– Kuo žmogui svarbus ryšys su mama? Kuo jis skiriasi, lyginant žmogaus santykį su tėvu?
– Nuo pat gimimo vaikui ryšys su mama yra pirminis – naujagimis netgi suvokia save kaip vientisą su ja.
Dažniausiai mama yra tas žmogus, kuris tampa mūsų saugumo pamatu pirmaisiais gyvenimo metais. Ji yra tarsi saugus uostas, nuo kurio atsispiriame gyventi.
Žinoma, kartais ir tėvas tampa tuo pirminiu prieraišumo objektu, bet visgi dažniausiai pirmaisiais vaiko gyvenimo metais jo vaidmuo išlieka antriniu.
Gamtos sudėliota taip, jog moteriai dar per nėštumą, gimdymo metu bei vėliau dėl joje įvykstančių hormoninių pokyčių susikuria natūralus ryšys su vaiku, kuris dar labiau stiprinamas žindymo periodu. Mamoms fiziologiškai užkoduotas automatinis prisirišimas prie vaiko bei meilė jam.
O vyrui tas ryšys su vaiku vystosi šiek tiek kitaip – aišku, kai kurie vyrai galbūt iškart pasijaučia tėvais ir tėviškais, bet neretai daugeliui reikia „prisijaukinti“ tėvystę.
– Kaip žmogaus gyvenimą gali veikti tvirtas ryšys su motina, ir, atvirkščiai – to ryšio trūkumas ar nebuvimas?
– Kuo mažesnis vaikas, tuo jam svarbesnis yra tvirtas, saugus ryšys su mama. Nuo ankstyvojo ryšio su mama labai priklauso vėlesnis savęs suvokimas ir priėmimas.
Jei mama yra prieinama, priimanti, palaikanti, pastiprinanti, suteikianti drąsos ir stiprybės – vaikas auga saugiai, tvirtai, pasitikinčiai, dėl ko jam suaugus būna daug lengviau išbūti su savo jausmais ir savimi.
O jei ryšys su mama yra šaltas, atstumiantis – vaikui susiformuoja pojūtis, kad jis kažkoks nesvarbus, nereikalingas, neįdomus. Beje, gilaus ankstyvojo ryšio su mama trūkumo nulemtas nevisavertiškumo jausmas žmogui išlieka ilgam, taip pat ir suaugus.
Žinoma, tam tikrais atvejais, vaikui augant, tą ryšio trūkumą su mama gali kompensuoti ir kitas žmogus, pavyzdžiui, tėvas ar artimas giminaitis.
– O jei tas gilus ryšys su mama yra prarandamas vėliau, tarkime, paauglystėje? Ar tai taip pat turi tokią reikšmingą įtaką žmogaus vystymuisi?
– Paauglystės metu ryšys su mama (kaip ir su tėvu) išlieka labai stipriu saugumo šaltiniu vaikui, nors natūralu, jog paauglys labai nori nutraukti tą glaudų ryšį ir kurti savus ryšius bei asmeninį gyvenimą.
Tačiau drastiškas santykių nutraukimas su mama (ar/ir tėčiu) paauglystėje gali stipriai negatyviai paveikti paauglį, jo savivertę bei saugumo jausmą.
Jei paauglystėje nutrūksta santykis su mama, žmogus praranda dalį saugumo, jam reikalingo tuo metu. Dėl to dažnai tokiais atvejais paaugliai įklimpsta į įvairias priklausomybes ar kitas savidestrukcines veiklas. Tą lemia arba noras maištauti, arba siekis ieškoti atramos, kurios trūksta šeimoje.
Mamai kiekvienas vaiko raidos etapas yra iššūkis.
– Kokie iššūkiai lydi vaiko ir motinos santykiuose?
– Mamai kiekvienas vaiko raidos etapas yra iššūkis. Jai tenka priimti įvairius vaiko pokyčius, jo pasipriešinimą ir sakymą „ne“, kas ypač stipriai pasireiškia apie antrus trečius vaiko gyvenimo metus ir paauglystėje.
Sunkus iššūkis yra priimti vaiko emocijas, išgyvenimus ir patirtis, „sutalpinti“ visa tai savyje bei ramiai „perdirbti“, suteikiant reikalingą atgalinį ryšį. Beje, šeimoje augant keliems vaikams, iššūkiu tėvams tampa ir jų tarpusavio santykiai.
Būtent tėvai yra tie asmenys, kurie atsakingi, kad jų vaikai sklandžiai įveiktų savo raidos ir aplinkos iššūkius bei užaugtų laimingais, tvirtais, laisvais, savimi pasitikinčiais žmonėmis. Ir tai yra tikrai nemenkas iššūkis.
– Kaip įprastai kinta mamos vaidmuo nuo vaikystės iki suaugusiojo amžiaus?
– Idealiu atveju, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais motinos vaidmuo yra globėjiškas, visiškai priimantis; mama būna tarsi neatskiriama vaiko dalis.
