Apie seksualinį suderinamumą kalbamės su individualiosios (Adlerio) psichologijos analitiku, seksologu Viktoru Šapurovu.
– Paaiškinkite, kas tas seksualinis suderinamumas, jis egzistuoja ar tėra pramanas? Galbūt du žmonės, gyvendami kartu, natūraliai ir prisiderina vienas prie kito?
– Poros suderinamumas iš tiesų egzistuoja, o sudaro jį trys dalys: emocinis, dvasinis ir kūniškas artumas. Jeigu kurio nors iš šių komponentų arba bent jau tam tikrų svarbių jų dalių trūksta, neįmanoma pasiekti ir vadinamojo suderinamumo. Sunku net pasakyti, kas tos svarbios dalys, mat kartais pora barasi tarpusavyje, tačiau mylėdamasi jaučiasi laiminga. Taigi, nėra taip paprasta tiksliai apibūdinti šį dviejų žmonių sutapimą.
Dar jis skirstomas į fizinį ir grynai seksualinį. Fizinis, tai kasdienis kontaktas: žvilgsnis, apkabinimas, bučiniai. Nėra nei blogų apkabinimų, nei neteisingų žvilgsnių, tiesiog jie arba patinka abiem žmonėms, arba ne. Tarkime, yra žmonių, kurie apkabindami suleidžia nagus į partnerio odą, kiti glaudžia stipriai, dar kiti vos vos juntamai – visi būdai yra geri, jeigu tenkina abu partnerius.
Na, o grynai seksualinis suderinamumas yra dar sudėtingesnis. Viena svarbiausių jo dalių yra partnerio kvapas. Rodos, tai taip primityvu, tarsi nebūtume pakitę nuo akmens amžiaus laikų, tačiau faktas, kad kvapas iki šiol stimuliuoja lytinį instinktą. Tai kūno, pažastų, lytinių organų, pėdų kvapas. Kartais net ir patys nesuvokdami pagal kvapą sprendžiame, ar žmogus mums tinka, ar nebe.
Viena svarbiausių jo dalių yra partnerio kvapas. Rodos, tai taip primityvu, tarsi nebūtume pakitę nuo akmens amžiaus laikų, tačiau faktas, kad kvapas iki šiol stimuliuoja lytinį instinktą.
Seksualiniam suderinamumui įtakos turi ir makšties matmenys bei varpos dydis, ankstesnės vyro ar moters patirtys (pavyzdžiui, patirta prievarta), charakterio savybės – yra vyrų, kurie nori būti glamonėjami, kurie tikisi, kad lytinį aktą inicijuos moteris. Puiku, jeigu abiem tai tinka, o jeigu abu gulės pasyviai ir lauks iniciatyvos, gali jos taip ir nesulaukti.
Dar vienas aspektas yra konkurencija lytinio akto metu, kai tiek vyras, tiek moteris nori dominuoti, diktuoti pozas, ritmą ir pan., o kitas susierzina, kad negali pasireikšti. Suderinamumo gali nebūti ir dėl vieno iš partnerių pavydo, kuris gali kiti kitam pasiūlius keisti mylėjimosi formas, ieškoti naujovių. Galų gale ir požiūris į kontracepciją – kol kas nėra išrasta patikima kontracepcija vyrams, išskyrus prezervatyvus, bet su jais mylėtis visą gyvenimą nei šis, nei tas – nebelieka dalies džiaugsmo. Jeigu moteris griežtai atsisako saugotis nėštumo, vėlgi tokios poros santykiai nebus geri. Tad, kad du žmonės seksualiai derėtų, turi juos sieti labai daug dalykų.
– Tiek visko tikrai neįmanoma numatyti, apskaičiuoti ar pasverti, kai du žmonės susitinka ir pajunta, kad nori būti kartu.
– Tikrai taip – ir nėra kito kelio išsiaiškinti, ar du žmonės vienas kitam tinka, kaip tik atėjus laikui ir pajutus norą mylėtis (beje, būtinai su apsauga) tą ir daryti. Antraip jie nesužinos, ar tinka vienas kitam, ar jiems gera kartu, ar nori susilaukti vaikų. Tas bandomasis laikotarpis yra maždaug 20 lytinių aktų – tiek turi pakakti susikurti abiem tinkančią metodiką, algoritmą.
Tuomet seksualinis kontaktas bus ilgalaikis, ilgametis, aišku, jeigu pora derės dar ir emociškai bei dvasiškai. Mano nuomone, mūsų šalyje tik penktadalis porų labai gerai vienas kitam tinka. Arba skaičiuojant kitaip, labai gerai, gerai ir patenkinamai tinka 50 proc. porų, o likę 50 proc. kenčia gyvendami kartu. Lietuviai labai kantri tauta, labai ištverminga – ji nieko netaiso, nesiskiria, kenčia, bet toliau kartu gyvena.
– Du žmonės įsimyli vienas kitą, jaučia dvasinį ryšį, tačiau mylėdamiesi nejaučia didžiulio džiaugsmo arba norėtų, kad partneris kažkaip kitaip elgtųsi miegamajame. Ar tai taisoma?
