Bet ar kaltinimas be detalių ir palaikymo banga jau yra teismas be teismo? Kodėl aukos vis dar dažniausiai nutyli seksualinio priekabiavimo faktus? Galų gale – ar aiškiai atpažįstame, kas yra seksualinis priekabiavimas? Ar žinome, kokia baudžiamoji atsakomybė laukia, jei auka pasiskųs ir surinks įrodymus prieš seksualiai priekabiaujantį žmogų? Visi atsakymai – iš ekspertų lūpų.
Kur baigiasi flirtas ir prasideda seksualinis priekabiavimas?
VšĮ Women’s Intelligence Network (WIN) vadovė Ina Venckaitė sako, kad pagrindinis seksualinio priekabiavimo požymis yra nenorimas ir nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys kito asmens atžvilgiu.
„Toks elgesys gali pasireikšti labai įvairiai: žodžiais (pvz., seksualinio pobūdžio juokeliai, klausinėjimas apie asmens seksualinį gyvenimą, švilpimas gatvėje, seksualinio pobūdžio pastabos apie asmens kūną), žvilgsniais (pvz., demonstratyvus nužiūrinėjimas nuo galvos iki kojų), tam tikrais kūno gestais (pvz., apsilaižymas), nepageidautinais prisilietimais (apsikabinimai, kito asmens kūno lietimas), spaudimu susitikti intymioje aplinkoje ir t. t.“, – aiškina I.Venckaitė.
Pasak jos, gali atrodyti, jog riba tarp seksualinio priekabiavimo ir flirto yra labai plona, tačiau, esą akivaizdu, jog seksualiai priekabiaujančiam asmeniui iš esmės rūpi pažeminti kitą žmogų, sukurti bauginančią aplinką, jam neįdomu, ar jo elgesys kitam asmeniui yra pageidautinas, ar ne. Flirtas abiem pusėms esą turi teikti malonumą.
ES Pagrindinių teisių agentūros duomenimis, daugiau negu pusė moterų Europos Sąjungoje (55 proc.) yra patyrusios seksualinį priekabiavimą.
„Drįsčiau teigti, jog seksualinio priekabiavimo mastai yra žymiai didesni, ypač darbinėje aplinkoje. Kodėl apie tai mažai kalbama? Todėl, jog seksualinis priekabiavimas vis dar yra norma ir dažnai yra vertinamas kaip mažareikšmis ir toleruotinas dalykas (ir kas gi čia tokio, jei pasakysiu juokelį pavaldinei apie „antrą galą“ ar pajuokausiu, pakviesdamas prisėsti pavaldinę ant kelių)“, – aiškina I.Venckaitė.
Anot WIN vadovės, dažnai moterys bijo apie tai kalbėti ir viešinti seksualinio priekabiavimo atvejus, kadangi bijo prarasti darbą, nes dažnai yra tų pačių priekabiautojų pavaldume, taip pat bijo ir visuomenės reakcijos „pati kalta“.
„Darbinėje aplinkoje neturėtų būti vadinamųjų „komplimentų“, susijusių su asmens kūnu ar išvaizda, kadangi tokie „komplimentai“ sumenkina ir žemina darbuotoją (akcentuojama tik jo fiziniai duomenys, o ne kompetencija ir žinios). Prieš sakydami kokį nors komplimentą ar repliką, ypač darbinėje aplinkoje, susimąstykime, kaip mes patys jaustumėmės, jei tas komplimentas ar replika būtų adresuoti mums ar mums brangiems žmonėms“, – ragina WIN vadovė.
Priekabiaujama ir prie vyrų
Sociologas, VDU Sociologijos katedros profesorius Artūras Tereškinas sako, kad seksualinis priekabiavimas prieš moteris daug labiau paplitęs, bet negalima nematyti, kad priekabiaujama ir prie vyrų.
