Kas lemia, kad vyras ne visada sugeba atrasti laimę arba ją pameta, kai per daug prisiriša prie moters? Kodėl vyrui taip svarbu turėti „gyvenimą“ už šeimos ribų? Apie tai kalbamės su šeimos santykių konsultantu Vaidu Arvasevičiumi.
– Manau, ne viena moteris savo laimę atranda sukūrusi šeimą, sutikusi tą vienintelį, savęs vertą vyrą. O ar vyrai jaučiasi taip pat? Ar galima teigti, kad meilė moteriai vyrą daro laimingą?
– Moteris tik dalinai susijusi su vyriškąja laime, mat vyras šiame gyvenime yra vedinas ne tik geismo ir traukos kitai lyčiai, bet ir kitų jėgų, t. y. savirealizacijos. Jame slypintys tam tikri talentai, gebėjimai prašyte prašosi būti įgyvendinti. Jeigu tai pavyksta, vyras gali jaustis labai laimingas.
Dar daug laimės ir džiaugsmo suteikia pripažinimas kokioje nors srityje, žinojimas, kad yra reikalingas kitiems žmonėms. Tad moteris – ne vienintelis vyriškos laimės kriterijus. Sakyčiau net, kad vyrai santykiuose su moterimi turėtų būti labai atsargūs, nes jeigu didžiąją dalį savo jėgų atiduoda santykiams su moterimi, nebelieka jų pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu – tokiu, kuriame moters nėra, t. y. profesiniu savęs realizavimu, bendravimu su draugais, buvimu bendruomenėje, visuomenėje, viešoje erdvėje.
Moteris gali būti vyriškosios laimės dalimi, tačiau ne vienintele ir ne pagrindine.
Kaip minėjau, vyrui reikalingas pripažinimas, o šeimoje tas pripažinimas svyruoja – kai viskas gerai, šeimos nariai padrąsina ir palaiko vienas kitą, o kai būna liūdna, negera – jau nebe.
Taigi, kaip išgyventi, kai šeimoje negauname padrąsinimo ir palaikymo? Tiesiog reikia turėti daugiau atramos taškų. Jeigu vyras rūpinasi ne tik šeima, bet ir realizuoja savo talentus, pomėgius, polėkius, jo ir santykis su moterimi yra kokybiškesnis.
Ir atvirkščiai – negalėdamas realizuotis išoriniame pasaulyje, neturėdamas darbo ar jausdamasis nereikšmingas, neretai šeimoje tampa arba despotiškas, arba kaip tik užguitas. Ir moteris tokiu vyru labai dažnai nusivilia, nes jis yra neadekvatus arba nesugeba harmoningai gyventi šeimoje, poroje. Taigi, moteris gali būti vyriškosios laimės dalimi, tačiau ne vienintele ir ne pagrindine.
– Minėjote, kad per daug atsidavęs moteriai vyras praranda kitus jam svarbius atramos taškus. Kaip suprasti, kada to atsidavimo yra per daug?
– Galima pastebėti, kad vyras per daug susikoncentravęs į santykius su moterimi. Jeigu mes, vyrai, neturime tik sau priklausančio gyvenimo už šeimos ribų, privalome tą tuštumą užpildyti kito žmogaus gyvenimu – šiuo atveju, moters. Na, o tada pradedame jos gyvenimu domėtis daugiau negu reikia: kur eina, ką veikia, kodėl gana ryškiai pasidažiusi, kam jai reikia dar vienos suknelės ir pan. Taigi, neturėdami nuosavo gyvenimo, pradedame susilieti su moters gyvenimu – perdėtai domimės su kuo draugauja, su kuo ką tik bendravo, kam paskambino, kodėl tiek ilgai kalbėjo.
Ir imame reikalauti daug daug dėmesio sau. Na, o jeigu turime užsiėmimų už šeimos (ar santykių su moterimi) ribų, profesinės veiklos, jei turime sau išsikėlę tikslų, moters dėmesys nėra toks gyvybiškai svarbus, nes to mums būtino dėmesio gauname kitur.
Kai ką nors darome, atkreipiame į save kitų žmonių dėmesį ir sulaukiame jų vertinimo – aišku, būna ir įtampos, ir streso, bet būna ir apdovanojimų. Jeigu viso to nėra – apdovanojimų laukiam iš moters, kuriai, tiesą sakant, nelabai ką gyvenime nuveikusį vyrą sudėtinga padrąsinti, juo žavėtis, jį šlovinti. Nesulaukęs tokio apdovanojimo, vyras jį plėšte plėšia iš moters.
