Savanoriauti Pagalbos moterims linijoje I.Tandzegolskienė-Bielaglovė, VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja, pradėjo praėjusi atrankas ir vienerių metų mokymosi ciklą. Pirmąjį pokalbį telefonu, kurį teko priimti kaip savanorei, ji vadina vienu didžiausių išbandymų gyvenime.
„Koks taurus yra tikslas savanoriauti, o kaip nedrąsu pakelti ragelį! Kaip gi aš čia taip įkliuvau...“ – prieš pat pirmąjį pokalbį telefonu savanorystėje tąkart sau mintyse kartojo pašnekovė.
„Situacija labai jautri, nes anapus ragelio laukė moterys, turinčios įvairiausių problemų, kenčiančios nuo smurto šeimoje, kamuojamos sunkumų ir dilemų. Tie pokalbiai kaskart supurtydavo savo realybe, bet tuo pačiu kaip niekas kitas įprasmindavo savanorystę.
Iš pradžių buvo nelengva, teko daug ko išmokti. Svarbiausia, ko ši pagalbos linija mane išmokė – tai ne tik klausytis, bet ir išgirsti kitą žmogų, jo pagalbos šauksmą. Tai buvo didžiausias išėjimas iš komforto zonos, nes niekada negalėjau žinoti, su kokiu klausimu moteris man paskambins. Jau nekalbant apie atsakomybę, kuri kaskart užguldavo pečius kalbantis su skambinusiąja tą valandą“, – prisipažįsta I.Tandzegolskienė-Biegalovė.
Šiandien pašnekovė dėkoja visiems savanoriams bei mentoriams, talkinantiems vieni kitiems savanorystės kelyje. Anot jos, iš arti pamatyti, kaip veikia savanoriavimo sistema, pabūti jos dalimi būtų vertinga kiekvienam iš mūsų.
Svarbiausia – dialogas ir atviras kalbėjimasis
„Man patinka perteikti savo patirtį ir dirbti tiek su studentais, tiek ir su kolegomis mokslininkais, diskutuoti apie pokyčius, augimą ir mokymosi ypatumus“, – pasakodama apie savo kasdienį darbą universitete sako dėstytoja ir mokslininkė.
Noras dalintis su kitais pašnekovę skatina projektuoti įvairius tyrimus su studentais – ji kviečia kartu mokytis ir drauge augti.
Jai pačiai, kaip dėstytojai, svarbiausias yra ryšys ir dialogas su studentais. Savo paskaitose ji dažnai naudoja įvairius žaidybinius metodus, kurie skatina jaunuolius išmokti klausti, patiems ieškoti atsakymų ir diskutuoti. Informacijos šiandien galima rasti labai daug, bet svarbiausia mokėti ją tinkamai atsirinkti, reflektuoti savo patirtis, kalbėtis ir diskutuoti.
Danijos mokyklose – laimingi vaikai
Lankantis kitų šalių mokyklose, didžiausią įspūdį paliko praėjusių metų apsilankymas Danijoje, Roskildės mieste. Lankydama tenykščias mokyklas I.Tandzegolskienė-Bielaglovė sako ten išvydusi vaikus, laimingus mokykloje.
„Ten vaikai gali būti laisvi – laisvai klausti, klysti, bandyti iš naujo. Mokytojai taiko įvairius metodus, t. y. veda integruotas pamokas, planuoja projektines veiklas, steigia lauko klases, moko už mokyklos ribų. Mokiniai motyvuojami savarankiškai ieškoti sprendimų ir atsakymų, o juos atradus, diskutuoti apie tai, kas pavyko ar ne. Pažymiai pradedami rašyti vėlesnėse klasėse, nei pas mus: mokytojai vertina, teikia grįžtamąjį ryšį, diskutuoja su mokiniais“, – akcentuoja I.Tandzegolskienė-Bielaglovė.
Mokiniai motyvuojami savarankiškai ieškoti sprendimų ir atsakymų, o juos atradus, diskutuoti apie tai, kas pavyko ar ne.
Tokio mokymosi apraiškų, pasak pašnekovės, tikrai yra ir mūsų šalies mokyklose, tačiau keistis ir stiebtis dar tikrai yra kur. Visų pirma, mums svarbu išmokti pamatyti vaikus, priimti juos atvira širdimi, ugdyti gebėjimą mokytis savarankiškai ir padėti mokiniui pažinti pačiam save, savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, sužinoti, kaip jas stiprinti.
„Nors šiandien dar daug kalbame apie žinias ir informaciją, svarbu atsigręžti į individualius kiekvieno vaiko poreikius ir jo asmenybę. Tai kertinė vieta švietime, nuo kurios ir turėtume atsispirti, norėdami pasiekti esminių pokyčių mokykloje“, – sako I.Tandzegolskienė-Bielaglovė.
