Nėra ko slėpti – daugeliui garsiai kalbėti apie seksą vis dar yra tabu ar net gėdinga. Jaunoji karta auginama taip pat – mokyklose nesugebama sutarti dėl lytinio švietimo, ką jau kalbėti, kad kas nors šnekėtų apie sekso teikiamą naudą, apie seksualumą ir kaip tai gali tapti keliu į gilesnį, visavertiškesnį gyvenimą.
Todėl konservatyvaus lietuvio ausiai tai, ką papasakos Aurika Valan, greičiausiai skambės neįtikėtinai. Ar kada nors būtumėte pagalvoję, kad atrastas ryšys su savimi, išlaisvinta seksualinė energija ir gebėjimas tinkamai ją panaudoti gali pakeisti gyvenimą? Turbūt nelabai.
To nesitikėjo ir Aurika, tačiau būtent dėl to ji pagaliau tapo laiminga. Tai buvo jos raktas į svajonių gyvenimą. Ir kalba čia eina ne apie gyvuliškų instinktų tenkinimą. Seksas yra to dalis, bet ne pagrindinė. Tačiau, bet kuriuo atveju, Aurika patikina, jai ne tik pats gyvenimas, bet ir malonumai nušvito visai kitokiomis spalvomis. Tokiomis, kokių ji net neįsivaizdavo, kad gali.
Šiuo metu gyvendama Balyje, Aurika tą patį padeda patirti ir moterims iš viso pasaulio. Galbūt ir jūs visą gyvenimą atsakymų ieškojote visai ne ten?
Daugiau įkvepiančio Aurikos turinio kas dieną galite rasti jos instagramo bei feisbuko paskyrose. Taip pat – projekte „Paatviravimai ant sofos“ su Modestu Stonkumi, kuriame – atviri ir šmaikštūs vaizdo įrašai apie seksualumą, meilę bei santykius.
– Aurika, sakote, kad jums teko ilgai ieškoti, kol atradote darbą, kurį norėtumėte dirbti, kuris jums būtų tinkamas. Kaip atrodė jūsų paieškos?
– Iš Lietuvos išvažiavau prieš 14 metų, kaip ir daugelis lietuvių, su tėvais išvykome į Šiaurės Airiją. Baigusi mokyklą, Škotijoje studijavau politologijos ir prancūzų kalbos mokslus, gyvenau Prancūzijoje, daug kur keliavau. Po to nusprendžiau grįžti į Lietuvą – pagalvojau, jei jau čia gimiau, galbūt man reikia čia ką nors patirti.
Bet buvo labai sunku. Jaučiausi kaip užsienietė, tik kad mokėjau lietuvių kalbą. Nebežinojau kur eiti, kaip veikia kultūra, dirbau nemylimą darbą. Viskas buvo labai sudėtinga.
– Kuo užsiėmėte?
– „Barclays“ kompanijoje, kur buvo reikalinga portugalų kalba, dirbau žmogiškųjų išteklių skyriuje. Aš laisvai kalbu keturiomis užsienio kalbomis, todėl man niekada nebuvo sunku susirasti darbą. Tačiau galiausiai išėjo taip, kad dirbdavau darbus, kurie su manimi neturi nieko bendra, bet man tiesiog buvo paprasta juos gauti.
Dirbdavau darbus, kurie su manimi neturi nieko bendra, bet man tiesiog buvo paprasta juos gauti
– Dažnai keisdama darbus ieškojote savęs?
– Taip, bet kaskart praleidusi kelis mėnesius naujame darbe suprasdavau – nepatinka, netinka, ne man. Gyvendama Lietuvoje jaučiau, kad kažko gyvenime nepagaunu, kažko trūksta. Ieškojau meilės, laimės, įkvėpimo, bet neradau.
