Nerūpestingo gyvenimo klastos
Pažintis su būsima žmona žadėjo linksmą ir nerūpestingą gyvenimą. „Tuo metu gyvenimas mums buvo nesibaigiantis vakarėlis, taip pragyvenome 10 metų. Linksmybių nenutraukė ir šeimoje gimę du sūnūs”, – prisiminimais į praeitį sugrįžo Olegas.
Vakarėlių režimas nepraėjo be pasekmių. Olego žmona kitaip gyventi nebegalėjo, išsivystė priklausomybė alkoholiui. Supratęs, kad toks gyvenimas nieko gero nežada, vyriškis nusprendė jį keisti. Atsisakyti girtų draugų kompanijos prašė ir savo žmonos, bet ji nemanė turinti problemų, tad greitai atsirado nauji draugužiai, su kuriais toliau tęsė pražūtingai nerūpestingą gyvenimą.
„Mano kantrybė trūko tada, kai vieną dieną grįžęs iš darbo radau savo sūnus sėdinčius baloje, šlapius, alkanus ir sušalusius, o žmoną – besilinksminančią girtų vyrų kompanijoje. Pamatęs šį vaizdą, apsisukau ir grįžau į tėvų namus „kaip stovėjau” – su keliais rubliais kišenėje ir viena drabužių eilute”, – prisiminė garliaviškis.
Kitą dieną atėjo vyresnysis Olego sūnus ir pasiprašė gyventi kartu. Berniukui tada buvo vienuolika metų.
„Pagal tuomet galiojusį sovietų Lietuvos Santuokos ir Šeimos kodeksą, tėvams negyvenant kartu, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatoma tėvų susitarimu, teisminio ginčo metu arba atsižvelgdavo į vaiko interesus – 10-ties metų vaikas jau pats galėjo pasirinkti, su kuriuo iš tėvų gyventi”, – sovietinės teisės subtilybes paaiškino Olegas.
Kartu su tėvu bei broliu norėjo gyventi ir jaunėlis sūnus, bet jam tebuvo 9-eri, tad negalėjo pasirinkti su kuriuo iš tėvų gyvens. „Raminau sūnų, sakydamas, kad 10 metų jam jau visai ant nosies, ir netrukus gyvensime visi drauge. Net nenujaučiau, kad keli mėnesiai pavirs amžinybe…” – nuleidžia akis Olegas.
Diena, pakeitusi gyvenimą
„Iki dešimtojo jaunėlio gimtadienio buvo likę visai nedaug”, – sunkiai rinkdamas žodžius toliau pasakojo vyriškis.
Prisimena, tą lemtingą dieną mokyklos grindys buvo ką tik išvaškuotos. Ne tik blizgėjo it veidrodis, bet ir buvo labai slidžios. Berniukas bėgo, paslydo, griuvo ir stipriai susižalojo galvą. Gydytojai visais įmanomais būdais stengėsi padėti, bet veltui – po pusės metų Olego sūnus mirė.
Sūnaus žūtis buvo paskutinis lašas, perpildęs Olego kantrybės taurę: „Po šio įvykio pradėjau skyrybų procesą, nes supratau, kad išsaugoti santuokos jau nebeįmanoma, nors iki tol mėginau tai padaryti.”
Jausmų buhalterija
Praėjus kuriam laikui iš mokyklos sulaukiau skambučio, kad mano višta buvo įvertinta, ir esu priimtas į Dailės mokyklą.
Net ir šiandien Olegui sunku įvardyti jausmus, kurie užgriuvo žuvus sūnui ir subyrėjus santuokai.
„Mano kartos žmonėms sunku ne tik įvardyti, bet ir suprasti, ką jaučia. Turėjau abu tėvus, bet iš vaikystės prisimenu tik „balansus, debitus, kreditus“. Išgyvenami jausmai niekam nerūpėjo”, – kalbėjo į vaikystės prisiminimus sugrįžęs vyras.
Po tragedijos išoriškai jis atrodė visiškai ramus: „Visus savo jausmus ir išgyvenimus užgniaužiau, bet jie niekur nedingo, gyveno manyje ir išsiverždavo per sapnus. Būdavo, pabundi, o pagalvė šlapia nuo ašarų.”
Žuvus jaunesniam sūnui, Olegas jautė pareigą tvardytis ir dėl dvylikamečio sūnaus, kuris labai išgyveno brolio žūtį. Berniuką kankino keršto troškimas. Vis pasigirsdavo svarstymai, kad gal broliui kas koją pakišo, todėl šis nukrito.
„Ramindavau jį sakydamas, kad neverta gyventi pykčio ir keršto mintimis, nuo to tik blogiau. Gaila, bet stiprūs išgyvenimai, skyrybos ir nesusiklostę santykiai su mama turėjo įtakos jo paties santykiams su moterimis”, – atvirauja tėvas.
TAIP PAT SKAITYKITE: #Skyrybos. Kaltės graužiama Greta: „Mano vyras iki šiol nežino, kad užaugino ne savo dukrą“
Gyvenimo paradoksai – iš elektriko į dailininkus
Po tragiškų įvykių buvo praėję vos keli mėnesiai, kai Olegą aplankęs kaimynas pasiūlė nuvažiuoti į Kauno A.Martinaičio dailės mokyklą pamėginti išlaikyti egzaminą į Dailės mėgėjų grupę, skirtą suaugusiems. „Aš rankose pieštuko neturėjęs, o jis man siūlo laikyti piešimo egzaminą!” – po tragedijos nepaliktas vienas prisiminė Olegas. Nors ir pyktelėjo ant kaimyno dėl keisto pasiūlymo, į egzaminą nuvažiavo.
