– Evelina, kas jus, viešųjų ryšių specialistę, žinomą dainininkę, dabar dirbančią Seime, įkvėpė šiai savanorystei? Kaip ir kada gimė „Po mažą žingsnį kartu“?
– Visada norėjau dirbti socialinį darbą, padėti žmonėms tapti laimingesniais. Įvairias gyvenimo tarpsniais su įvairiais projektais teko lankytis vaikų namuose, filmuoti reportažus apie gyvūnų prieglaudas. Vis tik šį kartą nusprendėme didžiausią dėmesį skirti vienišiems pagyvenusiems žmonėms. Su „Po mažą žingsnį kartu“ komanda galiu įgyvendinti daugelį metų brandintas idėjas.
Subūrėme nuostabių žmonių komandą. Tarp mūsų savanorių – pedagogai, verslininkai, menininkai, direktoriai ir paprasti darbuotojai, skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonės, kuriuos vienija noras dalintis gerumu.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai?
– Pirminė „Po mažą žingsnį kartu“ idėja buvo suburti vienišus pagyvenusius žmones, skatinti juos susipažinti, kartu leisti laiką ir bendrauti. Tačiau tai reikalavo nemažo pasirengimo (patalpų, leidimų ir t.t.), todėl nusprendėme pradžiai apsilankyti senelių namuose. Neįtikėtina, kaip greitai pasklido žinia. Netrukus mus jau kvietė į svečius ne tik senelių, bet ir socialinės globos namų vadovai. Per pirmuosius gyvavimo metus nugalėjome daug baimių, išmokome bendrauti su neįgaliais mūsų visuomenės nariais, pastebėti gražius dalykus, rasti savyje daugiau atjautos ir supratimo.
– Kas jūsų bendražygiai? Pristatykite pagrindinius komandos narius.
„Po mažą žingsnį kartu“ gimė iš keturių žmonių idėjų ir ryžto. Be manęs, ne mažiau aktyvūs yra šie komandos nariai:
Inga Barkauskienė, „Maisto manijos” steigėja ir vadovė, šiuo metu „dirba“ mama: „Mano viena iš gyvenimo taisyklių – reikia mokėti dalintis ir duoti. Projekte „Po mažą žingsnį kartu“ aš save realizuoju. Čia galiu dalintis tuo, ką turiu: laiku, dėmesiu, su meile keptais pyragais, ir rūpintis tais, kam to labiausiai reikia.“
Andrius Vosylius, daugelį metų dirba su medžiu, o taip pat yra įvairių renginių organizatorius ir vedėjas: „Penkiolika metų gyvenau užsienyje, tačiau labai džiaugiuosi grįžęs ir atradęs save iš naujo. Šis projektas man suteikia begalę teigiamų emocijų, tikiu gerumo idėja, matau, kaip tai, ką darome, yra reikalinga, juk prasmingai praleistas laikas sukuria daug didesnę vertę nei pinigai. Nuostabiai jaučiuosi matydamas spindinčias žmonių akis.“
Oksana Paškevičienė, šiuo metu dirba Nacionalinėje švietimo agentūroje: „Esu laiminga, kai galiu būti reikalinga ir galiu kam nors padėti. Šiame projekte man labai patinka idėja skirti dėmesio ir laiko vienišiems senjorams. Jau seniai svajoju turėti senelių namus ir rūpintis tais, kuriems reikia meilės ir šilumos.“
– Ką pavyko nuveikti pirmaisiais veiklos metais?
– Aplankėme senelių ir socialinės globos namus Ežerėlyje, Jasiuliškėse, Strėvininkuose, Kalvarijoje, Kapčiamiestyje, Jonavoje, Gudkaimyje, Plinkšiuose, Panevėžyje, kur be koncertinės-literatūrinės programos įtraukėme senjorus į tapybos užsiėmimus ir atpalaiduojančias kvapų praktikas, vaišinome pyragais. Visa tai darėme be jokio atlygio, savanorių lėšomis bei entuziazmu.
Ypač džiaugiamės, kad pavyko įgyvendinti ir pirminę idėją: suorganizavome du didžiulius viešus nemokamus renginius Kauno miesto ir rajono senjorams Raudondvario dvare ir VDU botanikos sode, kuriuose apsilankė apie 800 senolių.
Sulaukėme nuoširdaus palaikymo iš Lietuvoje puikiai žinomų muzikantų. Karantino metu pakvietėme socialinius darbuotojus į bardų – Andriaus Kaniavos, Kosto Smorigino – Bistrampolio aerodrome surengtą nuostabų „Drive In“ koncertą. Esame visiems labai dėkingi. Surengėme daugybę edukacinių veiklų – tapymo, lipdymo, puodų žiedimo, ekskursiją, vyko šachmatų turnyras, senjorus įvairiose vietose vaišinome troškiniais ir pyragais.
