Kai menininkės Elytės Krasauskaitės namus užgriuvo skyrybų audros, mažyliui buvo vos treji, dukrai – keturiolika, vyriausiam sūnui – devyniolika. Santuokoje pragyvenus 18 metų vieną dieną viskas staiga apsivertė ir, anot moters, susprogo kaip muilo burbulas. „Norėjosi išsaugoti šeimą, bet sugriuvo jos pamatas, nebuvo už ko laikytis ir griebtis. Tarsi viskas išslydo iš po kojų ir dveji metai buvo skausmo ir kančios. Niekas nežino, kas virė mano viduje ir ką aš išgyvenau“, – prisipažįsta ašaras iš susijaudinimo braukdama pašnekovė.
Pakilti padėjo viena mintis – juk yra vaikai, dėl kurių reikia stengtis ir gyventi. Na, o vidinių jėgų teko ieškoti savyje.
Kūryba padėjo išgyventi
Nuo pat gimimo labai gabi menams moteris visada buvo kūrybiame procese – muzikavo, tapė, kūrė papuošalus. Tad prasidėjus sunkiam etapui šeimoje paėmė plunksną ir tušą į rankas ir pradėjo piešti. Kaip sako pati – atsivėrė kažkoks kanalas į naujų patyrimų ir naujų patirčių ieškojimą. Paskui prisiminė savo studijų laikų arkliuką – rankų darbo popierių. Ant jo ir užsikabino – ėmė lieti paveikslus.
„Iš pradžių vyksta intuityvus procesas iš pasąmonės ir tu neįsivaizduoji, ką lieji. Išlieji kažką, kas gal kitiems atrodo kaip blynas, o aš matau, kad štai čia yra moteris, čia vyras šalia. Tas toks išoriškaiabstraktus procesas man turėjo labai didelę vidinę prasmę. Nes kiekviename darbe aš mačiau tai, ką toliau galiu rutulioti. Savo liejinį paskui dėdavau ant tvirto popieriaus ir viziją, kurią mačiau, bandžiau išplėtoti toliau, jau kitomis technikomis – pastele, tušu, plunksna. Piešiu nieko negalvodama daug smulkių detalių, o paskui apverčiu ir matau, kad tai yra viskas apie mane“, – apie naująją techniką, kuria per dvejus metus, kol vyko skyrybų procesas, sukūrė trylika darbų, pasakojo E.Krasauskaitė.
E.Krasauskaitė prisipažįsta, kad tuo metu negalvojo, kad vyksta meno terapija su jos vidiniu pasauliu. Tačiau dabar tikrai supranta, kad piešdama ir kurdama pati save išsigydė.
Noras maišyti technikas, prisipažįsta menininkė, ko gero, atėjo iš jos charakterio ir požiūrio į gyvenimą, kuriame labai daug spalvų bei atspalvių. Labai emocionali ir bendrauti mėgstanti moteris juokauja, kad kiekvieną dieną patiria tiek įspūdžių, kad yra gyva tiesiog savo geromis emocijomis ir patyrimais. Kas dar ją žavi šioje mišrioje technikoje, kad paveikslą galima apversti ir žiūrėti iš kitos pusės. „Jeigu vien tik tapyčiau ir tai būtų realistiniai darbai, į juos būtų galima žiūrėti tik iš vieno taško. O čia tokia abstrakcija, tad jei darbas atsibodo – apvertei jį ir kitus dalykus pamatai“, – šypsojosi mistinius paveikslus kurianti menininkė. Tačiau neslepia – kiekvienas darbas buvo aplietas ašaromis. Ir tas labai padėjo. Nes jeigu būtų buvusi tik pati su savimi ir neturėjusi kur padėti savo to jausmo ir tos būsenos, psichikai tikrai nebūtų lengva.
E.Krasauskaitė prisipažįsta, kad tuo metu negalvojo, kad vyksta meno terapija su jos vidiniu pasauliu. Tačiau dabar tikrai supranta, kad piešdama ir kurdama pati save išsigydė, nors tuo metu kartais ir atrodė, kad yra pasaulio pabaiga.
„Su mano emocijomis įvyko kažkas, kuo dabar aš tikrai labai džiaugiuosi ir galiu pasidalinti su visomis moterimis. Nėra situacijos be išeities. Visada galima rasti sprendimą ir išeiti sveikai iš tos būsenos. Nors tuo metu ir atrodo, kad niekas negali padėti. Bet turbūt tai buvo mano vidinė intuicija ir tie prigimtiniai dalykai, kurie mane visą laiką traukė kažką daryti su rankomis, liesti, išgyventi emociją per pojūtį. Ir tik pradėjus daryti tuos paveikslus aš supratau, kad tie išgyvenimai man buvo daug lengvesni, nes aš turėjau įrankį, kaip sau padėti – kūrybą“, – neslepia menininkė, kad galėjo būti ir kitaip. Buvo galima užsidaryti kambaryje ir pulti į depresiją.