– Taisoma, tačiau tai daryti reiktų maždaug per pirmuosius dvejus metus, nes vėliau ką nors keisti yra vis sunkiau ir sunkiau. Tiesiog įsitvirtina nepasitenkinimas, įsišaknija pyktis, gyvenimas atrodo nelaimingas. Bet koks neatitikimas (emocinis, dvasinis, seksualinis) griauna santykius. Nepamenu, kas yra pasakęs, kad mylėjimasis yra nemokamas džiaugsmas. Ir tikrai, tas džiaugsmas nepriklauso nei nuo finansinės padėties, nei nuo valdžios. Kiekvienas žmogus turi galimybę susikurti šį džiaugsmą, pasiimti jį iš gyvenimo arba ne.
– Grįžkime prie kvapo. Turbūt lengviausia nuspėti, kad vyras ar moteris netinka, nes kvapą nuslėpti sunku?
– Nepriimtinas bendras kūno kvapas, arba lytinių organų kvapas pradėjus mylėtis labai greitai atbaido žmones. Aišku, yra ir tokių porų, kurios kenčia partnerio kvapą, verčia imtis kažkokių higienos priemonių, tačiau jį nuslopinti labai sunku. Seksas tai fizinis veiksmas, kartais labai intensyvus, tad natūralu, jog ir žmogus prakaituoja, jo kvapas paaštrėja. Per pasimatymą kūno kvapą dar įmanoma paslėpti kvepalais, dezodorantais, tačiau mylintis jau jokios priemonės negelbsti. Kvapas arba patinka, arba ne.
Labai rimta problema gali būti, jeigu neatitinka varpos galvutės gleivinės jautrumas ir makšties išskyrų cheminė reakcija (pH). Moters išskyros gali sukelti varpos galvutės erozijas, kitaip tariant, žaizdeles. Taigi, tokie žmonės turi arba visą gyvenimą mylėtis su prezervatyvu arba išsiskirti, nes ši problema yra nepataisoma.
Na, o kitam partneriui moters makšties išskyrų pH gali nekelti jokių problemų. Varpos galvutės gleivinė yra apskritai unikali – tai plonytis vieno gleivinės sluoksnio apdangalas, užtikrinantis labai didelį jautrumą, todėl ir makšties išskyrų rūgštingumas gali jį paveikti.
– Na, o jeigu yra anatominių neatitikimų, galima juos kompensuoti pritaikant kokias nors lytinės sueities pozas?
– Yra pozų, kurios leidžia partneriams vienam prie kito prisitaikyti, pavyzdžiui, santykinai „prailginti“ arba „sutrumpinti“ makštį. Reikia jomis ir naudotis, nes per giliai vyrui įsiskverbus, moteris gali jausti skausmą ir apskritai nenorėti mylėtis. Bet vėlgi svarbu, kaip žmonės vertina seksą – būna, kad nieko pakoreguoti nepavyksta, nes kuris nors partneris užsispiria, kad nori mylėtis tik taip, o ne anaip.
Tad, jeigu žmogus nėra pajėgus eiti į kompromisą, nepavyksta pakoreguoti ir šių anatominių neatitikimų. Na, o pati pozų įvairovė yra skirta tam, kad žmonėms neatsibostų seksas, tačiau ypač moterims būdinga mylėtis viena arba dviem. Tai galima ir pateisinti, nes moters orgazmą sukurti nėra lengva ir ne kiekvienai porai tai pavyksta. O kai jau sukuriamas tam tikras meilės akto algoritmas, tam tikrų veiksmų eiga, besibaigianti orgazmu, moteris ir nenori nieko keisti. Na, bet, tarkime, misionieriaus poza irgi neturi būti vienoda, galima paieškoti skirtingų kampų – tai bus lyg ir ta pati poza, tačiau pora galės atsikratyti jausmo, kad mylėtis yra nuobodu.
– Minėjote, kad abiejų partnerių dominavimas gali kenkti poros seksualiniam gyvenimui. Įdomu, ar galima susitarti, kad vieną dieną sueities pozas ir ritmą diktuos moteris, o kitą – vyras?
– Dominavimas yra gana sudėtinga problema, kurią galima spręsti tik psichoanalitiškai, taikant ilgalaikę analitinę terapiją, galinčią užtrukti metus, dvejus arba ir dar ilgiau. Siekiant pokyčių būtina keisti tam tikrus charakterio bruožus, todėl tiek ir užtrunkama. Būtų gerai, kad vyras ir moteris lankytųsi pas skirtingus psichoanalitiškai orientuotus terapeutus, kad abu siektų pokyčių, nes jeigu keistis bando tik vienas – jis blogai jaučiasi, kad kitas nesistengia.