Kai vyras atsisako savo pašaukimo, talento ir visiškai atsiduoda moteriai, jis primena naminį gyvūnėlį – ant kelių susirangiusį katiną arba šalia tipenantį šuniuką. Kažin ar moteriai toks vyras reikalingas? Taip, jis atsidavęs, bet ką savo atsidavimu suteikia savo išrinktajai? Ogi tik buvimą šalia. Be to, katinas ar šuniukas iš savo šeimininko nepareikalaus grąžos už atsidavimą, o vyras būtinai tai padarys.
Jis reikalaus, kad moteris nuolatos juo domėtųsi, rūpintųsi, galbūt iškels savo emocinius išgyvenimus ir jausmus virš moters emocinių išgyvenimų ir jausmų. Arba štai, jeigu moteris pasiguos, kad jai sunku, vyras leptelės, kad jam dar sunkiau, arba mes nuvalkiotą frazę: „O kam dabar lengva“? Taigi, toks savo tikslų, savo gyvenimo neturintis vyras liaujasi buvęs atrama moteriai.
Beje, jį gali užvaldyti ir nesveikas pavydas, noras kontroliuoti, nes nebeturi daugiau kuo užsiimti, neturi kitų atramos taškų, patvirtinančių jo reikalingumą, visavertiškumą. Ilgainiui tokie santykiai moteriai gali tapti nepakeliama našta, ypač, kad vyras dar ir priekaištų daug turi, tarkime, dėl to, kad moteris yra blogos nuotaikos arba prastai jaučiasi – jis gali ignoruoti net ir rimtas priežastis, dėl kurių moteris negali skirti to reikalaujamo dėmesio. Tai tikroji priklausomybė, kuri gali peraugti net į manipuliaciją, į valdymą ir, kaip minėjau, labai nemalonią kontrolę.
– Toks savo gyvenimo neturintis vyras sąmoningai kontroliuoja moterį?
Savo tikslų, savo gyvenimo neturintis vyras liaujasi buvęs atrama moteriai.
– Negaliu teigti, kad tai sąmoningas elgesys, nes tam reiktų plano, tam tikro labai savanaudiško tikslo. Manau, kad tai vyriškos pasąmonės padiktuoti veiksmai ir elgesys. Vis dėlto esu linkęs labai atsargiai manipuliuoti šiomis sąvokomis – manau, kad mes, vyrai, neplanuojame tokių veiksmų, tiesiog spontaniškai tenkiname savo poreikius.
Sąmoningai elgtumės, jeigu stebėtume, kaip kitas žmogus reaguoja į mūsų poreikius, jeigu analizuotume tiek save, tiek kitą žmogų, darytume išvadas ir paklaustume savęs: kodėl gi aš toks nerimastingas, ko taip „pasikasinėju“ po kitu žmogumi, kodėl man trūksta drąsos imtis kokių nors veiksmų gyvenime.
Tad šiuo atveju pasiduodame gal ir sąmoningam, bet neapmąstytam elgesiui. Beje spontaniškumas labai būdingas vyrams dėl tam tikros asmenybės sąrangos – nesuvaldome tos gaivališkos jėgos, su kuria einame į santykius su moterimi. Kita vertus, brandus žmogus visada apmąsto savo poelgius ir yra pakankamai atjautus, kad suprastų, kaip jaučiasi kitas žmogus, tad turėtų suprasti, jog moters bloga nuotaika gali būti susijusi ne su juo ir kad jai šiandien reikia ne priekaištų, ne pykčio, o apkabinimo.
– Kas lemia tokią didžiulę vyro priklausomybę nuo moters – vaikystės patirtis, auklėjimas?
– Sunku pasakyti – kiekvieną atvejį reiktų atskirai paanalizuoti, bet šiaip sakoma, kad kuo didesnį meilės deficitą jautėme vaikystėje, tuo smarkiau įsimylime, pasiduodame aistrai ir pasineriame į priklausomus santykius. Kitaip tariant, kuo didesnis alkis, tuo greičiau bėgame prie stalo ir prisiryjame. Daug psichologijos specialistų kalba apie tai, kad alkio priežastys gali slypėti vaikystėje, jeigu nebuvome pakankamai išnešioti, išmylėti, apkabinti tuo kritiniu metu, kai mums buvo dveji, treji, ketveri metai. Tuo metu vaikams meilės reikia tiesiog neįtikėtinai didelėmis dozėmis, kad vėliau jie nejaustų amžino šio jausmo nepritekliaus.
– Moterims atrodo, kad vyrai kaip vaikai, nes jiems vis dar reikia „žaislų“ – kam ginklo, kam prašmatnaus automobilio, kam vis naujos žvejybinės įrangos. Ar tikrai vis nauji atributai suteikia vyrams laimės?
