. Ką tik sutinku, visi sako, kad yra buvę Tenerifėje. Mano amžiaus italai nevyksta ten, jie geriau renkasi Graikiją, Ibizą“, – pasakojo Francesco, pagyręs mūsų šalį, jog su karantinu susidorojo, jo nuomone, gana gerai.
„Su šia situacija Lietuva susitvarkė tikrai gerai. Karantinas nebuvo toks blogas. Nei liūdėjau, nei pykau, kad esame čia. Sakiau – palaukime. Mano mama stresavo, bet gi koks skirtumas, ar esu čia, ar Tenerifėje.
Aš optimistas. Ir žmonės čia gana ramiai priėmė situaciją. Italijoje teko girdėti, kad gaujos žmonių ėjo vogti į prekybos centrus, nes tiesiog nebeturėjo pinigų, už ką įsigyti maisto. Čia, regis, gyventojai nekentėjo“, – kalbėjo Francesco.
Turėjo progą pažinti vienas kitą
Šis laikas ką tik iškeptai porai leido pažinti vienas kitą giliau.
„Aš esu italas, mėgstu išeiti, bendrauti, man nereikia pabūti su savim, o ji kartais nori pabūti viena. Aš negaliu būti visą dieną namie, o ji gali. Esu baigęs virėjo kursus, turiu praktikos, aš jai gaminau itališką maistą, ji man ruošė ispanišką, – apie kartu praleistą laiką pasakojo vaikinas.
– Aš nustebęs, kiek daug itališkų produktų parduodama prekybos centruose. Mamai sakiau, kad radau beveik viską. Tik aš stebiuosi, kaip žmonės čia išgyvena. Nedidelis maišelis produktų, o tiek daug kainuoja.
Man patinka kokybiškas maistas, bet kadangi teko išbūti tiek laiko, nesinori daug išleisti, nusprendžiau pataupyti. Dažnai gaminau tiesiog makaronus su įvairiu padažu. Palyginus su gyvenimo kokybe, maistas tikrai brangus. Manau, kad maistui čia išleidau daugiau nei būčiau išleidęs Italijoje. Restoranuose kainos kaip Italijoje. Išgerti vyno taurę kainuoja 6–7 eurai“.
Pastarosiomis savaitėmis, kuomet atsivėrė lauko terasos, jis pasakoja aplankęs ne vieną kavinę, restoraną. Juokauja, jog gerai, kad dar ne viskas veikia, nes tarsi pamišęs būtų užsukęs kone į kiekvieną.
Tik aš stebiuosi, kaip žmonės čia išgyvena. Nedidelis maišelis produktų, o tiek daug kainuoja.
Tiesa, vaikinas stebėjosi, kiek daug Lietuvoje veikia kavos namų. Italijoje tokių apskritai nėra.
„Tai ne mūsų mentalitetui. Mes užbėgame į barą, išgeriame espreso ir mums nereikia prisėsti. Pasijutau čia tarsi JAV, kur irgi veikia daug kavos namų.
Ko dar man pritrūko? Paprastų rūbų parduotuvių. Man pasirodė, kad arba drabužiai brangūs, arba dėvėti. Pas mus įprasta, jog mieste yra gatvė, kur veikia butikai, parduotuvės, o joje rūbai yra už vidutinę kainą. Klaipėdoje tokios gatvės nėra“, – pastebėjo Francesco.
Kelionei namo besirengiantis italas prisiminė, kad prieš porą mėnesių, tik įsikūrus Klaipėdoje, miestas atrodė kone negyvas, o dabar jame pamažu atgimsta gyvenimas. O ir už lango vaizdas pasikeitė – šviečia saulė, žaliuoja medžiai, o atvykus šie stūksojo tarsi negyvi ir nuogi. Smagia pramoga jam tapo ir galimybė išvysti sniego.