Ačiū Dievui, kad tęsiau tas paieškas. Mečiau darbą banke ir tapau jogos mokytoja. Išvykau į Ispaniją mokyti jogos, bet ir ten nesijaučiau gerai, todėl grįžau. Lietuvoje vėl bandžiau įvairių darbų, įsidarbinau reklamos srityje galvodama, kad čia pats laisviausias darbo pobūdis, kur galėsiu būti savimi, iškalbinga ir drąsi, galėsiu dėvėti savo gėlėtus sijonus…
– O sijonų iki tol negalėjote dėvėti?
– Kai dirbi ofisiniame darbe, turi apsimesti, kad esi vyriškesnė, rimtesnė. O mano viduje gyveno laukinė moteris, kuri nebetilpo kūne ir gyvenimo rėmuose. Po metų suvokiau, kad ir reklama skirta ne man.
– Ar pačiai nebuvo baisu, kad tiek savęs ieškai, bet niekaip neatrandi savo laimės, vis kas nors netenkina?
– Man buvo baisiau įstrigti ten, kur man nepatinka. Aš labai džiaugiuosi, kad nenusileidau ir vis tiek ėjau į priekį. Bet galiausiai perdegiau, kaip ir daugelis tų, kurie dirba nemylimą darbą.
Pusantrų metų mane kankino nemiga, viskas ėjo tik žemyn, nebuvo energijos ir noro kažką keisti ar daryti. Galų gale, kai buvau pačiame žemiausiame taške, pasakiau sau – važiuoju į Balį.
Pusantrų metų mane kankino nemiga, viskas ėjo tik žemyn, nebuvo energijos ir noro kažką keisti ar daryti.
– Kodėl būtent Balis?
– Tiesiog čia gavau stipendiją metus mokytis Indonezijos menus. Gyvenau prie jūros, prie ryžių laukų, viskas buvo labai smagu… Bet vieną dieną sėdžiu, žiūriu į nuostabų saulėlydį ir suprantu, kad jaučiuosi taip pat, kaip Lietuvoje. Vis dar kažkas ne taip.
Suprantu, kad daugelis idealizuoja Balį, bet, žinokite, sala taip paprastai neišsprendžia problemų, jei jų patys neišraunate su visomis šaknimis.
– Kaip pavyko išsiaiškinti, kokios problemos jus kankino? Kaip jas ėmėte rauti?
– Po kelių mėnesių persikėliau gyventi į Ubudą, kur yra didžiulė dvasinė bendruomenė, kur gyvena koučeriai, dvasiniu keliu einantys ieškotojai, jogos mokytojai, verslininkai. Jie visi kažkada taip pat nepaklausė savo baimės balso, skatinančio likti „saugiai“ biure, neklausė visuomenės nuostatų ir persikėlė čia gyventi arba atvyksta bent keliems mėnesiams per metus. Man čia taip pat prasidėjo visiškai naujas gyvenimas.
Ubude sužinojau apie „ecstatic dance“ (liet. ekstatiniai šokiai). Tai yra laisva šokio forma – be alkoholio, svaigalų, grojant muzikai, tačiau tarpusavyje nesikalbant, be jokių telefonų. Dvi valandas mes taip einame link ekstazės būsenos. Aš galiu šokti kaip laukinė moteris, galiu šokti juokingai, jausmingai – galiu daryti viską, ką noriu, – ir vienu metu kartu su manimi tai daro dar 150 laisvų žmonių.
Mane šis šokis labai išlaisvino. Augdama daug šokau, bet visada buvo rėmai, taisyklės, kaip tai reikia daryti. Tačiau mano vidinė moteris neturėjo erdvės būti tėkmėje taip, kaip nori – laisva, pikta, linksma, arši, galbūt žiauriai seksuali ar liūdna. Nebuvo vietos reikštis mano seksualumui. O tas šokis sukūrė necenzūruotą erdvę, kur galiu daryti ką panorėjusi.
Kai mane kankino nemiga, aš save seksualiai liesdavau, kad užmigčiau. Tai buvo priklausomybė, jau tapusi it migdomųjų tabletė.