– Suteikia menamo pranašumo. Pirkdamas brangius „žaislus“ vyras bando įveikti savo silpnybę, menkavertiškumą, bando įsitvirtinti šiame pasaulyje kaip kažko vertas, pajėgus žmogus. Vienam tai ginklai, kitam sportas, žvejyba ar kolekcionavimas. Turintis didelę kolekciją vyras jaučiasi stipresnis už tą, kuris nieko neturi. Turintis namuose ginklą savigynai ar medžioklinį šautuvą – pranašesnis už kitus.
Sakoma, kad kuo didesnį meilės deficitą jautėme vaikystėje, tuo smarkiau įsimylime, pasiduodame aistrai ir pasineriame į priklausomus santykius
Gebėjimai, daiktai, kuriais bando demonstruoti savo stiprybę, yra skirtingi. Jeigu vyras savo vidumi nesijaučia stiprus, jeigu statuso neuždirba savo gebėjimais, darbu, veikla, jam reikia kokio nors atributo, patvirtinančio jo stiprybę, – kam laikrodžio, kam prabangaus automobilio, kad kiti užmetę akį į tą atributą pagalvotų: o, rimtas, patikimas žmogus.
Kiti žaidžia kompiuterinius žaidimus – žaidžia gyvenimą, kuris jiems įdomesnis už jų pačių susikurtą. Galbūt tuose žaidimuose jie įgyvendina kokias nors savo fantazijas ir svajones ir jaučiasi komfortiškiau, nes kompiuteriniame žaidime lengviau būti vyru nei realybėje. Tikrame gyvenime reikia rodyti vyriškumą – nepakanka brangių atributų. Kažkas sako: „Aš turiu tokį automobilį“, o kitas sako: „O aš štai kuo užsiimu.“
Kiekvienas per savo prizmę mato vyrišką laimę ir pasisekimą. Vienas gali savo pasisekimą sieti su prabangiu automobiliu, o kitas sakyti, kad apskritai neturi automobilio, tačiau prie jo durų nusidriekusios klientų eilės.
– Kas vyrui suteikia didesnį pasitenkinimą – įdomus darbas ar geras uždarbis?
– Kai darbas susijęs su žmogaus savastimi, kai atspindi tikrąjį žmogaus charakterį, temperamentą, polėkius, pomėgius – vyras meistriškai atlikdamas darbą jaučiasi komfortiškai ir dar labiau siekia meistriškumo, o tai yra bene pats stipriausias sėkmės ir laimės šaltinis. Svarbu, beje, ne tik realizuotis profesinėje srityje, bet dar ir būti pripažintam, t. y. gauti grįžtamąjį ryšį, suvokimą, kad yra reikalingas.
Atlygis už darbą atsiduria antroje vietoje, tačiau jis yra labai svarbus. Jeigu vyras turi šeimą, negali sau leisti dirbti neatlygintinai, net jeigu dirba iš pašaukimo. Jeigu žmogus veikia kažką naudingo visuomenei, bendruomenei, kitiems žmonėms ir už tai negauna atlygio, esu linkęs manyti, kad kažkas negerai yra su pačiu žmogumi. Gal ir nesmagus žodis „negerai“, bet jis rodo, kad tas vyras dar ne visiškai įsisąmonino, ką reiškia gyventi pagal savo pašaukimą, savastį, daryti tai, ką jis sugeba geriausiai, – dar trūksta savęs vertinimo komponento.
Vyrai netgi ir pagarbą praranda taip kontroliuojančiai moteriai, nes savo žmonoje pradeda matyti nebe moterį, o prievaizdą, prižiūrėtoją, motiną.
Tarkime, jeigu aš gerai dirbu ir kiti tai patvirtina, turiu pilną teisę ir užmokesčio paprašyti už savo darbą. Privalau pasakyti kainą to gėrio, kurį suteikiu kitiems žmonėms. Tarp kitko, šeimos labai kenčia dėl to, kad vyrai dirba kažkokius darbus, už kuriuos gauna šnipštą ir niekaip negali išlaikyti šeimos. Neuždirba tiek pinigų, kad žmonos ir vaikų poreikiai būtų patenkinti. Būtinai turi egzistuoti abu komponentai – savirealizacija ir pinigai, nes ilgainiui net ir save realizuoti bus labai sunku, jeigu negausime atlygio.
