„Su žmona sukūrėm šeimą, užauginom 3 vaikus. Vaikams sakydavau, kad nesu tobulas tėtis jiems, bet kad vertintų tokį, kokį turi, nes aš visai neturėjau jokio. Rašau ir kapsi ašaros. Man 53 m. Bet tada man, vaikui, buvo sunkiai pakeliama ir gili žaizda...“
Tai vienas iš pasakojimų apie skyrybas, kuriais vyrai dalijosi internete. Rašė patyrusieji tėvų skyrybas vaikystėje, patys palikę vaikus, priversti išsikraustyti iš namų, kai jų antrosios pusės nusprendė skirtis. Rašė netgi seneliai, kurie po vaikų skyrybų neteko galimybės matyti, kaip auga anūkai.
Išgirsti ką nors panašaus pasakojantį vyrą – beveik neįmanoma. Tačiau interneto komentaruose vyriškos skyrybų patirtys liejasi laisvai. Akivaizdu – galbūt vyrai ir nekalba, bet rašydami labai taikliai įvardija, ką patys išgyveno, ką įveikė ir ko pakeisti kol kas neturi jėgų.
Kai skyrybų gedulas virsta chronišku
Kaip vyrai vaduojasi iš skyrybų žaizdų, kalbėjomės su psichologijos magistrantu Gediminu Tumėnu, kuris drauge su Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja Rasa Kardaite-Vėlyviene Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ ves grupes pakartotinėje santuokoje gyvenančioms poroms.
– Gediminai, kokių minčių kilo skaitant 53 metų vyro liudijimą? Nuo jo tėvų skyrybų praėjo pusė šimto metų, o rašant apie tai kapsi ašaros.
– Autoritetas, ypač berniukams, yra reikalingas jų psichologinėje raidoje. Šio liudijimo autorius giliai išgyvena ir aprašo jo nebuvimo pasekmes. Berniukams labai svarbus vyriško vaidmens pavyzdys, kuris galėtų padrąsinti, pripažinti, stumtelėti į gyvenimą, suteikti aiškesnį lytinės tapatybės suvokimą, padėti save įtvirtinti.
Gera žinia ta, jog šį vaidmenį gali atlikti dėdė, senelis, mokytojas, treneris, dėstytojas, dvasininkas ar kitas sutiktas autoritetas, su kuriuo užsimezga ryšys.
Santykio dėka vaiko psichikoje formuosis vidinis autoritetas, įgalinantis aiškesnį tapatumą bei leidžiantis jam pačiam pajusti „aš galiu“ jausmą. Tai reiškia, jog vaikas, augantis šeimoje be tėčio, nebūtinai patirs neįveikiamų emocinių sunkumų. Tačiau alkis turėti autoritetingą figūrą, suteikiančią gyvenimui vertybes bei kryptį, neišnyks ir jo paieškos vienaip ar kitaip vyks. Šis liudijimas atspindi, jog procesas gali tęstis visą gyvenimą.
– Kas padeda įveikti skyrybų traumą? Kada skyrybų gedulas rizikuoja tapti chronišku?
– Kalbėjimasis tarpusavyje šeimoje ar su kitais artimais žmonėmis apie tai, kas vyksta ir kokie jausmai bei pokyčiai patiriami, yra būtinas procesas įveikiant skyrybų krizę. Galima tai daryti su profesionalia psichologine pagalba arba be jos. Svarbiausias įveikimo elementas – išgyvenimas.
Svarbu, kad kiekvienas šeimos narys (tiek išsiskyrę sutuoktiniai, tiek vaikai) turėtų teisę jausti tokius jausmus, kokius jaučia, ir mėgintų tai suprasti. Natūrali žmogaus savisauga verčia skausmingus išgyvenimus neigti, pamiršti, užpilti ar įsivaizduoti, jog atverčiamas švarus gyvenimo lapas. Tokio polinkio rezultatu gali tapti neišgyventas, pašvinkęs gedulas, kuris virsta chronišku.
Kaip atskirti ar gedulas jau yra įsisenėjęs? Vienareikšmio atsakymo nėra, nes tai labai individualu ir priklauso nuo įvairių subjektyvių, situacinių bei aplinkos veiksnių. Žmogus gali jausti, ar jis/ji pajėgia ramiai priimti ir kalbėti apie tai, kas vyko, ar vis dar patiriama emocinių sunkumų, susijusių su skyrybomis praeityje. Skyrybos nėra momentinis įvykis – tai procesas.