– Tas jausmas ir mintys apie seksualumą atėjo taip netikėtai per šokį?
– Ne tik. Kai mane kankino nemiga, aš save seksualiai liesdavau, kad užmigčiau. Tai buvo priklausomybė, jau tapusi it migdomųjų tabletė. Daugelis žmonių taip sprendžia nemigos ar streso klausimą, tai vienintelis būdas atpalaiduoti savo kūną.
Tačiau tai galiausiai sukūrė vienišumo jausmą, jaučiau, kad švaistau savo energiją. Tuo metu vis giliau kvestionuodama savo gyvenimą, drąsiau eidama į dvasinį savęs pažinimą, suvokiau, kad ta energija per mano kūną turėtų tekėti kitaip. Kadangi neturėjau partnerio, nusprendžiau kurį laiką savęs neliesti ir pažiūrėti, kas įvyks. Norėjau pakeisti savo įpročius.
Pamažu supratau, kad mano pilvo apačioje buvo susidaręs seksualinės energijos sąstingis, ji buvo suspausta. Draugai man pasakė, kad tai yra normalu, tačiau ta energija turi judėti, cirkuliuoti. Man jie papasakojo apie kvėpavimo pratimus, ir tada… Iš tikrųjų įvyko nušvitimas. Gyvenimas visiškai pasikeitė. Anksčiau niekada nebuvau pagalvojusi, kad būtent tai yra mano kūrybinė energija, – su ja galima kurti arba naują gyvybę, arba naujus gyvenimus. Supratau, kad tiek laiko ieškojau atsakymų tūkstančiuose skirtingų vietų, o pagaliau radau savo kūne.
Tada pirmą kartą fiziškai pajutau seksualinės energijos galią. Tai nėra kažkoks abstraktus konceptas. Tai tapo fiziškai jaučiamu pojūčiu, tiek pat realiu kaip įkvėpimas ir iškvėpimas. Apie tai man niekas anksčiau nepasakojo ir knygų net nebuvau skaičiusi.
Mūsų kūnas nuolat su mumis kalba – pojūčiais bei emocijomis. Bet mes visą gyvenimą gyvename galvoje spręsdami problemas (beje, tuo pačiu protu, kuris ir sukėlė tas problemas; tai – užburtas ratas) ir per visą šitą triukšmą negirdime savo kūno.
Taigi, seksualinės energijos pabudimas mane sugrąžino namo – į kūną, į esamą akimirką. Gyvendami kūne pradedam jausti gyvenimo pilnatvę. Kvėpavimas, judesys, emocijos yra mūsų keliai į čia ir dabar. Kur kitur rasime laimę nei čia ir dabar?
Supratau, kad tiek laiko ieškojau atsakymų tūkstančiuose skirtingų vietų, o pagaliau radau savo kūne.
– Kaip jūs tą energiją išjudinote?
– Kvėpavimo pratimus pradėjau daryti kiekvieną dieną. Taip pat taikiau ir fizines praktikas, padedančias kurti ryšį su savo yoni – sanskrito kalba tai reiškia šventa vieta, o šiaip – moters reprodukcinė sistema, lytiniai organai. Kai pradėjau sąmoningai galvoti ir žiūrėti, ko aš dar šioje vietoje nepažįstu, suvokiau, kad manyje buvo daug užspaustų emocijų, traumų, pykčio, liūdesio.
Viena pirmųjų praktikų buvo su nefrito kiaušiniu – tai yra kristalas, kurį pervėrus siūlu įsidedi į savo yoni. Tai iš senovės Kinijos kilusi „Tao“ praktika, nieko naujo, bet vakaruose žmonės tik neseniai pradėjo šiuos dalykus atrasti. Su šiuo kiaušiniu daromi pratimai padeda sukurti ryšį su savo yoni, sustiprinti raumenų tonusą. Kas įvyksta? Pradedi paleisti stresą, traumas, kurios yra įstrigusios mūsų seksualiniuose organuose dar labiau nei visame kūne, ir imi plėsti savo seksualinio malonumo potencialą.
