Klausimų žymiai daugiau nei atsakymų. Ypač mums, užaugusiems kultūroje, kurioje kalbėtis apie emocijas, jas analizuoti, suprasti ir sąmoningai valdyti, niekada nebuvo įprastas dalykas. Todėl tokiu atveju, kai akis į akį susiduriame su krizėmis, tiesiog nebežinome, ką pasakyti. Nežinome, ir ko nesakyti. Tiek daug nežinome, kad viską dažniausiai sprendžiame tyla.
Ko nesakyti?
JAV psichologė Susan Silk, sirgusi krūties vėžiu ir patyrusi žmogaus, kuriam artimieji neberanda tinkamų žodžių, situaciją, turi atsakymą į klausimą „ko nesakyti?“. Ji jį pavadino apskritimų teorija.
Ko nesakyti žmogui, patiriančiam pačias įvairiausias krizes – sveikatos, teisines, finansines, romantines, netgi egzistencines? Nusipieškite apskritimą. Jo centre – krizę patiriantis žmogus (sergantis, netekęs artimojo ar kitaip kenčiantis). Apskritimas aplinkui jį – tai šio žmogaus artimieji. Antras, trečias ir kiti apskritimai – tai vis tolimesni žmonės, susiję su krizę išgyvenančiuoju. Pavyzdžiui, pirmajame apskritime gali būti artimiausi šeimos nariai, antrajame – artimi draugai, trečiajame ir tolimesniuose – pažįstami ir bendradarbiai.
Toliau seka dvi taisyklės: į apskritimo centrą siunčiamas tik palaikymas, o bet kokie neigiami komentarai, sunkios emocijos yra siunčiami tolyn nuo apskritimo centro. Pavyzdžiui, jei jūsų draugas po sudėtingos operacijos smarkiai sublogo, neaptarinėkite jo pokyčių ar savo blogos savijautos, sužinojus prastas naujienas, nei su juo pačiu, nei su jo artimiausiais šeimos nariais.
Išsipasakoti, kaip jus sukrėtė bičiulio situacija, galima, tačiau neneškite šių išgyvenimų pačiam kenčiajam ir jo artimiausiai aplinkai. Jam ir jiems geriau susikaupkite ir siųskite palaikymą. Apie tai, kaip blogai jautėtės, pasikalbėsite vėliau, kai krizė bus praėjusi. Ir tai nėra nenuoširdumas (kaip galbūt kam nors galėtų pasirodyti). Tai yra elementarus rūpestis emocine higiena.
Žmogui, kuris išgyvena sunkią gyvenimišką situaciją, mažiausiai reikia eikvoti savo ir taip menkus energijos išteklius informacijai apie tai, kaip kiti kenčia dėl jo kančių. Privilegiją visada visiems tiesiai sakyti viską, ką galvoja ir kaip jaučiasi, turi vienintelis žmogus, esantis apskritimų centre ir krizės epicentre. Visiems kitiems galioja taisyklė „į centrą siunčiamas tik palaikymas ir rūpestis, visa kita – keliauja į išorę“.
Ar kalbėti? Kodėl kalbėti?
Ar reikia kalbėtis apie netektis, patiriamas krizes? Gal kalbėjimas – tai tik bereikalingas žaizdų krapštymas ir jausmų dirginimas? Gal žmonės patys, savyje ar tik artimiausiame šeimos rate, turi susitvarkyti su krizėmis?
Ar etiška klausti, bandyti užmegzti kalbą apie žmogaus išgyvenamą netektį, sunkią ligą, skyrybas ar kitą krizę?
Išsipasakoti, kaip jus sukrėtė bičiulio situacija, galima, tačiau neneškite šių išgyvenimų pačiam kenčiančiam ir jo artimiausiai aplinkai.
Pasak psichologės Kristinos Vainienės, sielvartaujantys žmonės linkę atsiskirti nuo kitų. „Taip yra, bet atskirtis nebūdinga mūsų prigimčiai. Juk nuo pat mažumės įskaudinti kūdikiai garsiai kviečiasi pagalbos. O izoliuotis mus išmoko tėvai, išsilavinimas ir visuomenės spaudimas. Esame išmokyti, kad džiaugtis reikia drauge, o liūdėti po vieną.