Tuomet ir iš šeimos nesulauksime palaikymo – žmona, vaikai sakys, kad tu save realizuoji, tai tik tau suteikia laimės, o mes neturime ko valgyti. Reikia nepamiršti labai svarbaus dalyko, kad žmogaus savirealizacija teikia džiaugsmo ir laimės tik jam pačiam. Mums kartais atrodo, kad štai aš save realizuoju, dirbu, negaliu dirbti kito darbo, nes tokia jau mano misija gyvenime, o šeima lai būna laiminga jau vien dėl to, kad atlieku tą misiją.
Tačiau žmogus, atliekantis savo misiją, pats iš jos ir gauna dividendus – kiti šeimos nariai pinigus, mūsų gerą nuotaiką. Mes, vyrai, daug dirbdami tarsi išeinam iš šeimos, išnykstam – mintimis būname ne šeimoje, ne su ja. Nugrimzdę į savirealizaciją jaučiamės patenkinti, tačiau artimieji to pasitenkinimo nejaučia. Jie negauna atlygio iš mūsų pasimėgavimo darbu, todėl jis turi duoti rezultatą ir būti naudingas ne tik mums, bet ir mūsų šeimai, nes pinigai tai energija, kurią naudodami galime susikurti gerovę.
– Vyrams svarbu susitikti su draugais ir turėti savo gyvenimą už šeimos ribų, bet ne visos moterys noriai juos „išleidžia“. Pavydas kirba, nepasitikėjimas kyla. Kaip jaučiasi tie vyrai, kuriuos moterys vis bando sulaikyti, niekur vienų neišleisti?
– Jie jaučiasi kontroliuojami, ir neretas vyras gali tiesiai šviesiai išrėžti savo moteriai: „Aš esu tavo vyras, ne sūnelis. Tu man ne mama.. Vyrai nemėgsta būti kontroliuojami – dėl to šeimose ir konfliktų kyla. Na, o moterys nenori išleisti savo vyrų, nes nepakankamai jais pasitiki. Mano, kad vyras, išėjęs susitikti su draugais, gali nukrypti kažkur į kairę, susitikti su moterimis, o jeigu dar ir alkoholis bus vartojamas, gali ir stabdžiai nesuveikti.
Vyrai nemėgsta būti kontroliuojami – dėl to šeimose ir konfliktų kyla. Na, o moterys nenori išleisti savo vyrų, nes nepakankamai jais pasitiki.
Ir išties veikiant alkoholiui tie vidiniai stabdžiai veikia visai kitaip arba išvis neveikia, tad moterų nerimas nėra iš piršto laužtas. Vis dėlto reikia prisiminti, kad vyras yra suaugęs žmogus ir negalima jam nieko nei drausti, nei leisti. Juk jis niekam nepriklauso ir niekam nėra skolingas. Moterys, beje, kartais yra per geros nuomonės apie save – mano, kad gali vyrą reguliuoti, kontroliuoti, kartais net ir draudžia manipuliuodamos savo jausmais.
Sako: „Tu mane labai liūdini, aš jaučiuosi atstumta, palikta.“ Kita vertus, moterys pažįsta savo vyrus ir išleisdamos juos gali žinoti, su kokiais draugais leis laiką, kaip gali pasielgti tam tikrose situacijose. Beje, tas momentas, kai vyras jau eina pro duris, nėra tinkamas išreikšti savo baimes, parodyti nusivylimą ar norą kontroliuoti. Namų darbus reikia atlikti iki to, o ir pats bendravimas su vyru turėtų būti toks, kad moteris išlydėtų jį kaip atsakingą ir savo pareigas suprantantį žmogų.
Turėtų nuskambėti ne priekaištai, o palinkėjimas: „Būk atsargus, nesusižeisk sportuodamas ar pan.“ Kontroliuojamų vyrų savijauta beveik visada vienoda – nuo tokios kontrolės norisi bėgti kuo toliau. Vyrai netgi ir pagarbą praranda taip kontroliuojančiai moteriai, nes savo žmonoje pradeda matyti nebe moterį, o prievaizdą, prižiūrėtoją, motiną. Dėl tokios kontrolės gali net ir seksualinis gyvenimas nukentėti. Taip ir užsisuka užburtas ratas, kuriame nėra vietos nei pasitikėjimui vienas kitu, nei apskritai intymiems santykiams tarp brandaus vyro ir brandžios moters.
– Kontroliuojami vyrai jaučiasi nelaimingi, atsidūrę „po padu“, bet nieko nekeičia – toliau gyvena tokį patį gyvenimą.
