Ir aš pats nesu tiesiog daktaras Craigas ar daktaras Malkinas, aš esu Annos terapeutas, Jennifer vyras, Eugene sūnus – kiekvieno žmogaus identitetas yra neatsiejamai surištas su tais, kuriuos mylime.
O kai šio ryšio grandys dėl nuolatinių pykčių ar juntamo skausmo įsitempia ar nudyla, mes vis tiek kovojame, kad tik jos nenutrūktų. Nes tik taip – kovodami – mes dar galime išlaikyti ir neprarasti dalies savęs. Kol galiausiai tai, kas prasidėjo kaip tvirtas ryšys, tampa mums sunkiausia virve po kaklu arba spąstais, iš kurių niekaip neišeina ištrūkti.
Kai Anna nusprendė, kad su Neilu jai daugiau nereikėtų matytis, ji nustojo būti „Neilo mergina“. Tačiau tai tik viena iš daugelio netekčių. Jie taip pat nustojo kartu gyventi. Jie nustojo kartu valgyti, kartu atsikelti ir kartu eiti miegoti.
Dabar jie privalo pradėti procesą ir iš jiems įprasto „Neilas ir Anna kaip pora“ pereiti į „Neilas ir Anna kaip atskiros individualybės“. Ir šis perėjimas yra tiek pat skausmingas, kaip ir danties ištraukimas. Būtent dėl šio, kartais atrodo, nepakeliamo skausmo, užuot išėję, mes nusprendžiame pasilikti. Ir blogiausia, jei pasiliekame dėl juntamos kaltės.
„Jei aš esu problema, tuomet ir laimė mūsų santykiuose priklauso tik nuo manęs“ – tai apgaulingas sprendimas, kuris išsaugo santykių išgelbėjimo viltį mūsų savigarbos ir meilės sau kaina.
Jei patys save įtikiname, kad antroji pusė su mumis elgiasi pernelyg šiurkščiai ir nejautriai dėl mūsų pačių trūkumų, dar išlaikome viltį. Nes tokiu atveju viskas, ką reikia padaryti, tai tobulinti save. „Jei aš esu problema, tuomet ir laimė mūsų santykiuose priklauso tik nuo manęs“ – tai apgaulingas sprendimas, kuris išsaugo santykių išsaugojimo viltį mūsų savigarbos ir meilės sau kaina.
Dažnai tokie sprendimai kyla dar iš vaikystės patirčių. Tokia ir Annos istorija.
Jos tėvas, kuris stipriai gerdavo, dažnai tiesiog sprogdavo iš įniršio. Užuot priėmusi savo bejėgiškumą šioje situacijoje, Anna kažkurioje savo vaikystės atkarpoje nusprendė tapti paklusnesnė tikėdamasi, kad taip jos tėvas jai bus malonesnis. Lygiai tokios paties vilties vedama ji vis bandė išsaugoti ir santykius su Neilu. Ir būtent ši viltis ją ir įkalino – kad ir kaip ji stengėsi išeiti iš sunkių santykių, juntama kaltė sau ją vis traukdavo atgal.
Yra vienas būdas, kuris gali padėti iš šių savikritikos ir juntamos kaltės spąstų išsivaduoti. Tačiau tam reikia išmokti priimti tą jausmą, kurio bijome labiau nei galime įsivaizduoti. Tai – nusivylimas.
Užkietėję „savęs kaltintojai“ palaidoja savo gebėjimą nusivilti, nes praeityje (dažnai vaikystėje) šio jausmo iškėlimas į viešumą, jų manymu, galėjo situaciją tik dar labiau pabloginti. Taigi daugeliui jau nuo pat vaikystės buvo sunku atvirai pasakyti, kad tam tikra situacija juos stipriai įskaudino ar nuvylė, vietoje to tapo kur kas lengviau „praryti“ tą juntamą nusivylimą ir nuspręsti, kad „aš pati/pats esu dėl visko kalta (-s), nes tikiuosi per daug“.
Jei šioje situacijoje atpažįstate ir save, priminkite sau – JŪS TURITE TEISĘ JAUSTI NUSIVYLIMĄ. Ir jei jūs su savo partneriu norite dalytis savo išgyvenimais, svajonėmis ar nusivylimais, bet bijote, kad tai jį gali nuo jūsų atstumti, tuomet santykiuose su šiuo žmogumi jūs niekada ir nesijaustumėte laimingi.
Sprendimas šioje situacijoje turėtų būti ne savojo balso nužeminimas, kol jis taps tik aidu, o savęs pripažinimas. Supraskite, kad jūsų polinkis kaltinti save – tai neišreikšta galinga baimė prarasti meilę, jei tik išdrįsite pasakyti, ko iš tiesų norite. Ši baimė, ypač jos nepripažinimas, įkalina jus santykiuose, kurie jums yra nereikalingi, įkalina jus su žmogumi, dėl kurio turite save ir savo poreikius nutildyti.
Jei aiškiai suprasite, kada santykiuose jaučiatės apleisti, vieniši, „sumažėję“ ar jų neverti, išmoksite priimti savo poreikius. Tai suartins jus su mylimais žmonėmis ir draugais. Tai išmokys juos mylėti jus tokius, kokie iš tiesų esate.
Yra keletas žingsnių, kurie padės išmokti jausti sveiką nusivylimą:
- Sukurkite sveikas ribas. Jei kažkas skaudina, nebijokite to išsakyti. Apsaugoti savo partnerį nuo žinojimo, kad jis/ji pasielgė negarbingai ar blogai, jokiu būdu nėra jūsų pareiga. Pakalbėkite apie juntamą nusivylimą ir nebijokite atskleisti savo pažeidžiamumo – tai geriausias būdas būti išgirstam. Neleiskite žmonėms manyti, kad esate laimingi, kai iš tiesų tokiais nesijaučiate.
Supraskite, kad jūsų polinkis kaltinti save – tai neišreikšta galinga baimė prarasti meilę, jei tik išdrįsite pasakyti, ko iš tiesų norite.
- Atpažinkite juntamą norą kaltinti save. Kai partneris ar draugas jus nuvils, turėkite omenyje, kad jūsų baimė išreikšti savo jausmus ir norus jus vėl gali grąžinti į savęs kaltinimo spąstus. Tad užuot savęs klausę: „Ką aš padariau blogai?“, verčiau klauskite: „Ar dabar aš jaučiuosi nusivylęs?; Ar aš bijau pasakyti, kad kažkas yra negerai ar kad kažkas man nepatiko?“.
- Empatijos nepainiokite su atsakomybe. Įsijausti į žmonių emocijas ir stengtis suprasti, kodėl jis/ji taip pasielgė, net jei jus tai ir įskaudino, yra normalu. Ir tame tikrai nėra nieko blogo, tačiau tik tuo atveju, jei tokio jo/jos elgesio nepriimate kaip savo kaltės. Neprisiimkite atsakomybės už kitų žmonių veiksmus, nes tai tik dar vienas būdas kaltinti save.
