Šitos „kacapės“ tu nevesi!
Jos kartos merginoms buvo įprasta anksti tekėti, daugelis baiminosi vadinamosios senmergystės, tačiau jai svarbiau buvo atsikratyti mergautinės pavardės, su kuria siejo skaudus prisiminimas.
Kai tik sulaukiau pirmo pasiūlymo tekėti, nedvejojau, nors man buvo tik 23 metai.
„Mokykloje draugavau su berniuku, kurio mamai ne itin patikau. Kartą nugirdau, kaip ji savo sūnui griežtai pasakė: „Šitos „kacapės“ tu tikrai nevesi!“ Žodžiai skaudžiai įsmigo į širdį ir nuo tos akimirkos neapleisdavo mintis, kad dėl savo pavardės esu pasmerkta vienatvei. Kai tik sulaukiau pirmo pasiūlymo tekėti, nedvejojau, nors man buvo tik 23 metai“, – sakė Greta.
Santuokinis gyvenimas buvo audringas, paženklintas tiek ištikimybe laukiant, kol būsimasis vyras sugrįš iš armijos, tiek ir neištikimybe santuokoje, kuri nebuvo svetima nei jai, nei jam.
Vos nepastūmėjo į savižudybę
Dėl iširusios santuokos ji kaltina tik save: „Po įvykio, kuris pakeitė mano gyvenimą, praėjo 23 metai, o aš vis dar negaliu sau atleisti, jaučiu baimę ir kaltę prieš buvusį vyrą. Jis užaugino dukrą kaip savo, nors ji – aistros kitam vaisius. Mano buvęs vyras to nežino iki šiol…“
Po santuokos buvo praėję vos pusantrų metų, kai ji sutiko kolegą Andrių. Abu saistė santuokos įžadai, bet ieškant darbinių sprendimų, bendrai pietaujant, dalijantis nuomonėmis, kurios dažnai sutapo, netruko įsižiebti abipusė aistra.
„Vienas vakarėlis su kolegomis tapo lemtingu. Praradome savisaugos instinktą ir pasidavėme jausmams. Netrukus pasijutau besilaukianti. Apie nėštumą pasakiau savo vyrui. Žinią apie būsimą kūdikį jis sutiko be džiugesio, bet su naujiena susitaikė. Aš, žinoma, nutylėjau, kad kūdikis ne jo“, – prisipažino Greta.
Ji pati neabejojo, kad netrukus gimsiantis vaikelis – netikėtai prasiveržusios aistros meilužiui vaisius. Tačiau Andriaus žinia apie užsimezgusią gyvybę nenudžiugino. Jis buvo linkęs, kad Greta pasidarytų abortą. Ji pati apie tai net negalėjo pagalvoti.
„Pajutau, kaip žemė slysta iš po kojų, – prisiminė moteris. Andriaus pasiūlymas nutraukti nėštumą, paslaptis, kurios negalėjo atskleisti, baimė dėl ateities paskandino ją depresijoje. – Nematydama išeities iš susidariusios padėties, dar besilaukdama pradėjau galvoti apie savižudybę, bet kažkas nematomas laikė mane už rankos ir neleido nutraukti gyvybės siūlo.“
Gimus dukrai ji dar susitikdavo su Andriumi, tačiau kai jis pradėjo neatsiliepinėti į skambučius, suprato, kad yra nepageidaujama.
Nematydama išeities iš susidariusios padėties, dar besilaukdama pradėjau galvoti apie savižudybę.
„Dar ir dabar sunku kalbėti, ką teko išgyventi. Jaučiausi išduota ir palikta viena su savo paslaptimi. Nebegalėdama pakelti įtampos, apsisprendžiau gyventi taip, tarsi visos šios istorijos mano gyvenime nebūtų buvę, viską nustūmiau gilyn ir apsimečiau, kad esu laimingai ištekėjusi moteris, auginanti savo vyro vaiką. Tokioje saviapgaulėje pragyvenau 15 metų“, – suskaičiavo Greta.