– Taip, nelaimingi vyrai kaltina moteris, bet nepasirūpina, kad būtų laimingesni ir patys, ir juos supantys žmonės. Daug yra tokių apkiautusių, apkerpėjusių, sakančių: „Ką aš galiu padaryti, mano žmona tokia jau yra.“ Netiesa – vyras daug ką gali padaryti, gali parodyti daug vidinės (charakterio, ne fizinės) jėgos ir pradėti mąstyti, ką kalba, kaip kalba, ar neįžeis žmonos, o ne leptelėti skaudų žodį ir stebėtis, kodėl ji pyksta.
Kartais tiek vyrai, tiek moterys nesiima jokių žingsnių, tik laukia, kol kitas žmogus pasikeis, bet jis nepasikeis vien dėl to, kad kas nors to laukia.
Susiduriu su tokiais vyrais ir išties apmaudu, kad jie elgiasi tarsi vaikai, nors jiems trisdešimt ar keturiasdešimt metų – užsispyrę, emocingi, isteriški, visiškai nepasirengę būti atrama savo moteriai, priešingai, reikalaujantys atramos iš moters. Man tikrai keistai skamba, kai vyrai sako, jog šeimoje yra nelaimingi ir nieko negali padaryti – tai netiesa, jie tiesiog nenori nieko daryti. Arba neranda savyje jėgų, nes nežino, ką daryti, bet juk niekas nedraudžia siekti žinių, domėtis, pasiklausti kitų vyrų, skaityti knygas, eiti į paskaitas, kreiptis į psichologą.
Svarbiausia ką nors daryti, nes nieko neveikiant rezultatas nepasikeis. Kartais tiek vyrai, tiek moterys nesiima jokių žingsnių, tik laukia, kol kitas žmogus pasikeis, bet jis nepasikeis vien dėl to, kad kas nors to laukia.
– Moterys įsivaizduoja, kad vyrams labai svarbus intymus gyvenimas – jeigu jo stinga, vyrai būna nelaimingi. Kiek iš tiesų svarbus intymumas?
– Tai priklauso ir nuo vyro amžiaus – jaunystėje jis labai reikšmingas, o sulaukus trisdešimties ar daugiau, kai jau jaunatviškas garas nuleistas, seksas yra svarbus, tačiau nueina į antrą planą.
Ne kartą esu skaitęs ar kalbėjęsis su specialistais apie vyrus, kurie dėl kažkokių priežasčių negali realizuotis profesinėje veikloje ar kūrybiškai pagal savo prigimtį, taip ir neranda laimės (nes surasti savo vietą gyvenime yra didžiulė laimė), taigi tuomet jie bando realizuotis būtent intymiuose santykiuose.
Bet tai ne romantika, o pats paprasčiausias, kartais netgi primityviausias seksualinis pasitenkinimas. Pastebima, kad tokie vyrai ieško vis įmantresnio sekso, jo formų, ir jeigu žmona negali patenkinti poreikių – gali ieškoti pasitenkinimo ir kitur. Taigi, mano žinutė yra tokia – kad vyras, nesirealizavęs profesinėje veikloje ir neaptikęs laimės būtent savo erdvėje, visuomenėje gali per seksualinį gyvenimą ieškoti laimės. Ir priešingai, jeigu vyras įgyvendina savo siekius, ir sekso labai nesureikšmina.
Vyras, nesirealizavęs profesinėje veikloje ir neaptikęs laimės būtent savo erdvėje, visuomenėje gali per seksualinį gyvenimą ieškoti laimės.
Intymus gyvenimas vyksta sveiku ritmu ir yra suderintas su moters poreikiais, kad tai būtų abipusis pasitenkinimo aktas, o ne vien vyro troškimas tenkintis ir tenkintis. Savęs nerealizavusio vyro troškimas pasitenkinti seksualiai gali būti toks didelis, kad moteris pradeda kentėti dėl to nuolatinio poreikio, kuris, beje, susijęs ne tik su aistra, o dar ir su tuo, kaip žmogus jaučiasi gyvenime. Seksualinė energija gali virsti kokia nors kita – tarkime, kūrybine, jeigu vyras atsidavęs savo veiklai, tad ir panaudoja ją kitiems tikslams.
Tuomet grįžęs namo nebejaučia alkio seksualiniams santykiams, nes energija buvo išeikvota kitur. Na, o jeigu tokia transformacija neįvyksta, seksualinis gyvenimas tampa pačia svarbiausia šeimyninio gyvenimo dalimi. Taip būti neturėtų, aišku, intymus gyvenimas turi būti, jis parodo, ar du žmonės vis dar vienas kitam artimi, ar dar sieja juos meilė – pats lytinis aktas yra to aukščiausiojo taško ženklas.
Taip, seksas svarbus, tačiau ne svarbiausias, o nutolęs keliais šviesmečiais nuo kitų prioritetų gyvenime.