– Iš kur buvo įtampa ir traumos? Dėl to ilgo kelio savęs beieškant, dažnų nusivylimų?
– Nepažįstu nė vieno žmogus, kuris nelaikytų savo kūne įtampų bei traumų. Kalbame ne tik apie didelius gyvenimą traumuojančius įvykius. Kalbame ir apie mikrotraumas – tai yra bet kokius įvykius, kurių mūsų nervų sistema negalėjo „suvirškinti“.
Žinote tą jausmą, kai jums pasako ką nors įžeidaus, – kūnas užkaista iš pykčio, bet mes jį tiesiog nuryjame ir apsimetame, kad nieko nenutiko? Tai būtent tokie „nurijimai“ sukuria traumas ir energetinius blokus mūsų kūne. Kai taip įvyksta penkis kartus, šeštą kartą pratrūkstame dėl mažiausios smulkmenos. Tai vyksta dėl mūsų užspaustų emocijų bei traumų.
Mūsų visuomenėje viskas, kas susiję su seksualumu, yra beprotiškai užspausta. Mažai kas gali palaikyti sveiką, atvirą pokalbį apie savo seksualinius poreikius bei troškimus. Taigi, šitoje srityje įtampų, baimės, gėdos bei traumų yra apstu.
– Dar nesu girdėjusi, kad žmonės daugelio problemų priežastis rastų savo lytiniuose organuose ar seksualinėje energijoje.
– Noriu pabrėžti, kad seksualumas nėra tik seksas. Tai yra du skirtingi dalykai.
Seksas yra pats lytinis aktas, o seksualumas yra ta kūrybinė, gyvybinė energija, kuri teka per mūsų kūnus. Tai yra impulsas, kuris verčia mus norėti keisti pasaulį, gražiai atrodyti, sakyti meilės žodžius, ieškoti savo laisvės, pašaukimo, galbūt kurti naują gyvybę! Tai yra impulsas, kuris verčia planetą suktis.
Bet pasikeitė ir mano seksualinis gyvenimas. Dabar jis tapo didžiule dvasine praktika, kuri nukelia mane į meditacines būsenas, kur nebėra nei manęs, nei mano partnerio. Gal skamba abstrakčiai, bet tai yra visiškai sakralus susijungimas tarp dviejų sielų. Anksčiau niekada to nebuvau patyrusi, nemaniau, kad taip gali būti.
Mano seksualinis gyvenimas tapo didžiule dvasine praktika, kuri nukelia į meditacines būsenas, kur nebėra nei manęs, nei mano partnerio.
– Kodėl tada mes Vakarų pasaulyje apie tai beveik nieko nežinome – juk seksas ir seksualumas turbūt būtų paskutinė vieta, kur mes ieškotumėme atsakymų? Kodėl čia ir Azijoje taip skiriasi supratimas?
– Vakarų visuomenės supratimas apie tai, ką reiškia būti seksualiai ir kas yra seksualumas, labai painus. Jei kalbame iš moters perspektyvos – mums sako, kad turime būti seksualios ir gražios, kad rastumėme vaikiną, bet ne per daug, nes tada atrodysime laisvo elgesio. Taip pat galvojama, kad išgėrus alkoholio yra normalu elgtis laisviau ir seksualiau, bet, kita vertus, mums vis dar nejauku normaliai kalbėti apie seksą, žmonės apie tai dažniausiai šneka juoko forma. Vien tai pasako, kiek mes esame užspausti. Kitas dalykas – pornografija irgi nepadeda, nes mums parodo be proto iškreiptą ir nuo realybės atitolusį vaizdą, kaip iš tiesų vyksta seksas.