Ne visos anytos velnio pramanytos
Su didžiausiu dėkingumu ji prisimena dabar jau mirusią savo anytą, kuri padėjo ištverti sunkų laiką, padėjo auginti dukrą, manydama, kad ji – tikra anūkė.
„Anyta buvo nuostabi moteris, kuri mane labai mylėjo, – kalbėjo Greta. – Būtent dėl jos gerumo ir nesavanaudiškos meilės jutau didelę kaltę dėl visko, kas atsitiko mano ir jos sūnaus gyvenime. Jei ne anyta, būčiau išsiskyrusi anksčiau. Tačiau žinojau, kad ji prastos sveikatos ir stengiausi nejaudinti. Galvojau, kaip nors viską iškentėsiu. Neapleisdavo mintys apie skyrybas, tačiau su savo vyru pragyvenau 16 metų.“
Praėjus metams nuo anytos mirties Gretai einant gatve prie jos sustojo automobilis. Prie vairo sėdėjo Andrius: „Labas. Sėsk, pasivažinėsim.“
„Nuo pastarojo mūsų susitikimo buvo praėję apie 10 metų. Tikrai nenorėjau aiškintis santykių, pradėti iš naujo, bet širdyje užspausta kaltė ir neišmylėta meilė privertė mane pasiduoti. Pradėjome vėl susitikinėti. Praėjus kuriam laikui pasakiau Andriui, kad nebegaliu daugiau gyventi dvigubo gyvenimo, esu pasirengusi lemtingiems gyvenimo sprendimams, nebeturiu jėgų meluoti, gyventi paslaptimi ir kasdien bijoti“, – pasakojo Greta.
Ji puikiai prisimena vakarą, kai išdrįso vyrui prabilti apie kitą žmogų. Jo reakcija buvo keista – atrodė ir nustebęs, ir viską žinantis tuo pat metu. Vakaras buvo siaubingas, rytas dėl nežinomybės dar baisesnis. Nors vyras atrodė sutrikęs, greitai susirinko daiktus, išėjo iš namų ir pradėjo oficialų skyrybų procesą.
„Prisipažinau jam apie meilužį, bet atskleisti, kad užaugino ne savo vaiką, neturėjau jėgų“, – sakė moteris. Jei galėtų laiką pasukti atgal, ji vengtų bet kokio poelgio, apie kurį negalėtų kalbėti viešai.
Psichologė psichoterapeutė Jelena Trofimova šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ veda išėjimo iš skyrybų krizės grupes ir yra programos suaugusiesiems, kurie patyrė tėvų skyrybas ar nedarną šeimoje, sudarytoja ir vedėja.
„Papasakota istorija yra sudėtinga ir daugialypė, komentuoti, žinant tik faktus ir nepažįstant žmogaus – labai sunku, bet skaitant apie Gretos išgyvenimus, supranti, kad kaltę ji išgyvena ne tik dėl neatskleisto melo“, – atkreipė dėmesį privačiai konsultuojanti psichologė.
Prisipažinau jam apie meilužį, bet atskleisti, kad užaugino ne savo vaiką, neturėjau jėgų.
Santykis „agresorius ir auka“
Papasakotoje situacijoje specialistė atpažįsta trauminės dinamikos moters psichikoje požymių, kai kaltės jausmas tampa „agresoriumi“ ir persekioja auką, norėdamas ją sugniuždyti. Pasipriešinti „vidiniam agresoriui“ yra sunku, o ypač, kai neturi su kuo dalytis savo išgyvenimais. Būtent tai gali būti Gretos nevilties ir bejėgiškumo atskleisti paslaptį priežastis.