Skyrybos – krizė, bet ne diagnozė
„Mokykloje jaučiausi nevisavertis, kažko trūko. Klasiokai turėjo abudu tėvus, o aš kaip balta varna turėdavau auklėtojai atsakyti, kad mano tėvai išsiskyrę, kai klausdavo tėvų darboviečių. Neturėjau tvirtos atramos namie. Mamai irgi jos trūko. Mano klasiokai ir draugai buvo mano ramstis, priebėga, pagalba.
Buvau tylenis, nedrąsus. Pradinėj mokykloj iškviestas prie lentos verkdavau, susigraudindavau. Tada nesupratau, kas vyksta. Bijodavau suaugusiųjų, buvau užsisklendęs savy, nedrąsus, retai pasakydavau savo nuomonę. Kol išaugau iš nevisavertiškumo, praėjo nemažai metų. Ir dabar mažai dalinuosi savo išgyvenimais, planais, svajonėmis. Skyrybos – tai didžiulė trauma vaikui.“
– Skyrybos ir nevisavertiškumas – kaip tai susiję? Kaip padėti vaikui išsivaduoti nuo nevisavertiškumo jausmų?
Atleidimas yra labai asmeniškas, gilus ir sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik psichologinius, bet ir dvasinius žmogaus patyrimo aspektus.
– Liudijimo autorius vaizdžiai apibūdina savo patirtį, atspindinčią, jog vaikas po tėvų skyrybų gali jaustis sužeistas, nesaugus, prastesnis, kitoks, svetimas bendraamžiams.
Norisi pasikartoti: ne visi vaikai skyrybas išgyvena vienodai sunkiai. Skyrybos yra krizė, kuri sukrečia suaugusiuosius ir vaikus, tačiau tai nėra diagnozė. Svarbu, kad vaikai net ir po skyrybų galėtų jausti stabilumą, saugumą.
Jie turi žinoti, jog vienas iš tėvų, su kuriuo jie liko gyventi, jų nepaliks. Raminančiai ir įtikinančiai tai pasakyti gali tik suaugusieji. Vaikas turi jausti, jog net ir įvykus konfliktui tarp tėvų, jis yra mylimas jų abiejų, nes santykis užsibaigė tarp sutuoktinių, o ne tarp tėvų ir vaikų. Tai gali padėti sumažinti galimą kaltės jausmo riziką ir pasijusti labiau vertingu.
Kaip vyksta atleidimas?
„Aš augau išvis be tėvo. Bažnyčia atsisakė krikštyti benkartą. Kiek buvo patyčių iš augančių pilnose šeimose! Ir kaip paprastai – moterys. Aš savo nuoskaudas palikau, o už mamos ašaras atleisti negaliu dar.“
– Atleidimo problema – neišvengiama, kai kalbam apie skyrybas. Kaip suprasti, kad jau tikrai atleidai? Ir ką daryti, kai atleisti negali?
– Mano manymu, atleidimas yra labai asmeniškas, gilus ir sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik psichologinius, bet ir dvasinius žmogaus patyrimo aspektus. Apie atleidimą norėtųsi ne kalbėti, o veikiau patylėti. Bet ryžtantis, nors ir nerangiai, suformuluoti keletą sakinių apie tai, norėtųsi nutiesti galimą atleidimo kelią.
Kai mokykloje klausdavo, kur tėtė dirba, gal tikrai būtų buvę lengviau pasakyti, kad numirė, o ne mus paliko.
Tam, kad būtų įmanoma atleisti, svarbu turėti priežastį. Maža to, svarbu giliai ją išgyventi, jausmais prie jos prisiliesti, kad ir kaip būtų skaudu. Tam reikalinga drąsa trumpam nusimesti moralės rūbą, griežtai liepiantį besąlygiškai mylėti tėvus, ir pripažinti, jog jums vis dar skauda ir vis dar pykstate už kai kuriuos tėvų poelgius (šiuo atveju – skyrybas). Tik išgyvenus šiuos jausmus, gali ateiti įžvalga, padedanti juos suprasti ir nuraminti.
Perėjus šį etapą, atsiranda galimybė bandyti suprasti tėvus: jų sprendimą bei jo pagrindą, situaciją, kurioje jis buvo priimtas, jų jausmus ir išgyvenimus tuo metu. Tuomet pamažėle gali ateiti jausmas, kad tėvai darė taip, kaip manė esant geriausia tiek jiems, tiek jums, ir tai darė taip, kaip tuo metu mokėjo geriausiai, nors ir netobulai. Galiausiai, jūs galite patirti aplankantį dėkingumo jausmą, jog toks(-ia), koks(-ia) dabar esate, tapote tik dėl to, jog patyrėte tai, ką patyrėte, ir tai yra didžiausias jūsų turtas – jūs pats(-i). Tikiu, jog šį kelią perėjus galima ramiai atsidusti: „atleidau“.