„Tiek nepageidaujami palytėjimai ar prisiglaudimai, tiek seksualiniai komentarai apie vyrus jų pačių akivaizdoje yra laikomi seksualiniu priekabiavimu. Seksualinio priekabiavimo pasitaiko skirtingose vietose, tačiau vis dėlto svarbiausia yra darbo aplinka. Barų ir klubų aplinka yra daug neformalesnė, dažnai itin seksualizuota, todėl seksualinį priekabiavimą identifikuoti ten daug sunkiau“, – teigia A.Tereškinas.
Pasak sociologo, reikia turėti omenyje ir tai, kad pasilinksmino vietose seksualinis priekabiavimas yra gana laikino pobūdžio ir jo lengviau išvengti nei darbe. Tačiau kai darbo aplinkoje nuolat užsimenama apie seksualines paslaugas tam, kad būtum paaukštintas, fiziškai ir žodžiu seksualiai priekabiaujama, kaip teigia A.Tereškinas, tai kuria priešišką darbo aplinką, kuri veikia vyrų savijautą ir darbo našumą.
Kodėl vyrai nekalba apie seksualinį priekabiavimą prieš juos? Pirmiausia esą dėl keistos socialinės normos, kuri vis dar labai paplitusi: neva vyrams labai patinka, kai prie jų seksualiai priekabiaujama.
Vyrai vengia apie tai kalbėti ir dėl to, kad bijo tolimesnių pajuokų ir patyčių. Be to, bijoma sulaukti sankcijų iš seksualinio priekabiautojo ar priekabiautojo ar institucijos, kurioje įvyko priekabiavimo veiksmas, – aiškina A.Tereškinas.
„Tai tikrai nėra tiesa. Vyrai vengia apie tai kalbėti ir dėl to, kad bijo tolimesnių pajuokų ir patyčių.
Be to, bijoma sulaukti sankcijų iš seksualinio priekabiautojo ar priekabiautojo ar institucijos, kurioje įvyko priekabiavimo veiksmas (tave gali šmeižti ar net atleisti iš darbo)“, – aiškina A.Tereškinas.
Anot sociologo, būtina pabrėžti ir tai, kad Lietuvoje seksualinis priekabiavimas trivializuojamas kaip nereikšmingas dalykas, labai dažnai jis iš viso nepastebimas arba prieš jį paprasčiausiai užsimerkiama.
„Manau, kad dėl šios priežasties tik nedidelė dalis tiek moterų, tiek vyrų viešai prisipažįsta patyrę seksualinį priekabiavimą“, – įsitikinęs A.Tereškinas.
Retai kreipiasi pagalbos į teisėsaugą
Skaičiuojama, kad kas trečia moteris bei kas penktas vyras Europoje patiria seksualinį priekabiavimą, dar kitaip vadinamą diskriminaciją dėl lyties.
„Lietuvoje (seksualinio priekabiavimo – 15min) mastai ne mažesni (nei kitur pasaulyje – 15min), tačiau 2014 m. teismą pasiekė tik viena byla, 2015 m. – trys, o 2016 m. – tik dvi dėl seksualinio priekabiavimo. Vertinant seksualinio priekabiavimo masto statistiką, toks baudžiamųjų procesų skaičius yra ypač mažas“, – sako advokatas Karolis Rugys.
Kitaip tariant, aiškiai matoma tendencija, kad seksualinio priekabiavimo aukos nėra linkusios kreiptis į teisėsaugos institucijas bei gintis. Anot jo, šią aplinkybę galimai lemia tai, kad daugelis visuomenės narių nemoka atpažinti seksualinio priekabiavimo, kuris Baudžiamojo kodekso 152 str. yra apibrėžiamas kaip tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens.
Dažnai nežino, kaip įrodyti
Taip pat gali būti, kad tokį mažą nukentėjusiųjų procentą lemia ir tai, kad baudžiamasis procesas dėl seksualinio priekabiavimo iki šių metų lapkričio 1 d. buvo priskirtas prie privataus kaltinimo bylų ir ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus tam tikras išimtis.
