Tai gali būti ir komandiruotė, ir poilsinė kelionė, vizitas pas giminaičius – kas tik nori. Net jei tai išsvajota kelionė, pasikeitimus mes priimame kaip stresą, kuris tarsi paaštrina visus pojūčius: tampame itin imlūs naujiems įspūdžiams. O kur nauji įspūdžiai, ne už kalnų ir nauji pojūčiai...
Kodėl taip nutinka?
Na, ryžtis erotiškam nuotykiui kitame meiste daug paprasčiau nei namie, kur jūs mėnesiais nekeičiate įprasto elgesio scenarijaus. Nejaugi ten elgsitės kaip beprotė, o paskui graušitės, bijodama, kad kažkas sužinos? O kitame mieste sau atrodote tarsi nauja: moteris be praeities ir ateities – išvažiuosite, ir jus pamirš. Jūs irgi pamiršite. Niekas neapkalbinės, nebadys pirštais. Tokia laisvė kartais mums atveria duris, kurių pačios niekada nedrįstume stumtelti.
Kam to reikia?
Kartais labai traukia išbandyti save kitokią – žygiams gali įkvėpti vien tai, kad namų šeimininkė ir trijų vaikų mama kitame mieste gali trumpam pavirsti į žavią viliokę, sugebančią per keliolika minučių įžiebti aistrą kokiam nors žaviam pakeleiviui, pajusti savyje kunkuliuojant jausmus, kurie metų metus snaudė, tarsi laukdami progos išsiveržti galinga jėga. Keistas nuotykis, kurį galima tuoj pat pamiršti. O galima tarsi pasidėti į prisiminimų skrynelę ir, kai bus nyku, liūdna, kai slėgs amžinos problemos, kai apims jausmas, kad esate negraži ir niekam nereikalinga, bus galima tą prisiminimą išsitraukti, nupūsti dulkes ir pajusti, kad tikrai iškrėtėte kažką nelabai padoraus – betgi buvote spontaniška...
Su kuo?
Ruošdamasi į kelionę, aišku, net pagalvoti negalite, kad štai imsite ir su kažkuo permiegosite. Net tokia mintis jums atgrasi! Ir ką – vieną rytą nubundate su kažkokiu keistu objektu lovoje – Dieve, negi aš TAI padariau!!! Filmuose tuo momentu pasirodo teisėtas vyras, o moteriškė desperatiškai traukia anklodę ant nuogų krūtų ir vapa: „Patikėk, tai ne tai, ką tu pagalvojai...“ Aišku, kad tai. Ir paskui, kai prisiminsite tą vyriškį lovoje, labiausiai jus stebins, kad jis esą visai ne jūsų tipo, į tokius anksčiau net pažiūrėti negalėjote, o štai... Ne taip retai nutinka ir toks dalykėlis, kai išvažiavę į komandiruotę du bendradarbiai iš jos grįžta kaip meilužiai.
Štai tokia ta kelionių magija. Viskas kitame mieste atrodo gražiau, šviesiau ir laisviau. Daugiau deguonies ir mažiau sąžinės priekaištų. Daugiau romantikos ir mažiau įsipareigojimų. Daugiau naujų pojūčių sukeliamų širdies dūžių ir mažiau visuomenės primestų taisyklių bei elgesio stereotipų. Netgi kai kada daugiau natūralumo ir mažiau kosmetikos bei vaidybos. Todėl atrodo, kad kitur esame tie, tikrieji mes, o grįžę būsime tik tam tikros žmogystos, atliekančios prisiimtus (net ir savo noru) vaidmenis. Todėl mes leidžiame sau nutrūkti nuo grandinės ir pajusti gyvenimo pilnatvę, galbūt vienintelę suteiktą galimybę pabūti tokiais, kokie norėtume būti iš tikrųjų.
O kas paskui?
Iš pradžių kutena nuotykio kvaitulys, paslaptis, apie kurią norisi pašnabždėti geriausiai draugei. Galbūt paskutinį kartą taip jautėtės vaikystėje – kai sulaužėte tėvams duotą pažadą, bet niekas apie tai nesužinojo. Vertėtų atsiminti, kad jau sugrįžote iš anos realybės, tad neverta į buvusį nuotykį žiūrėti rimtai – net jei jaučiatės įsimylėjusi. Tik jau nereikia svaičioti apie nenutrūkstamą virtualų bendravimą, kurio finale jums gros Mendelssohno maršas! Aišku, taip irgi gali nutikti, bet tikimybė beveik tokia pat menka, kaip išėjus į artimiausią miškelį pagrybauti sutikti sniego žmogų...