„Gretai tiesiog būtina nustoti save kaltinti, – akcentavo J.Trofimova, – nes bet kokia – išorinė ar vidinė – „aukos ir agresoriaus“ santykių dinamika, pažeidžia žmogaus savastį, suardo santykį su aplinka ir savimi. Privalu nutraukti šį ydingą ir griaunantį santykį, kad Greta liautųsi save žeminti ir plakti dėl pasirinkimo, kurį padarė prieš daugybę metų. Tai padėtų jai atkurti santykį su savimi, o tai reiškia, kad ji nustotų rinktis griaunančius ir pradėtų priimti palankius sprendimus tiek sau, tiek savo artimiesiems, taip apsaugodama save nuo netinkamų pasirinkimų ateityje.“
Laikas tylėti ir laikas kalbėti
Svarbu suprasti, kad persekiojantis kaltės jausmas ir reali kaltė yra du skirtingi dalykai ir tai pabrėžia psichologė J.Trofimova: „Realią kaltę gali „išpirkti“ atgaila. Ją, šiuo atveju, reikštų savo vientisumo atstatymas, savęs netobulos ir klystančios priėmimas, bet tai įmanoma padaryti tik tada, kai Greta nustos jaustis auka ir prisiims atsakomybę už savo gyvenimą. Priims jį tokį, koks jis yra. Tokiam ryžtingam apsisprendimui reikia subtilaus tvirtumo, aštraus mąstymo ir švelnumo – sau ir kitiems.“
J.Trofimovos manymu, šiuo metu tikrai netinkamas laikas prabilti apie tiesą ir taisyti „klaidas“, tad ji kviestų neskubėti ir nepasiduoti impulsyviems veiksmams, kuriuos gali išprovokuoti kaltės jausmas.
Santykis – ryšys tarp dviejų žmonių
Kitas svarbus aspektas, kuris apibrėžia „aukos ir agresoriaus“ santykių dinamiką, yra užkrauti visą atsakomybę ir kaltę „aukai“, kuri laisva valia ją prisiima. Galvoti, kad šioje sudėtingoje santykių istorijoje yra atsakinga tik Greta, psichologės žodžiais, ne tik neteisinga, bet ir nerealu.
„Skaitant man natūraliai kyla klausimas, o koks vaidmuo šioje istorijoje yra vyro ir meilužio? Ar jie tikrai neatsakingi dėl to, kas įvyko jų ir Gretos gyvenime? Kodėl tik moteris jaučia kaltę ir prisiima visą atsakomybę dėl paslapties ir melo, kuris sukaustė jos gyvenimą? Kodėl tik Greta jaučiasi atsakinga už tai, kas atsitiko?“ – kėlė klausimus psichologė.
Nelikti vienai, išdrįsti prašyti pagalbos
Užuot skubėjus taisyti situaciją, J.Trofimova Gretai patartų giliai įkvėpti ir ryžtis kreiptis psichologinės pagalbos, kartu su žmogaus psichikos specialistu patyrinėti motyvus, kurių pasirinkimas lėmė dabar išgyvenamą kančią.
„Priežasčių suvokimas padėtų jai suprasti save, atsikratyti aukos pozicijos ir atleisti sau, prisiimant atsakomybę už netinkamą pasirinkimą – bet tik savo atsakomybę, o ne visų kitų! Noriu pabrėžti, kad žmogui naudinga kartais peržvelgti savo gyvenimą, bet ne vertinant save, gerai ar blogai pasirinkau, teisingai ar klaidingai mąstau ar jaučiu, o suvokiant save viso gyvenimo kontekste“, – sakė psichologė psichoterapeutė.
Baigdama psichologė J.Trofimova norėjo kreiptis į pačią istorijos heroję:
Greta,
Visi vertintojai, kritikai, tironai, visažiniai – vidiniai ir išoriniai – tegu nueina į antrą planą. Jūs turite stengtis priimti save ir visą savo gyvenimą, o ne tik atskirus jo fragmentus. Ir tik tada, kai būsena stabilizuosis, bus galima svarstyti, ką daryti su „šia paslaptimi“. Dabar tam tikrai ne laikas.
Gali būti, kad Jūsų išgyvenama kančia – bando Jums pasakyti, kad pirmiausia turite pasirūpinti savimi. Ir gali būti, kad būtent dėl to jūs iki šiol nesiryžote papasakoti savo buvusiam vyrui, kad jis užaugino ne savo dukrą. Prieš atskleidžiant savo gyvenimo paslaptį, reikia daug ką suprasti apie save ir pradėti savimi rūpintis, ne taip, kaip norėtų visuomenė, bet taip, kaip reikia būtent Jums. Linkiu drąsos šiame kelyje!