Darbai kalba patys už save
Iškart po skyrybų moteris surengė parodą, kurią pavadino „Meilė ir viltis“. „Kiekvienas darbas turėjo labai prasmingą pavadinimą, nes kiekviename buvo įdėta kažkiek ir tos geros viltingos emocijos, ir tos sunkios būsenos, kai net ašaros liejosi ant tų paveikslų ir turėjau paskui tas dėmes, kur ašaros nukrisdavo, kažkuo užmaskuoti, kad jų nesimatytų. Tai buvo „Kuždesys“, ,,Lašas vilties‘‘, ,,Tiesos beieškant‘‘, ,,Jausmų verpetai‘‘, „Šnabždesys“, kur tarsi norisi kažką pasakyti tam žmogui, bet jis negirdi. Tarsi viltis yra, kad gal dar pasikeis tie santykiai, gal mes pasveiksim? Galvojau, pasišnibždėsim, pasikalbėsim, gal išsispręs. Bet nepavykdavo prisibelsti prie to žmogaus širdies ir sunku buvo suprasti, kas vyksta su juo“, – sunkius išgyvenimus atspindinčius darbus komentavo menininkė.
„Gyvenimo audros“ – dar vienas įspūdingas darbas, atspindintis visus skaudžiausius išgyventus jausmus.
„Nuo pat santuokos pradžios buvo visokių audrų, o paskutiniai skyrybų metai atnešė jų dar daugiau. Ir tada išliejau tokį laivą, kuris pasviręs audrose, tokioje kančioje, bet kartu gyvenimo pažinime. Tas laivas man buvo viso gyvenimo emocijų pažinimo simbolis. Nors iš pradžių ten turėjo būti skėtis, nes apverstas laivas primena skėtį. Po skėčiu stoviu aš, o ant to skėčio krenta tokie burbulai, kamuoliai su skirtingais išgyvenimais. Ir kiekvienas to burbulo dūžis per skėtį man sukeldavo emocinį skausmą. Tai buvo tokia pradinė mintis – skėtis tarsi tokia apsauga, bet kartais tie dūžiai būdavo tokie stiprūs, kad skėtis neatlaikydavo ir jie sužeisdavo mane stipriai“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau įdomiausia tai, kad jos paveikslai būdavo kuriami ne vienu prisėdimu, o ilgą laiką ir atspindėdavo vis kitus išgyvenimus. Taip nutiko ir su šiuo paveikslu, kuris per dvejus skyrybų proceso metus įgavo visiškai naują prasmę. „Aš apsukau tą skėtį aukštyn kojomis ir gavosi laivas. Jis irgi nestabilus, nestovi tvirtai, bet jau nebebuvo to jausmo, kad kažkas ant manęs krenta ir sužeidžia. Tas darbas buvo pabaigtas tame etape, kai aš pamačiau, kad esu tvirta kaip vandenynas ir tai aš tą laivą aš nešu. Ir kaip noriu, taip nešu, nes esu viena ir turiu tikrai jį stipriai laikyti, visgi šalia manęs dar yra vaikai, kuriais turiu pasirūpinti“, – pokyčius įvardijo moteris.
Skyrybų metu nupiešta juoda širdis, simbolizuojanti galutinai sudužusias viltis, kad šeima išliks, taip pat sulaukė kito etapo. Po skyrybų pajutusi kardinalius pokyčius E.Krasauskaitė paveikslą panoro užbaigti kitaip, viltingai. Juk nors ir sudužo viltys, bet širdis gyva.
„Iš pradžių galvojau, kad darysiu juodą širdį raudoname fone. Paskui pagalvojau – ne, juk mano širdis tai nemirė. Sudužo gyvenimas, sudužo viltys turėti idealią šeimą, bet aš vis dar turiu širdį, kuri pulsuoja ir nori gyventi. Tad prie juodos pusės išliejau raudoną, prie raudonos – juodą. Paskui pagalvojau, kad dar per mažai pasakiau apie tas viltis, nes juk ties šiuo etapu mano gyvenimas nesustojo – jis tęsiasi. Tad panaudojau karpinio techniką ir padariau liepsną. Iš vienos širdies gyslelės pulsuojanti liepsna ir sako apie tai, kad nesustojo gyvenimas, yra viltis, kad bus ir kitaip. O lengvi burbuliukai primena, kad tu kartais jautiesi tarsi ugny, o kartais lyg vandeny. Bet viskas, kas vyksta, vyksta į gera“, – tvirtai sako menininkė, atradusi savo resursą, iš kurio galinti pasisemti jėgų.