Žinoma, neturime nuolatos būti apsupti žmonių. Atsiriboti, pabūti vieniems nėra blogai. Gerai yra susitelkti į savo mintis ir jausmus, visiškai normalu yra skirti laiko tik sau pačiam. Tačiau netektį, krizę išgyvenantiems žmonėms labai reikia palaikymo, net kai jie tai neigia ir sako „aš pats, aš pati.“
Sielvarto, netekties skausmo ignoruoti, įveikti kuo greičiau ar „užmiršti“ negalima ir nereikia. Palaikymas netektį ar krizę išgyvenantiems suteikia daugiau atramos taškų ir jėgų normaliai gyventi toliau. Nuoširdūs ir tikri supratimo bei palaikymo jausmai ir žodžiai, net jei jiems trūksta sklandumo, netekties situacijoje visuomet yra laiku ir vietoje.
Padėti krizėje esančiam žmogui – tai mokėti priimti iš jo ir nelauktas, netikėtas, nebūtinai kupinas dėkingumo reakcijas. Kai norime padėti kitam – tenka mokytis būti mažiau egoistiškam, mažiau susirūpinusiam savimi.“
Kodėl svarbu išklausyti?
K.Vainienė teigia, jog išgyvenančiam netektį, krizėje esančiam žmogui labai svarbu kalbėti apie tai, kas įvyko.
„Poreikis išsikalbėti turi savo gydančią prasmę: kai pakartotinai grįžtama prie sukrėtusių faktų ir su jais susijusių skaudžių išgyvenimų, juos papasakojant tai su vienomis, tai su kitomis detalėmis, išreiškiami susikaupę ir naujai sukylantys jausmai. Taip išsipasakojant mažėja emocinė įtampa, viduje vyksta priėmimo ir susitaikymo su tuo, kas įvyko, darbas. Taip labai pamažu viskas viduje randa tinkamą vietą, apgyja, aprimsta.
Pats geriausias pašnekovas išgyvenančiam netektį, krizę – tai suprantantis žmogus, kuris neskuba raminti, nevertina įvykių ir jausmų, nedalina patarimų, o subtiliai dalyvaudamas ir palaikydamas padeda išgyvenančiam išsipasakoti ir pačiam pamažu susivokti situacijoje. Po artimojo mirties ar kito krizinio įvykio, praėjus su tuo susijusiam šokui, išgyvenantysis paprastai pats nori apie tai pasikalbėti, ypač su artimais žmonėmis.
Palaikymas netektį ar krizę išgyvenantiems suteikia daugiau atramos taškų ir jėgų normaliai gyventi toliau.
Universalios schemos, kaip padėti krizę išgyvenančiam žmogui, nėra. Gal ne tiek svarbu, ką pasakyti, kaip pradėti kalbą, kiek krizę išgyvenančiam žmogui duoti suprasti, kad mes esame šalia ir esame pasirengę padėti: atsiliepdami į jo norą kalbėti apie savo situaciją, išgyvenimus; suteikdami konkrečią instrumentinę pagalbą. Ne tik pasyviai kantriai klausydami, bet ir išklausydami, išgirsdami, atsiliepdami į tai, kas rūpi, skauda ir neapsunkindami savo norais, lūkesčiais – kad greičiau atsigautų, nustotų sielvartaut ir džiaugtųsi gyvenimu.
Klausytis geriausia kantriai, jautriai, be didelių patarimų. Tai, kad sielvartaujantis žmogus nori su jumis būti, kad gali dalytis savo išgyvenimais – tai jau labai didelė jūsų pagalba.“
Ramiai priimti ir sunkius jausmus
„Svarbu krizėje esančiam žmogui padėti išgyventi sunkius jausmus, ypač pyktį. Tai įmanoma, kai patys sunkių jausmų išgyventi nebijome, jų nevengiame. Taip pat svarbu žinoti, kad krizinėse situacijose žmogui gali būti būdingos įvairios reakcijos ir būsenos, kurios yra normalios tokiomis aplinkybėmis: perdėtas dirglumas, ašaros, visi įmanomi psichosomatiniai simptomai, naktiniai košmarai, nepakeliamas skausmas, silpnumas, pažeidžiamumas, kyla gyvenimo prasmės, tikėjimo klausimai, tampa sunkiau įveikti kasdienius darbus – tai normalu.
