Santuoka yra tik spaudas
Lela Chachišvili su savo partneriu kartu yra jau 16 metų, iš kurių – 8 metus susižadėję. Visgi kito žingsnio pora nežengė ir apie santuoką kol kas negalvoja.
„Viskas yra mūsų – ne jo, ne mano, o mūsų. Kol kas vaikų neturime, tad ir pavardės nėra kam suteikti. O ką mums patiems pakeistų parašas? Jausčiausi kitaip, kad būčiau žmona? Aš taip neužsiciklinu, nes turtas, problemos ir džiaugsmas yra bendri.
Lėkti prie altoriaus lyg daugiau gyvenime nebūtų kitų tikslų, mano akimis, nėra būtina. Jei turėtume kūdikį, suprantu, kad būtų reikalingas formalumas, bet kol kas esame dviese“, – pasakoja L.Chachišvili.
Lela tikina, kad jiedu su partneriu vienas kitą myli jau ilgą laiką, o elgesys, kai viskas vertinama bendrai, jiems buvo priimtinas nuo pat pradžių.
„Niekada nekėlėme klausimo, kaip viskuo dalinsimės. Galbūt todėl, kad mūsų tėvus viskas buvo taip pat bendra“, – svarsto L.Chachišvili.
Lelos pozicija vestuvių klausimu yra neutrali – ji nei palaiko, nei tam priešinasi. Tačiau moteriai santuoka kol kas yra tik spaudas.
„Aš antrą pusę galiu vadinti vyru ir be spaudo. Be to, ne visi susituokę kartu pragyvena 16 metų, – šypsosi L.Chachišvili. – Jei gimtų leliukas, vestuvės būtų formalumas, dėl kurio būtų lengviau Vokietijoje, kur gyvename, sutvarkyti popierizmą.“
Vis dėlto į galimą santuoką ateityje Lela ranka nenumoja – kaip pati juokiasi – niekada nesakyk niekada.
„Galbūt susituoksime po mėnesio, o gal, kaip patys juokaujame, kai mums bus 80 metų, – svarsto L.Chachišvili.
– Niekada neklausiau, kada vestuvės, kada vaikai. Vieni taupo vestuvėms, kiti pirmiau nori nusipirkti būstą, treti neskuba, o likę abejoja, negali, nenori. Tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, todėl vargu, ar kam nors reikėtų sukti galvą dėl kitų žmonių gyvenimo.“
Santuoka įgauna kitą pavidalą
Kaip teigia psichologė S.Vizgaudienė, Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktų tyrimų metu buvo klausiama, ar santuoka šeimoms yra labiau našta nei nauda. 62 proc. nuo 18 iki 29 metų suaugusiųjų su tuo nesutiko.
„Nors jauni žmonės santuoką priima kitaip, jie jos nelaiko našta. Vadinasi, atgyvena ne santuoka, o keičiasi požiūris į ją. Tai yra įdomi tendencija, – aiškina psichologė. – Daugeliu aspektų gali pasirodyti, kad jaunimas nenori tuoktis, atidėlioja, nes iš pradžių nori susikurti tinkamą aplinką ir tik paskui įeiti į santykius. Tačiau iš esmės santuoka nėra nuvertinama, ji tik įgauna kitą pavidalą.“
Anot S.Vizgaudienės, dabar iš partnerio yra tikimasi daugiau nei prieš 30 ar daugiau metų. Anksčiau poros tuokdavosi, nes norėdavo atsiskirti nuo savo šeimų ir kuo greičiau pradėti suaugusiųjų gyvenimą, o dabar tai daro dėl kitų priežasčių.
„Nemažai seniau susituokusių žmonių sakydavo, kad labai norėdavo pabėgti iš namų, tad vestuves keldavo sulaukę vos 20 metų. Susituokę jie tarsi įrodydavo, jog gali gyventi atskirai nuo tėvų ir savarankiškai priimti sprendimus.
Šiais laikais greitas atsiskyrimas nuo šeimos nebėra toks svarbus. Jeigu nusprendžiama tai daryti, žmonės išsikrausto savo jėgomis ir jiems nebereikia kito asmens šalia. Tam daug įtakos turėjo pasikeitęs moters vaidmuo visuomenėje.
Anksčiau moterys buvo namų šeimininkės, joms buvo svarbu turėti partnerį, kuris padėtų išsilaikyti finansiškai. Vyrams šeimos sukūrimas taip pat buvo statuso klausimas. Dabar moterys pasikeitė – abi lytys vienodai išsimokslina, dirba, gauna pajamas, tad nebėra didelio poreikio dėl kažkokių visuomeninių priežasčių būtinai susituokti.
Tuokdamiesi žmonės labiau žiūri kaip į įsipareigojimą vienas kitam, partneriui kelia didesnius reikalavimus, nes iš jo tikisi draugo, bendražygio. Santuoka netgi idealizuojama, todėl tampa sunkiau sutikti žmogų, kuris atitiktų kriterijus“, – pasakoja psichologė.
Santuoka netgi idealizuojama, todėl tampa sunkiau sutikti žmogų, kuris atitiktų kriterijus.