„Nukentėjusysis pats turėjo surinkti įrodymus apie patirtą seksualinį priekabiavimą ir kreiptis į teismą. Tokiu būdu galimai pabūgstama kreiptis į teismą (Lietuvoje apskritai tik visai nesenai buvo pradėta viešai kalbėti šia tema nuskambėjus ir pagreitį įgavus keletui skandalų), o ir dažnas atvejis, kuomet nėra žinoma, kokiomis priemonėmis tai galima įrodyti, tačiau dabar kiekvienu atveju turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, jeigu nukentėjęs asmuo kreiptųsi į teisėsaugos institucijas“, – aiškina K.Rugys.
Anot jo, seksualinį priekabiavimą galima būtų įrodyti liudytojų parodymais, garso ar vaizdo įrašais. Pastarųjų leistinumą teismas esą kiekvienu atveju sprendžia individualiai, todėl svarbiausia, kad vaizdo ar garso įrašas neatskleistų kaltinamojo asmeninio gyvenimo detalių ar kitos informacijos ir būtų išimtinai susijęs su galimai atlikta nusikalstama veika.
„Ne visada tiesioginių įrodymų būna. Tokiais atvejais procesas jautrus, teisinės procedūros irgi pakankamai ilgai užtrunka. Įrodžius seksualinį priekabiavimą baudžiamąja tvarka gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas“, – teigia advokatas.
Baudžiamoji senatis – treji metai, t. y. jei asmuo tokį baudžiamąjį nusižengimą padarė daugiau nei prieš trejus metus, tai baudžiamosios atsakomybės išvengs.
Įrodinėjimo našta perkeliama
Advokatas pažymi, kad nuo seksualinio priekabiavimo nukentėję asmenys savo teises gali ginti ne tik baudžiamąja, bet ir civiline tvarka: „Seksualinis priekabiavimas reiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką; o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.“
Šia tvarka nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusiam asmeniui ginti savo teises esą yra žymiai paprasčiau dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo.
„Tradiciškai civiliniame procese faktus turi įrodyti tas, kas teigia, tačiau seksualinio priekabiavimo atveju įrodinėjimo našta yra perkeliama, ir atsakovas, t. y. asmuo, kurio atžvilgiu yra pareikštas ieškinys dėl seksualinio priekabiavimo, turi paneigti prezumpciją, kad seksualinio priekabiavimo nebuvo. Dažnu atveju yra teigiama, kad asmuo tik juokavo ar ne taip buvo suprastas, tačiau paprastai yra laikoma, kad žodinių paaiškinimų nepakanka, ir prezumpcija dėl seksualinio priekabiavimo nebuvo paneigta“, – aiškina advokatas. Tokiu būdu, t. y. įrodžius seksualinio priekabiavimo atvejį, nukentėjęs asmuo gali tikėtis neturtinės žalos atlyginimo.
Dažnu atveju yra teigiama, kad asmuo tik juokavo ar ne taip buvo suprastas, tačiau paprastai yra laikoma, kad žodinių paaiškinimų nepakanka ir prezumpcija dėl seksualinio priekabiavimo nebuvo paneigta, – aiškina advokatas.
Šmeižimas – nusikaltimas
Kai aktorė J.Steponaitytė paskelbė apie tai, kad prie jos seksualiai priekabiavo žinomas režisierius Šarūnas Bartas, daugybė žmonių reagavo ir ragino tokias patirtis atskleisti ir kitas moteris, tačiau pasigirdo ir tokių nuomonių, kad toks atsiskleidimas be detalių gali būti ir šmeižto įrankis.
„Šiame kontekste vertėtų nepamiršti ir to, kad paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri gali paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, yra nusikaltimas – šmeižimas, už ką baudžiamasis kodeksas numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų“, – priminė advokatas.
Anot jo, jeigu pagal asmens skundą ir nebūtų pradedamas baudžiamasis procesas dėl šmeižto, tai asmuo gali savo garbę ir orumą ginti civiline tvarka: asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Vis dėlto esą reikėtų atkreipti dėmesį, kad įstatymas numato, jog paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.