TAIP PAT SKAITYKITE: A.Šiukšta: 30 proc. moterų ir 70 proc. vyrų priklausomi nuo pornografijos, dėl jos įvyksta 68 proc. skyrybų
Visa tai yra kelių tūkstančių metų pasekmė – ji atėjo iš visuomenės, patriarchalinio šeimos modelio, religijų. Aš prieš vyrus nieko neturiu, bet mūsų sistema yra gana vyriška. Moteris veikia visiškai kitaip nei vyras. O kai nėra erdvės jaustis autentiškai moteriškai, tai mus be proto užspaudžia.
O gyvenant sąmoningose bendruomenėse, kaip Ubude, viskas yra kitaip. Čia žmonės sau duoda laiko jausti, nebijo atvirai kalbėtis bei neriboja savo elgesio dėl baimių „o ką pagalvos kaimynai“...
– Tai šiuolaikinėje visuomenėje seksas yra per daug nuvertinamas? Daugeliui tai – tik gyvuliškas instinktas ar būtinas procesas, norint susilaukti vaikų?
– Sekso galia šiais laikais yra visiškai neįvertinta ir nesuprasta. Daugelis į jį žiūri, kaip į būdą išleisti „susikaupusį garą“, kaip į pabėgimą nuo įtempto gyvenimo arba kaip į meilės pakaitalą.
Juk mes visi trokštame širdį paliečiančio intymumo, bet gyvenant su uždaromis širdimis mums labai sunku tai sukurti. Daug kam lengviau tiesiog „belenkaip“ pasimylėti, laikinai patenkinti intymumo ilgesį, nei išties apnuoginti širdį ir atsiduoti meilei.
Aš mokau žmones nebe bėgti nuo gyvenimo per seksą, bet eiti į gyvenimo gylį per savo autentiško seksualumo pažinimą.
Seksas transformuoja. Bet ne tas, kuris įvyksta per penkias minutes, kur du žmonės pasinaudoja vienas kitu, nejausdami nei savo, nei partnerio kūno.
Seksas transformuoja. Bet ne tas, kuris įvyksta per penkias minutes, kur du žmonės pasinaudoja vienas kitu, nejausdami nei savo, nei partnerio kūno. Tada abu žmonės mylisi tarsi su kaukėmis, tarsi norėdami padaryti vienas kitam įspūdį, kartais net nedrįsdami pažvelgti vienas kitam į akis. Mus transformuoja toks seksas, kur atnešam visą save. Visą „package“ (liet. paketą), o ne tik tas dalis, kurios atrodo socialiai priimtinos.
Mus transformuoja toks seksas, kuriame nėra jokio tikslo, kur mes galime tiesiog būti ir atsipalaiduoti, nes tiesiog vien būti ryšyje su savimi ir savo partneriu yra taip gera, kad nebesvarbu, ar įvyks orgazmas, ejakuliacija ar pan. Mes visi trokštam būtent to vienovės jausmo, ir per seksą su meile kaip per gilią meditaciją mes galime jį pajusti.
Taigi, tai mus priverčia jaustis ne tik išskirtinai, bet tai mums padeda pajusti visą gyvenimo esybę bei pilnatvę. Man šventas seksualumas yra mano dvasinis kelias.
– Aurika, jūsų dabartinė profesija vadinasi seksualumo ugdytoja. Kaip ja tapote?
– Iš pradžių dirbau su pora, kurie kuria retreatus, veda seminarus, internetinius kursus temomis, kurios apima tiesą, meilę, intymumą, seksualumą. Dvejus metus jiems padėjau, visur kartu dalyvavau. O tada išdrįsau patikėti, kad turiu pakankamai patirties tą patį pradėti pati. Ėmiau rengti dirbtuves, seminarus. Vis ėjau į priekį ir šiuo metu jau greitai baigsiu ugdymo kursus, būsiu sertifikuota koučerė.