Įdomiausia tai, kad jos paveikslai būdavo kuriami ne vienu prisėdimu, o ilgą laiką ir atspindėdavo vis kitus išgyvenimus.
Moters kuriami paveikslai tiesiog spinduliuoja energija, įtraukia ir intriguoja daugybė smulkių detalių, kurių kiekviena kažką reiškia. Viltį skleidžiantis šviesus ir simboliais kalbantis paveikslas „Paukščio sapnas“ neilgai užsibuvo parodoje – kaip laimės simbolį jį įsigijo gydytoja į savo kabinetą.
„Tikrų svajonių sala“ nutapyta jau šviesiuoju periodu ir čia sudėtos visos Elytės svajonės. Gamta, čiulbantys paukščiai, jaukus senamiestis ir net keli angelai. Kad juos pamatytum, gali ne vieną valandą praleisti betyrinėdamas – taip gerai paslėpti. „Bet juk tam, kad svajonės pildytųsi, turi būti užkoduota apsauga“, – šypsosi pašnekovė.
Stipriausi priešnuodžiai prieš neigiamus išgyvenimus
„Ko palinkėtumėt moterims, kurios skiriasi ir nejaučia pagrindo po kojomis?“ – klausiu jau nuvijusios nuo veido sunkius prisiminimus E.Krasauskaitės.
„Niekada neprarasti vilties. Galimybių yra labai daug. Niekada nereikia galvoti taip, kad jeigu šiandien paslydau ir man skauda, kad ir rytojus bus toks pat. Reikia pajausti savo vidų ir pagalvoti, kur galima save realizuoti ir kaip galima sau padėti, kaip pamatyti savo stipriąsias puses, – tvirtai sako menininkė. – Kai likau viena, supratau, kokia esu stipri ir kiek galiu daug pati. Galiu ir namus prižiūrėti, ir vaikus auginti, ir dirbti, ir kurti, ir viskas telpa į 24 valandas”.
Kažkas naujo, ko jūs dar nebandėte iki šiol, gali būti stipriausias vaistas prieš tuos nuodus, kuriuos gavote iš to neigiamo išgyvenimo.
Po skyrybų pašnekovė sako supratusi, kad savo patirtimi turi pasidalinti su kitomis tokį išgyvenimų pragarą praeinančiomis moterimis. Taip atsirado menų studija „Džiaugsmo ratas“, kurioje diena iš dienos sukasi E.Krasauskaitė ir padeda čia atėjusiems surasti savyje talentus ir gebėjimus. Pedagoginį ir meninį išsilavinimą turinti moteris tvirtai įsitikinusi, kad kiekviename žmoguje slypi kūrybiškumo lobiai, tik ne visi juos atskleidžia. Savo žaizdas išsigydžiusi piešiniais pati, dabar dailininkė, pabaigusi meno terapijos programą Maskvos pozityviųjų technologijų institute, meno terapijos metodus taiko ir savo darbe.
Atsidūrus sunkioje emociškai situacijoje, kad ir skyrybų metu, menininkė akcentuoja: svarbu rasti kažkokią veiklą, užsiėmimą, kuris padėtų greičiau nustumti negatyvias mintis. Nesusikoncentruoti būtent į tą situaciją, į tos dienos problemą. Leisti sau išbandyti įvairias veiklas, tai gali būti šokis, dainavimas, piešimas, sportas ar meditacijos. Tie nauji dalykai gali leisti pažinti kitas savo puses ir pakelti savivertę.
„Kažkas naujo, ko jūs dar nebandėte iki šiol, gali būti stipriausias vaistas prieš tuos nuodus, kuriuos gavote iš to neigiamo išgyvenimo. Niekada nepatarčiau naudoti jokių raminančių vaistų ar antidepresantų. Reikia savo mintis mobilizuoti į grožį. Jei manęs paklaustų, kas mane nuramina, kai būna labai sudėtinga emocinė būsena, tai yra žiūrėjimas į gėles. Todėl mano namai, kiek tik aprėpiu ir galiu, apsodinti gėlėmis, kad pro kiekvieną langą jas matyčiau. Tai ir norėčiau kitoms patarti atrasti kažką, kas džiugina. Nes tokių dalykų yra tikrai labai daug“, – linki menininkė.