Vaikui augant, tame labai glaudžiame ryšyje po truputį turi atsirasti vis daugiau erdvės. Mama kuo toliau, tuo labiau turėtų leisti pačiam vaikui stebėti, tyrinėti ir patirti aplinką; nelaikyti jo už rankos, o tiesiog būti šalia.
Pavyzdžiui, pirmokui mama padeda daryti namų darbus, o vėlesnėse klasėse jai pakaktų tik paskatinti vaiką, domėtis jo gyvenimu, bet neprisiimti atsakomybės už veiksmus, kuriuos vaikas turėtų atlikti pats pagal savo raidą.
Žinoma, mama vistiek turėtų išlikti žmogumi, į kurį vaikas, paauglys ar jaunuolis gali atsiremti, kreiptis patarimo, išsakyti jausmus, tačiau ji turėtų jam leisti būti savimi, judėti norima kryptimi ir kurti asmeninius santykius.
Galiausiai vaikui užaugus, santykis su mama turėtų tapti kaip dviejų atskirų suaugusių žmonių, kurie rūpinasi vienas kitu, bet vienas kitam ir vienas nuo kito nepriklauso.
– Sakote, jog tokia santykio transformacija pasireiškia „idealiu atveju“. Kas ją dažniausiai apsunkina?
– Mamoms dažnai būna sunku nuo to labai artimo ryšio po truputį tolti nuo vaiko, tuo pačiu užtikrinant jo saugumą. Čia tikras menas: išbalansuoti tarp to, kiek vaiką reikėtų kontroliuoti ir prižiūrėti, o kiek – suteikti jam erdvės ir laisvės, nepriklausomybės, būtinos sveikai raidai.
Paauglystės laikotarpiu šeimose neretai atsiranda įtampa, kai paaugliui norisi erdvės, o tėvai per mažai juo pasitiki, kur galbūt jau galėtų pasitikėti.
Kartais pernelyg glaudus mamos ryšys su paaugliu lyg ir nekelia problemų, nesukelia paauglio pasipriešinimo, tačiau nepalieka erdvės paaugliui augti, vystytis ir tapti savarankišku individu.
Perdėtas mamos rūpestis ir globa suaugusiam vaikui kelia įtampą ir norą priešintis bei trauktis.
Ir, aišku, jau suaugus, dažnoje šeimoje būna ta problema, kad mamos sunkiai paleidžia vaikus gyventi savo asmeninį gyvenimą; bando juos reguliuoti, kontroliuoti, aktyviai reiškia savo nuomonę. Nepriima to, kad vaikas turi pats priimti sprendimus, praeiti kažkokius paklydimus, išmokti savas gyvenimo pamokas.
Visa tai mamos, žinoma, dažniausiai daro iš didelio noro apsaugoti savo vaikus ir jiems padėti. Tačiau perdėtas mamos rūpestis ir globa suaugusiam vaikui kelia įtampą ir norą priešintis bei trauktis.
– O kai patys tampame tėvais – galbūt kitaip pradedame žvelgti ir į tą perdėtą mamų rūpestį?
– Kai patys tampame tėvais, žinoma, labiau suprantame savo mamas ir tėčius, kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi su mumis.
Juolab, kad patys tapę tėvais, perimame savo tėvų modelį, kaip būti tėvais.
Auklėjimo modeliai iš kartos į kartą perimami ne tik sąmoningai, bet ir nesąmoningai, automatiškai. Beje, net ir tais atvejais, kai žmogus nenori elgtis su savo vaikais taip, kaip su juo elgėsi tėvai, – iš tikrųjų dažnai vis tiek kartoja tėvų elgesį. Reikia nemažai sąmoningumo norint šiuos tėvystės modelius pakeisti.
Beje, šeimos santykių vaidmens perėmimas gali būti labai akivaizdus, arba gali būti perimta tik dalis to, kokie tėvai buvo. Kokį santykį žmogus kūrė su savo tėvais, dažniausiai tokį kuria ir su savo vaikais.
– O kaip žmogui susitaikyti su tuo, jei jis jaučia kaltę, jog nebuvo geru vaiku savo mamai?
– Jei suaugęs žmogus jaučia kaltę dėl to, kad nebuvo geru vaiku savo mamai, kyla klausimas, koks buvo to žmogaus santykis su mama. Tai lyg ir rodo, kad santykyje su mama vaikui buvo suteikta per daug atsakomybės.
Kai ta erdvė, atstumas tarp mamos ir vaiko didėja saugiai ir sveikai – kaltės jausmas neturėtų kilti. Dažniausiai kaltė lieka, kai vaikas nori tą atstumą didinti, kadangi to reikia jo paties vystymuisi, o mama šiuo atveju atstumo didinti neleidžia.
– Turite minty, jog mama už santykį su vaiku prisiima didesnę atsakomybės dalį?
– Niekas nedaro tyčia blogai – dažniausiai negebėjimas palaikyti sveiko atstumo kyla iš labai stipraus noro apsaugoti ir globoti vaiką bei su tuo susijusios baimės bei nerimo. Neretai tik iš pačių geriausių ketinimų sukuriamas toks santykis, kuriame vaikui nebelieka erdvės.