– O kas yra seksualumo ugdymas (angl. coaching)?
– Kai žmonės eina į terapiją, jie dirba su praeities problemomis, gilinasi į senus įvykius, kad suvoktų, kaip jie juos paveikė ir kaip galima išgyti. O koučingas yra apie tai, kaip nuo šiandieninės akimirkos nukeliauti iki svajonių gyvenimo. Orientyras yra į ateitį – kaip norite save įgalinti, galbūt kaip išplėsti malonumo diapazoną, pakeisti santykius.
Šiuo metu dirbu tik su moterimis ir daugiausia per asmenines sesijas. Tai būna labai gili kelionė, kuri trunka bent tris mėnesius.
Į mane kreipiasi tos, kurios supranta, kad jų gyvenime kažko trūksta. Dažniausiai joms reikia kitos moters, kuria galėtų pasitikėti, nes dažniausiai šiais klausimais nėra su kuo pasikalbėti, ir moters, kuri yra visa tai jau perėjusi. Labai svarbu sukurti saugumo jausmą, nes klientės turi būti atsipalaidavusios ir jaustis saugios, kad galėtų atsikratyti jas ribojančių įsitikinimų, paleisti užspaustas emocijas.
Nepatikėsite, kiek sulaukiu žinučių iš žmonių, prašančių patarimo arba tų, kuriems tiesiog reikia išsikalbėti. Visi jaučiame, kad mūsų seksualinis gyvenimas yra nepatenkinamas. Visi jaučiame, kad yra kažkas daugiau, bet nežinome, kaip tą siūlo galą sugriebti.
– Kaip atrodo jūsų rengiami seansai?
– Su kiekviena viskas vyksta skirtingai. Visada sakau, kad moters seksualumas yra ir menas, ir mokslas. Mokslas iš tos pusės, kad mes fiziškai turime daugiau mažiau tą patį mechanizmą, bet menas, nes kiekviena moteris skirtingai viską jaučia.
Iš pradžių tvarkome emocinį lauką, o tada pamažu galime eiti link malonumo. Niekas nenori dirbti tik su traumomis, moterys nori orgazmo, nori visiškai save priimti, nori turėti santykius ir intymumą, kurie iš tikrųjų pripildo širdį, pakeičia gyvenimą.
Pavyzdžiui, viena klientė negalėjo priimti savo kūno, jautėsi negraži. Mes bandėme pakeisti ne kūną, o požiūrį į jį. Dirbome su emocijomis, su ribojančiais įsitikinimais – kas yra primesta visuomenės. Mokėmės paleisti įtampą. O kai kūnas buvo pasiruošęs, tada ėjome link malonumo. Tai reiškia, kad mokomės, kaip kasdien sau skirti kokybiško laiko. Tai gali reikšti krūtų masažą, laisvą judesį, terapeutinį savo yoni masažavimą, sąmoningą savęs maloninimą, praktikas su nefrito kiaušiniu ir daug daugiau.
Dar viena klientė neseniai turėjo savo pirmą vidinį orgazmą, neliečiant savęs išorėje. Daugelis moterų gali patirti tik klitorinį orgazmą, o viduje nejaučia nieko arba jaučia labai retai. Tai buvo nuostabus pasiekimas, įrodantis, kad kiekviena moteris gali tai patirti.
Daugelis moterų visiškai nejaučia seksualinio troškimo, jos jaučiasi seksualiai užmigusios arba visiškai nejautrios.
– Kaip pastebėjote, kokios dar problemos kankina moteris?
– Daugelis moterų visiškai nejaučia seksualinio troškimo, jos jaučiasi seksualiai užmigusios arba visiškai nejautrios. Tai daro įtaką santykiams su partneriu. Viena klientė yra sakiusi, kad jaučiasi, jog jos yoni yra negyva. Šitoks gyvenimas yra „prėskas“, nevisavertis, praradęs gyvybės syvus.