Vyriškis pripažįsta, kad be kaimynų ir artimųjų žmonių pagalbos, supratimo dramatišku gyvenimo laikotarpiu būtų tiesiog neišgyvenęs.
„Nupiešiau kažkokią vištą, išvažiavau susinervinęs, nes man atrodė, kad susimoviau. Praėjus kuriam laikui iš mokyklos sulaukiau skambučio, kad mano višta buvo įvertinta, ir esu priimtas į Dailės mokyklą. Taip iš elektriko tapau dailės mokytoju ir 17 metų dirbau mokykloje, kurioje žuvo mano sūnus…” – pasakojo O.Karavajevas, 2001 metais įkūręs Dailės studiją, į kurią kiekvieną šeštadienį renkasi įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, norintys tapyti.
Paklaustas, kaip jautėsi dirbdamas toje pačioje mokykloje, kur žuvo sūnus, Olegas sakė kiekvienos pertraukos metu išgyvendavęs baimę dėl vaikų: „Tie žalčiukai lakstydavo, o aš stebėdavau juos, kad tik nieko nenutiktų, įsisiautėjusius stabdydavau.”
TAIP PAT SKAITYKITE: #Skyrybos. Kaip vyrai laižosi skyrybų žaizdas? Jie nekalba – jie rašo
Žodžių karas niekada neatneš taikos
Pasak jo, anuo metu niekas nemokė, kaip reikia gyventi, koks turi būti vyras, kokios jo pareigos šeimoje. „Tik po tragedijos perskaičiau galybę psichologinių knygų, kurios atskleidė paprastą tiesą – be atlaidumo ir nuolankumo vienas kitam šeimos nebus”, – savo įžvalgomis dalijosi dailininkas.
Po skyrybų praėjo daugiau nei 30 metų, tačiau kitos šeimos Olegas taip ir nesukūrė. Su moterimis laikosi tam tikro atstumo, tačiau, pasak jo, būna, kad jos jį supranta neteisingai.
„Jeigu moteriai nesavanaudiškai padedi arba parodai paprastą žmogišką dėmesį, jos tai priima kaip simpatijos ženklus ir pradeda projektuoti lūkesčius, kurių aš negaliu patenkinti. Vos tai pajutęs iš karto pasitraukiu“, – atvirauja Olegas.
Vyriškis pripažįsta, kad be kaimynų ir artimųjų žmonių pagalbos, supratimo dramatišku gyvenimo laikotarpiu būtų tiesiog neišgyvenęs. „Pagrindinė gyvenimo pamoka, kurią išmokau, – niekada nekaltinti likimo, bet ieškoti problemų sprendimo būdų”, – pabrėžė O.Karavajevas.
Psichologė – apie gedėjimą ir kaip neužstrigti jame
Kokias gedulo fazes tenka įveikti žmogui? Kiek tai gali trukti ir kaip suprasti, kad išgedėjai, o ne užstrigai gedule, klausėme psichologės Julijos Ladigaitės, kuri Kaune veda Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ grupę skyrybų vaikams.
Papasakotos istorijos herojus ne tik neteko sūnaus, bet ir sugriuvo jo santuoka. Tai du didžiuliai išgyvenimai, skaudžios netektys, kurias svarbu išgedėti.
Pasak J.Ladigaitės, netektį dažnai seka neigimo reakcija, nenoras pripažinti ar tiesiog negebėjimas priimti tiesos. Iškart susitaikyti per skaudu, per baisu. Pamažu gedint ateina ir didesnis sąmoningumas: užklumpa pyktis – kartais ant savęs, kartais ant kito žmogaus, kartais ant Dievo, kartais – ant visų vienu metu. Išleidus pyktį pajuntame giluminį liūdesį – tai ženklas, kad žmogus jau atsisveikina su žuvusiu artimuoju ar griuvusia santuoka. Palaipsniui liūdesys slopsta, ir ateina laikas, kai su skaudžiu išgyvenimu susitaikoma. Prasideda naujas gyvenimo etapas, kuriame priimami pokyčiai, sąmoningai suprantant, kad nebebus kaip anksčiau – kai šeima buvo pilna ar kai buvo gyvas sūnus.
„Svarbu atkreipti dėmesį, ar žmogus neužstrigo kuriame nors gedėjimo etape. Kartais pirminio šoko būsena užtrunka, ir žmonės nepriima pasikeitusios realybės. Kartais pyktis atrodo nesibaigia ir persikeičia į nepakeliamą kaltės jausmą arba didelį įniršį. Liūdesys, kuris neleidžia gyventi įprasto gyvenimo, keltis iš lovos, eiti į darbą, – dar vienas pavojaus signalas“, – vardijo psichologė.
TAIP PAT SKAITYKITE: 5 psichologo patarimai, kaip gyventi po artimojo netekties
Gali būti, kad galvojant ar kalbant apie prarastą žmogų, graudulys taip ir nenustos gniaužti gerklės. Tačiau J.Ladigaitės minimas ženklas, kad gedulas baigėsi, – mokėjimas gyventi toliau tokioje realybėje, kokia ji yra – nei pagražintoje, nei nuvertintoje. Tam labai svarbu turėti erdvę, kur galim saugiai dalintis savo jausmais, juos „išventiliuoti“.
Greičiau išgedėti padeda supratingi ir kantrūs artimieji. Taip pat labai vertingos savipagalbos grupės, į kurias buriasi patyrusieji artimųjų netektį ar skyrybas, nes čia galima saugiai pykti, liūdėti ir ieškoti, kas pastiprina, gyventi toliau“, – sakė Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ grupes skyrybų vaikams vedanti psichologė.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
