Tai labai paranku deklaruojantiesiems, kad nieko nereikia savintis, niekam neverta priklausyti, o juolab kontroliuoti, nes jei myli, tai mylimąjį paleidi ir t. t. Teoriškai skamba visai neblogai. Praktiškai viskas atrodo taip: jis sako jai, kad vedyboms dar nesubrendęs. Miega su puse jos draugių ir pažįstamų, bet tikina, kad tai – niekis, juk svarbiausia – tarp jų liepsnojanti meilė. Merginai lieka du variantai: arba bėgti neatsigręžus nuo tokio laisvo ir nepriklausomo partnerio, arba sugalvoti jam įvairiausių pateisinimų. Pavyzdžiui, kad vyrams iki 30 metų (o gal net 40 ar 50 metų) būtina „išsilakstyti“, kad, pasitrynęs po svetimus miegamuosius, vis tiek grįš pas ją. Be to, juk ji taip jį myli! Tikite tokių santykių perspektyva?
Neįpareigojančių santykių teorija labai paranki tik vienai žmonijos daliai – vyrams. Kad ir kokios emancipuotos būtų moterys, jų pasąmonėje vis dėlto slypi įsitikinimas: partneris turi būti vienas, ir taškas. Jei ji bando prisitaikyti prie tokio savo vyriškio gyvenimo būdo, kankinasi. Na, gerai, ji susiranda meilužį. Norėdama atkeršyti arba parodyti, kokia ji moderni. Tačiau moteriai, kuri myli TĄ, jai neįsipareigojusį vyrą, vis mestėlintį, kad ji irgi gali ką nors susirasti, užuot dusinusi jį savo meile, kiti santykiai atneša tik dar gilesnį nusivylimo jausmą. Kaip sakoma, vyrai iš visų moterų nori vieno, o moterys nori visko iš vieno vyro.
Neįpareigojančių santykių teorija labai paranki bijantiems atsakomybės: juk iškilus bent menkiausiai santykių problemai, galima dingti iš kito žmogaus gyvenimo, kuris jau ir taip buvo apkartintas, be jokių paaiškinimų. Taigi tokia laisvė labiau panaši į vartotojišką požiūrį: pasinaudojau kitu, kol man tai buvo naudinga, o paskui išėjau kitur. Yra porų, kurios ilgai gyvena nesusituokusios, nors moteris tyliai tikisi, kad štai vieną gražią dieną mylimasis baigs bėgioti paskui kiekvieną sijoną, suklups ant kelių ir pasipirš. Toks scenarijus mažai tikėtinas, bet, kaip sakoma, meilė akla...