Kaip lengviau išgyventi skausmingą patirtį
„Dirbau ligoninėje, daugybe sergančių, traumuotų vaikų po skyrybų teko pažinti“ (Elena).
„Jūs teisi, Elena, aš neatsigaunu jau 50 metų ir žiūriu visus tuos metus į pasaulį nepatikliai, man atrodo, kad visi žmonės priešai, sunku kuo nors pasitikėti... O iš to – visos problemos. Dabar gal jau kažkiek pasikeitė požiūris, bet tada, prieš kelis dešimtmečius, mes jautėmės blogesni už tuos, kurie augo pilnose šeimose. Kai mokykloje klausdavo, kur tėtė dirba, gal tikrai būtų buvę lengviau pasakyti, kad numirė, o ne mus paliko“ (Paliktas vaikas).
– Dabar skyrybos nebėra taip stipriai stigmatizuojamos. Ar dėl to išgyventi šeimos griūtį lengviau?
– Taip. Kuo mažiau visuomenė stigmatizuoja skyrybas, tuo lengviau jas patyrusiems suaugusiesiems ir vaikams išgyventi skausmingą patirtį ir judėti pirmyn. Natūraliai – kuo mažiau svetimas reiškinys yra išsiskyręs suaugusysis ar vaikas, gyvenantis tokioje šeimoje, tuo didesnės galimybės iš aplinkos sulaukti priėmimo ir palaikymo bei išvengti kritikos, patyčių, atstūmimo.
Jokiu būdu nemenkinant santuokos ir branduolinės šeimos reikšmės, bet kalbant apie psichologinį sveikimą po skyrybų, dera pripažinti, kad žaizdos kur kas lengviau gyja sužeistuosius ne smerkiant, o suteikiant jiems supratingumą bei palaikymą.
– Vyrai nekalba – vyrai rašo. Ir interneto komentarai, panašu, vyrams – tinkama erdvė atsiskleisti. Gal turit pamąstymų, kodėl ir kas jiems iš to?
– Egzistuoja gajus stereotipas, jog moterys yra emocingesnės ir jautresnės nei vyrai. Tačiau esminis skirtumas yra ne emocijų intensyvume, o jų raiškos būduose. Moterims labiau priimtina jausmus „iškalbėti“, t. y. apie juos pasakoti, aptarti su kitais žmonėmis, įvardyti. Vyrams būdingiau su jausmais gyventi vieniems arba juos „išveikti“ per veiklą, darbus, hobius ir pan. Tokiu būdu jausmai tampa mažiau įvardinti žodžiais, ir susidaro įspūdis, jog vyrai yra mažiau emocingi.
Leisti sau jausti jausmus, juos išreikšti bei dalintis yra ne moteriškas, ne vyriškas, o bendražmogiškas poreikis.
Kita vertus, šis stereotipas, keliaudamas iš kartos į kartą, formuoja lūkesčius, kuriuos mes turime vyrams nuo pat vaikystės: „berniukiškumas“ labiau siejamas su tvirtumu, veiklumu, valingumu, autonomiškumu, drąsumu, atkaklumu ir pan. „Vyriškas“ berniukų elgesys yra palaikomas pozityviomis tėvų reakcijomis, o „mergaitiškas“ slopinamas per tiesiogiai arba netiesiogiai išreiškiamą nepritarimą. Tai nėra žalojantis ar patologiškas procesas, kokiu jį įprasta šiuo metu laikyti, tačiau jis turi savo kainą, kurią moka vyrai. Primityviai tariant – jausmai yra silpnumo požymis, o aš turiu būti vyras (=stiprus), todėl negaliu rodyti jausmų.
Leisti sau jausti jausmus, juos išreikšti bei dalintis yra ne moteriškas, ne vyriškas, o bendražmogiškas poreikis. Tai mus įgalina pajusti ir pažinti save bei kitą, dalyvauti santykyje, išgyventi ir užgydyti praeities žaizdas, patirti gyvenimo pilnatvę (sąrašą galima būtų tęsti ir detalizuoti). Komentarai internete, tikėtina, tampa saugia erdve tai padaryti anonimiškai, nerizikuojant pasirodyti silpnu ar priklausomu nuo kito.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos.
Visus projekto tekstus galite rasti ČIA.
Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