Nereikėtų tokių išgyvenimų intensyvumo mažinti. Juos užslopinus padidėja tikimybė krizei tapti chroniška. Tuomet be specialisto išsiversti gali ir nepavykti. Todėl jei žmogus šaukia, blaškosi, barasi, pyksta, kaukia žiūrėdamas į mėnulį iš kančios, nereikia to slopinti. Kuo didesnė krizė, kuo skausmingesnė netektis, tuo liguistesni ir aštresni jausmai. Tokioje situacijoje normalu taip jaustis. Taip pat svarbu nevertinti, nenuvertinti. Krizės ir netektys nėra racionalios, jos tiesiog nutinka kiekvieno žmogaus gyvenime, jų neįmanoma išvengti.
Taip pat didelis palaikymas yra vadinti daiktus savais vardais, nes tai padeda priimti realybę ir anksčiau ar vėliau ją išgyventi: sakyti ne „išėjo“, „paliko“, o „mirė“, „nusižudė“, ne „prastai jautiesi“, „tau ne viskas gerai“, o „depresija“, „krizė“. Ištikus krizei žmogus tartum praranda žemę po kojom, jam reikia laiko susivokti, atsitiesti, todėl dažnai pravarti konkreti instrumentinė pagalba, ne tik apkabinimas, petys išsiverkimui, bet ir pagalba buityje: namų aptvarkymas, maisto nupirkimas ar pagaminimas, vaikų priežiūra, pasirūpinimas jų emociniais poreikiais.
Krizės sunkumas priklauso ne tik nuo įvykio, sukėlusio krizę, asmenybės savybių ir situacijos, bet ir nuo paramos, kurią žmogus gauna iš aplinkinių.“
Ką sakyti?
Kaip pradėti kalbą, su kokiais žodžiais prieiti prie žmogaus, kuriam labai skauda? Psichologė K.Vainienė siūlo keletą idėjų, kaip būtų galima pradėti pokalbį:
- „Vis pagalvoju apie tave. Kaip tu? Gal norėtum pasikalbėti?“
- „Jei kada norėtum pasikalbėti, tik pasakyk, rasiu laiko tave išklausyti, pabūti kartu.“
- „Tu nieko prieš, jei aš tau kartas nuo karto paskambinčiau pasiteirauti kaip tau sekasi?“
- „Man labai gaila, kad tau taip nutiko. Aš esu čia, aš šalia.“
- „Ką galėčiau padaryti, kad tau būtų geriau?“
- „Einu į parduotuvę, į vaistinę. Ką tau atnešti?“
- „Aš manau, kad tau dabar greičiausiai labai baisu, kartais sukyla daug slegiančių minčių. Kas tau padeda išgyventi, susitvarkyti su tuo?“
- „Aš su tavimi, kad ir kas beatsitiktų.“
- „Man labai gaila, kad šiuo metu tau taip sunku. Aš labai norėčiau ką nors padaryti, kad tau būtų nors truputėlį lengviau. Ko norėtum dabar? Kas geriau – išklausyti, prablaškyti, sutvarkyti kambarius, pagaminti pietus?“
- „Nori, papasakok, kas tau šiuo metu neduoda ramybės, kelia įtampą. Gal pasakojant kas nors paaiškės, ir mes ką nors sugalvosim, ką su tuo būtų galima padaryti?“
- „Aš suprantu, kad šiuo metu tau sunku. Tu mano draugas, draugė ir man labai svarbu, kas su tavimi vyksta. Nagi pakalbėkim, tikiuosi tai kažkaip tau padės, o jei mes pajusim, kad tai nelabai padeda, pabandysim sugalvoti, ką dar būtų galima padaryti, kad tau palengvėtų, na?“
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