– Praėjusiais metais prisidėjote ir prie akcijos „Galiu daugiau nei tu manai“, kurią inicijavo mergaitės su Dauno sindromu tėtis.
– Taip, tai dar vienas svarbus mūsų pasiekimas! Apie šią akciją sužinoję socialiniuose tinkluose, negalėjome likti nuošalyje. Tautvydas 3100 km važiavo dviračiu iš Anglijos į Lietuvą. Žygio metu suaukoti pinigai buvo skirti edukaciniam filmui, kurio tikslas – supažindinti moksleivius su jų bendraamžiais, turinčiais Dauno sindromą, ir mažinti šių žmonių atskirtį. Prisidėjome organizuojant konferenciją Seime „Specialių poreikių (negalią) turinčių vaikų ugdymo problemos ir perspektyvos“, skirtą spręsti aktualius klausimus, susijusius su neįgalių vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas.
– O ką išskirtumėte šiemet? Akivaizdu, kad pandemija daug kam surišo rankas...
– 2020-ieji prasidėjo įspūdingais planais, tačiau jie greitai subliuško susidūrus su visą pasaulį apėmusiu virusu. Spėjome aplankyti Visagino socialinės globos namų gyventojus ir surengti jiems jaukią meilei skirtą šventę. Deja, kitų viešnagių teko atsisakyti. Bet veiklos nesustabdėme, gaminome maistą medikams, pirmosios bangos metu vežėme jiems maisto davinius į ligonines, dovanojome medikams ir socialiniams darbuotojams bilietus į koncertus po atviru dangumi.
Labai laukėme ir ruošėmės vasarą turėjusiam įvykti „Galiu daugiau nei tu manai“ žygiui, bendravome su miestų, turinčių žmonių su Dauno sindromu bendruomenes, savivaldybių atstovais, atidarėme specialią sąskaitą, į kurią aukojamos lėšos būtent vaikų su Dauno sindromu interesams, gaminome dalomąją medžiagą, vėliavas, viešinome akciją socialiniuose tinkluose. Deja, ir šis projektas pandemijai uždarius sienas tarp šalių turėjo būti pakoreguotas. Jis įvyko tik Jungtinės Karalystės, kurioje gyvena Tautvydo Piragio šeima, ribose.
Startavęs Lutone rugpjūčio 1 d., rugsėjo 13-ąją finišavo Bedforde. Prie žygio prisidėjo daugybė Anglijoje gyvenančių žmonių. Kas mynė dviračius, kas bėgo ar ėjo, o kiti aukomis rėmė Tautvydo idėją. Bendromis pajėgomis surinkta daugiau nei 4000 eurų, kurie jau pavasarį bus skirti Lietuvos vaikų globos namuose gyvenančių vaikučių su Dauno sindromu gyvūnų terapijai.
– Kas jus įkvepia geriems darbams ir savanorystei?
– Tai, kad mūsų veikla duoda rezultatus. Kuo daugiau bus tokių veiklų ir savanorių, tuo brandesnė, empatiškesnė visuomenė tapsime. Todėl nuolat ieškome naujų formų ir būdų, kaip galėtume pradžiuginti, kuo galėtume pagelbėti tiems, kuriems mūsų pagalbos reikia. Lankydamiesi senelių, socialinės globos namuose, o taip pat organizuodami viešus renginius, pastebėjome, kad senjorai noriai įsitraukia į siūlomas veiklas, dalyvauja, bendrauja, yra linkę atsiverti ir atsipalaiduoti. Jie laužo nusistovėjusius stereotipus, kad vyresnio amžiaus žmonėms jau niekas neįdomu, kad jie nesidomi naujovėmis ir nenori niekur dalyvauti. Globos namų personalas dalijosi įspūdžiais, kad po mūsų apsilankymų žmonės būna geresnės nuotaikos, dar ilgai aptarinėja ir prisimena išgyventas akimirkas.
O svarbiausia tai, kad mes patys tampame geresni ir labai aiškiai matome visus mūsų visuomenės narius. Ne tik tuos, kurie puikuojasi ant žurnalų viršelių, bet ir tuos, kurie šiek tiek kitokie, neįgalūs, pagyvenę, vieniši, netobuli. Bet jie taip pat turi teisę būti tarp mūsų, būti matomi.
„Po mažą žingsnį kartu“ – viena iš 24 naujienų portalo 15min šiemet globojamų gerumo organizacijų, prisidedančių prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje. Su visomis galite susipažinti rubrikoje ŠIEMET BUVAU GERAS.