Kitas dalykas, jei ta vaiko kaltė prieš mamą yra jaučiama dėl kažkokių elgesio pasirinkimų ar netinkamų emocijų išraiškų, vėlgi, tam tikra prasme tai taip pat yra tėvų atsakomybė, nes vaikas neturi pakankamai gebėjimo analizuoti, reflektuoti, suprasti save, savo emocijas ar netgi plačiau pažvelgti į situaciją. Ir tame jam turi padėti tėvai.
Dažniausiai negebėjimas palaikyti sveiko atstumo kyla iš labai stipraus noro apsaugoti ir globoti vaiką bei su tuo susijusios baimės bei nerimo.
Kitaip tariant, vaikas niekada nebūna tyčia blogu savo mamai, tiesiog galbūt kažkuriame etape jis nesuranda kažkokių adaptyvesnių būdų išreikšti save, o tėvams nepavyksta jam tame padėti. Tad jei suaugęs žmogus jaučiasi kaltu, vadinasi, tas santykis kažkaip ne taip vystėsi.
Kaltės jausmo prieš mamą už tai, kokiu jis buvo vaiku, suaugusiam žmogus neturėtų kilti, jei santykyje su mama buvo pakankamai erdvės, palaikymo, supratimo ir paskatinimo gyventi savo gyvenimą.
– O kaip tokiais atvejais, kada žmogus jaučia pyktį ar kitas nuoskaudas savo mamai? Pavyzdžiui, jei augant šeimoje mama turėjo priklausomybių ar kitų psichikos sveikatos sutrikimų, ir dėl to jis jaučiasi patyręs traumą.
– Išties dažnai būna, kad žmonės, bandydami ieškoti savo problemų šaknų, atranda, kad tos problemos bei tai, ką jie turi ir kaip jie jaučiasi dabar, susisieja su jų santykiais su tėvais. Ir, taip, pirma reakcija tai suvokus dažniausiai būna pyktis, kaltinimas.
Kas galbūt padeda, tai supratimas, kad dažniausiai didžioji dalis tėvų viską darė ne dėl to, kad pakenktų, o tik norėdami padaryti kuo geriau, taip, kaip jie tuo metu suprato – deja, ne visada tai pavyksta.
Patarčiau pasistengti pamatyti mamą šviesoje, kad visa tai, ką ji darė, nebuvo linkint blogo. Jei yra patirtos kažkokios traumos, reikėtų suvokti, kad mūsų pačių, kaip suaugusiųjų, atsakomybė išsispręsti tai, ko tėvai nesugebėjo.
Dažniausiai tikriausias žmogaus išgijimas iš probleminio santykio su mama ateina tada, kada nebejaučiamas pyktis. Kada suvokiama, kad tai yra gyvenimo duotybė. Ir suprantama, kad daug ką galima pakeisti – taip, galbūt ne taip lengvai, bet suaugęs žmogus ir pats sau gali suteikti tą palaikančiojo tėvo vaidmenį, kurio galbūt kažkada ir trūko.
Dažniausiai didžioji dalis tėvų viską darė ne dėl to, kad pakenktų, o tik norėdami padaryti kuo geriau, taip, kaip jie tuo metu suprato.
– Turbūt anksčiau apskritai nebuvo taip plačiai ir viešai kalbama apie tėvystę – kokia ji turėtų būtų, kaip tuos vaikus reikėtų auginti.
– Atkreipčiau dėmesį, kad netgi galvojant apie pozityviosios tėvystės tendenciją, tai, jog išties gausu knygų, informacijos, tyrimų apie pozityvaus auklėjimo teigiamą poveikį vaiko savivertei ir raidai – kas mus, kaip tėvus, iš tikrųjų žymiai stipriau veikia, tai mūsų paveldas.
Kitaip tariant, tai, ką tu perskaitai, yra viena, bet kol tai tampa „kūnu“ – prireikia laiko. O iš kartos į kartą perduodamas santykių suvokimas, vertybės, supratimas apie auklėjimą, šeimos vaidmenis mus veikia natūraliai ir daug labiau.
Dėl to kalbant apie tą auklėjimo pokytį visuomenėje, sutinku, kad daugėja pozityvesnių, palaikančių tėvų, bet tai vistiek yra pakankamai nauja tendencija vaikų auklėjime ir kol kas dar nepakankamai stipriai įsišaknijusi.
Ilgą laiką požiūris į vaiką buvo išvis kitoks. O mes, kaip ir minėjau, nesąmoningai perimame iš savo tėvų, senelių ir prosenelių tuos auklėjimo metodus, kurie kartais ir nėra patys geriausi.
- Ko palinkėtumėte, kalbant apie santykio su motina palaikymą, puoselėjimą?
– Visų pirma mamoms – tiek mažų, tiek suaugusiųjų vaikų – palinkėčiau kantrybės ir gebėjimo priimti, kad vaikui jumyse būtų pakankamai erdvės būti savimi.
O visiems palinkėčiau tos pačios kantrybės savo mamos. Netgi jei jos yra nekantrios ir nesupratingos, vistiek tai yra mamos – vienintelės, nepakartojamos ir pačios nuostabiausios.