S.Vizgaudienė pastebi, kad kiekvienas savo galvoje turi susikūręs idealų partnerio vaizdą, o pradėjus gyventi kartu ir pamačius žmogaus trūkumus, vengiama tuoktis, nes imama galvoti, ar tai tikrai tas asmuo, su kuriuo galima įsipareigoti.
„Santuoka dabar yra moralinis įsipareigojimas – viešai pasižadame, kad partneris yra tas asmuo, su kuriuo noriu dalytis savo gyvenimą. Mes pripažįstame, jog šį žmogų priimame su viskuo, ką jis turi, ir tikime, kad kartu mums bus gerai. Viešas įsipareigojimas prideda didesnę vidinę atsakomybę, tvirtumą, įsitikinimą.
Pastaruoju metu yra labai daug skyrybų – didžioji dalis porų turbūt suvokia, kad gali visko atsitikti ir santuoka nebūtinai truks iki gyvenimo galo, kaip esame įsitikinę, kai tuokiamės. Tačiau bent jau tuo metu pora visiškai tam atsiduoda, o partneris tai pajaučia ir vertina“, – tikina psichologė.
Santuoka turi prasmę ir vertę
S.Vizgaudienės teigimu, jeigu kartu gyvenanti nesusituokusi pora jaučiasi gerai ir jiems priimtinas partneriškas nesutuoktinių statusas, viskas yra gerai.
„Dalis porų sako, kad nėra didelio skirtumo, ar jie susituokę, ar ne, ir vis tiek gali vienas kitam pasižadėti įvairių dalykų. Taip gali būti. Labai priklauso nuo to, kokie yra vidiniai įsitikinimai dėl savo padėties.
Tyrimai rodo, kad vaikams svarbiausia, jog tėvai būtų kartu ir gerai sutartų, o šeimoje vyrautų harmonija. Nėra svarbu, ar tėvai susituokę, santuoka neprideda kažko daugiau. Seniau buvo svarbūs, pavyzdžiui, finansiniai aspektai, o dabar partnerystės įstatymai tai apibrėžia, viskas puikiai sutvarkyta ir santuoka nebėra tokia svarbi“, – sako psichologė.
Anot S.Vizgaudienės, anksčiau poros, gyvenančios kartu, bet nesituokiančios, būdavo smerkiamos, tačiau dabar tai yra priimama pakankamai normaliai. Svarbiausia, kad abu partneriai jaustųsi gerai ir esama situacija jiems būtų priimtina.
„Lieka tik pačių partnerių noras santykius įteisinti arba ne. Įdomu, kad, jeigu nusprendžiama tuoktis, į tai pasižiūrima kitaip. Žmonės įsipareigoja, jog susituokę dės dar didesnes pastangas. Yra tarsi įsitikinimas, kad sėkminga santuoka lygu sėkmingas žmogus.
Tie, kurie nori būti sėkmingi, dažnai siekia, jog tokia būtų ir jų santuoka. Todėl į tai investuojama, dedama daugiau pastangų, sprendžiamos problemos, puoselėjamas ryšys“, – aiškina psichologė, pridurdama, kad, remiantis tyrimais, per pastaruosius 40 metų sumažėjo procentas žmonių, kuriems atrodo, jog santuokoje galima apgaudinėti, meluoti, turėti paslapčių.
Yra tarsi įsitikinimas, kad sėkminga santuoka lygu sėkmingas žmogus.
Manoma, kad dalis moterų, kurios tikina, jog santuoka joms yra nesvarbi ir neturi jokios reikšmės, taip sako todėl, nes iš savo partnerių nesulaukia pasiūlymo tuoktis. Visgi S.Vizgaudienė teigia, jog tai tinka ne visoms moterims.
„Šiandienės moterys yra išsilavinusios, turi visapusišką saviraišką. Tikrai yra moterų, kurioms nebūtinai reikia ilgalaikio partneriško ryšio. Jos jaučiasi gerai ir yra laimingos, – pasakoja psichologė.
– Yra ir kita dalis moterų, kurios norėtų santuokos, įtvirtinti santykius prieš visuomenę, tačiau vyrai jų neveda. Tokiu atveju tikrai paprasčiau turėti pasiteisinimą, kad man nesvarbu, nors giliai viduje gali jaustis kitaip. Lengviau turėti pasiteisinimą, nei pripažinti, kad aš noriu tuoktis, o mano partneris – ne. Nors, jeigu pasiūlytų, jos sutiktų tekėti.“
Santuokų ateitis, S.Vizgaudienės nuomone, gali būti įvairi, o tai priklauso nuo daugybės aspektų.
„Visuomenė yra labai gyvas ir dinamiškas organizmas, todėl sunku pasakyti, kaip gali būti vėliau. Vakarietiškos tendencijos rodo, kad artimiausiais dešimtmečiais poros turbūt negrįš prie anksčiau buvusių standartų. Nors santuoka įgaus kitą formą, tikėtina, jog ateityje ji kaip tik bus siektina.
Jeigu partneriai jaus, kad šalia yra žmogus, su kuriuo nori kurti gyvenimą, jam įsipareigos. Pasižiūrėkime, homoseksualios poros, kurios galėtų gyventi kartu partneriškame ryšyje, vis tiek siekia santuokos, nes nori moralinio pripažinimo. Tai rodo, kad santuoka turi prasmę ir vertę“, – svarsto psichologė.