Ir kompromiso reikia ieškoti abiem, siekti suartėti prie kompromisinės pozicijos, kad jų suderinamumas būtų aukštesnio lygio. Na, o susitarti, šiandien aš diktuoju, rytoj tu – nepakanka. Bus tik trumpalaikis efektas, kuris veiks savaitę, galbūt dvi, vėliau žmonės vis tiek elgsis kaip anksčiau, nes kartu gyvenant neįmanoma nuslėpti savo charakterio.
– Jeigu žmonės turėjo mylimuosius, tačiau jų keliai išsiskyrė, bet dabar sutiko kitą. Jie lygina tą naują draugą ar draugę su buvusiuoju?
– Tikrai lygina ir tas kitas yra kažkuo panašus į pirmąjį, nes partnerius mes renkamės panašius į vieną iš savo tėvų – tą, su kuriuo turėjome artimesnį teigiamą arba neigiamą emocinį ryšį.
Sakoma, kad moteris renkasi vyrą kažkuo panašų į savo tėvą, bet jeigu ji su mama buvo artimesnės, gali rinktis ir į mamą panašų vyrą. Tai daroma nesąmoningai, tiesiog pažįstame tokį ryšį, žinome, kaip gyventi su tokiu žmogumi, kaip su juo bartis, kaip apkabinti.
Jeigu su žmogumi nebus dirbama psichoanalitiškai, jis kaskart išsiskyręs ieškos panašaus partnerio. Esminiai panašumai iškils, net jeigu sąmoningai ieškome partnerio visiškai nepanašaus į tėvus. Kartais tuos panašius bruožus ne taip lengva pastebėti, bet jie yra – nes su kitokiu žmogumi nemokame gyventi. Būna, kad merginos tėvas yra girtuoklis ar mušeika, o ji pasirenka sau į vyrus labai panašų, nes neturi įgūdžių gyventi su kitokiu žmogumi – ji matė, kaip tėvai susiderino, kaip sprendė konfliktus ir pati tuos būdus taiko.
– Jeigu pora visapusiškai tinka, jeigu jai gera kartu, mylėjimasis teikia džiaugsmo, vadinasi, laimingai nugyvens visą gyvenimą?
– Net jeigu partneris ir visapusiškai tinka, vis tiek negalime būti garantuoti, kad visą gyvenimą nugyvensime su tuo žmogumi. Fizinis, emocinis, dvasinis artumas, meilė, puikus seksualinis gyvenimas, deja, dar negarantuoja, kad pora visą gyvenimą bus laiminga. Atsiranda ir kitų veiksnių, reikalingų išsaugoti šeimą. Vienas jų – gebėjimas pajausti, kad partneris keičiasi ir sugebėti tinkamai sureaguoti į tuos pokyčius – ne keliaklupsčiauti, nuolaidžiauti, kad tik jis būtų patenkintas, o randant naują kompromisą.
Tai daroma nesąmoningai, tiesiog pažįstame tokį ryšį, žinome, kaip gyventi su tokiu žmogumi, kaip su juo bartis, kaip apkabinti.
Jeigu vienas iš partnerių turi tokių gebėjimų, tada taip – du žmonės gali kartu sėkmingai nugyventi visą gyvenimą. Bet jeigu vienas kalba vieną dieną, dvi, tris, o kitas negirdi ir vadovaujasi principu „kur padėjau ten ir rasiu“ arba „niekur jis nedings, nes turime bendrų vaikų, turto ir pan.“, šeimai gresia griūtis. Kartais šeimą išardo ir staigūs karjeros pokyčiai, pavyzdžiui, vienas sutuoktinių šoktelėjo karjeros laipteliu ir pradėjo gerai uždirbti, o kitas pasiliko toje pačioje vietoje. Puikybė gresia mums visiems, jeigu žmogus jai pasiduoda, ima niekinti savo partnerį, santykiai neišvengiamai išyra.
– Esu girdėjusi posakį, kad tas tinkamas ar tinkama yra tarsi batai – turi būti patogūs, bet pasimatuoti reikia ne vieną porą, kad išsirinktume patogiausius. Taigi, kai vyras matuojasi tuos batus, viskas lyg ir gerai, o moteris – jau nebe. O gal jau pasikeitė laikai ir į moteris, praeityje turėjusias daug partnerių, vyrai nežiūri kaip į pasileidėles?
– Tiesą sakant, per daug partnerių turėti nei vyrui, nei moteriai nėra gerai. Jeigu moteris pasimylėjo, tarkime, su keliasdešimčia vyrų, naujam išrinktajam geriau tuo nesigirti. Būna tokių moterų, kurios niekaip neranda sau tinkamo vyro, bet jos turi problemą – nesugeba mylėti, nemoka sukurti artimo ryšio, užmegzti prieraišumo. Jeigu mylisi su vyrais tik mechaniškai – ji nieko ir nesusiras, meilė turi būti.
Partnerio paieškos turėtų vykti siaurėjančia tvarka, tai tarsi piramidė, kai kopiant vis aukščiau, partnerių atranka mažėja, kol lieka tas vienintelis – tinkamas. Ir paieška neturėtų užtrukti labai ilgai – visiškai pakanka kelerių jaunystės metų.