Kitos moterys turi sukaupusios labai daug emocijų – pyktis, liūdesys, pavydas – ir dėl to sprogsta. Dar kitoms žiauriai užkniso būti ta gera „susitvarkiusia“ mergaite ir jos nori visiškai save išlaisvinti, nori pasitikėti savimi, nori jaustis, kad yra vertos būti mylimos. Yra ir tokių, kurios suvokia, kad visą gyvenimą apsimetė, kad jaučia orgazmą, ir nori išsilaisvinti iš šios „paslapties“.
– Aurika, kaip čia yra – ar mes, moterys, savo gyvenime kažkuriuo metu pametame seksualumą? Tai yra visiškai normalus ir natūralus procesas?
– Turint omenyje, kokioje visuomenėje mes visi užaugome, tai tapo norma. Ir tai pasakytina ne tik moteris, bet ir vyrus. Vyrai taip pat neleidžia sau jausti, jaučia didžiulį spaudimą „būti vyru“, gyvena nuolatinėje įtampoje. Daugelį kankina erekcijos problemos ar priklausomybė nuo pornografijos. Taigi, problemos, susijusios su seksualumu, liečia mus visus.
Tačiau nebūtinai kiekvienai moteriai tai atsitinka. Kiekvienam savaip. Kai kurie save išlaisvina vien per meditaciją. Nesakau, kad visi yra pasiruošę seksualinio pažinimo keliui, aš tiesiog žinau, kad tai efektyviai veikia. Šis kelias reikalauja daug drąsos – mes turime perlipti per visas visuomenės primestas normas, per gėdos, nepatogumo jausmą.
– Nuo birželio 1-osios su kolege pradėjote rengti kursus ir lietuvėms. Papasakokite, kokie tai seansai?
– Su Ieva Padegimaite iš „Sanvajos“ parengėme trijų savaičių kursą. Jis skirtas moterims, kurios nori išlaisvinti savo moteriškumą, pamilti savo kūną ir patirti gilų malonumą. Beje, kalbame ne apie tą trumpalaikį malonumą, patiriamą nusipirkus naują rankinę, bet apie tą nuo išorės nepriklausomą sielos džiaugsmą bei malonumą, kuris gimsta iš vidaus ir duoda gyvenimui prasmę.
Šis kursas yra skirtas moterims, jaučiančioms, kad jų vidinės baterijos senka ir kad jos pavargo nešti visą pasaulį ant pečių. Kviečiame moteris, kurios jaučia, kad jų seksualinis diapazonas „susitraukė“, kurios nebeprisimena, ką reiškia jaustis moteriškai, ir kurios nujaučia, kad jų kūnas gali patirti daug gilesnę dievišką ekstazę nei dabar.
Čia aptarsime labai daug temų – nuo to, kaip priimti savo fizinį kūną, iki to, kokia yra krūtų svarba. Daug dirbsime su emocijomis ir jų paleidimu. Kalbėsime apie malonumo anatomiją, kuri yra mano viena aistrų – lokalizuosime, kur yra mūsų yoni ir ką su ja daryti. Tai bus ir teorinė dalis, ir praktinė meditacija. Iš esmės, tai bus moteriškumo intensyvas, paruošiantis moterį iš tiesų save pamilti ir daugiau neatsiprašinėti už tai, kokia ji nuostabi, mylinti bei giliai jaučianti.
Bet jei jūs ir nepraktikuojate jogos ar meditacijos – nieko baisaus. Nereikia būti dvasingam, tikėti į tam tikrą dievą, kad galėtumėte prisijungti. Laukiamos visos norinčios.
Viskas vyks uždaroje feisbuko grupėje. Jei negalėsite seminarų pažiūrėti gyvai, galėsite pažiūrėti jų įrašus jums patogiu metu. Kursas startavo, bet į kursą galite registruotis dar visą pirmą birželio savaitę. Daugiau informacijos apie kursą rasite ČIA.