Kaip pasiekti taikaus susitarimo su žmogumi, kuris „nieko nenori girdėti“, „tik reikalauja kuo daugiau sau“, „manipuliuoja vaikais“, „nori palikti be nieko“, kalbėjomės su teisininke, Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ mediatore Miroslava Jeleckich.
– Kas yra mediatorius ir kodėl ikiteisminis taikinamasis tarpininkavimas vis labiau „ant bangos“?
– Mediatorius yra tarpininkas, nuo šalių nepriklausomas neutralus asmuo, kuris padeda konfliktuojančioms šalims pasiekti susitarimą – priimtiną abiem šalims. Mediatorius negali tapti ginčo šalių konsultantu ir patarėju, jo funkcija – padėti šalims derybose, išgryninti ginčytinus klausimus, nesutarimų priežastis. Konfliktuojančių šalių bendravimui jis suteikia tam tikrą impulsą, kurio paprastai nebūna, kuomet šalys derasi pačios ar per atstovus.
Jei žmonės nepasitiki vienas kitu, galvoja, kad kitas gali pakenkti, kartais į mediacijos procesą kviečiasi advokatus. Tačiau geriausia, kai pas mediatorių susitinka tik šalys. Sunku pasiekti susitarimo, kai vyro ir žmonos interesus ginantys advokatai kiekvienam iš jų siekia kuo didesnės naudos ir varžosi tarpusavyje, kas nugalės.
Mediacijos metu paprastai susėda du žmonės, o mediatorius jiems tik padeda pasiekti susitarimo, kuris yra ne teisėjų primestas, ne advokato pagalba iškovotas, o pasiektas pačių. Pagrindinis mediacijos procedūros tikslas – taikus ginčo išsprendimas, bet jis nepriima sprendimo dėl ginčo baigties. Mediatorius turi tiek įgalinimų, kiek jų jam suteikia pačios ginčo šalys. Jei kuri jų nusprendžia atšaukti mediatoriui duotus įgalinimus, mediacija tuo pat metu baigiasi.
– Kas žmonėms trukdo išsiskirti taikiai?
– Emocijos – pyktis, netikėtumas, nuoskaudą keliantys palyginimai, neatitinkantys tikrovės lūkesčiai, mąstymas pagal principą „viskas arba nieko“. Vieni iš krizės išeina džiaugdamiesi, kad išsiskyrė, o kiti dar ilgai nori antrajai pusei kenkti. Velkasi praeities šleifas. Kad to nebūtų, ar pasitaikytų kuo mažiau, mediatorius sutaikina, struktūruoja šalių bendravimą po skyrybų pozityvia, konstruktyvia linkme.
– Dėl ko sunkiausia susitarti?
Mediatorius negali tapti ginčo šalių konsultantu ir patarėju, jo funkcija – padėti šalims derybose, išgryninti ginčytinus klausimus.
– Visa, kas porą jungė ir vienijo, konflikto metu gali tapti ginčo šaltiniu. Teisminėje ginčo nagrinėjimo procedūroje paprastai siekiama susitarti dėl vaikų išlaikymo, jų bendravimo su tėvais/giminaičiais ir turto dalybų.
Tačiau už tų trijų dalykų slypi kur kas daugiau, todėl viena pagrindinių taikinamojo tarpininkavimo funkcijų yra išgryninti nesutarimus, išsiaiškinti pasekmes. Tai labai naudinga šalims perspektyvoje – net jei ir nepavyktų užbaigti mediacijos taikiai, savo tikrųjų norų suvokimas tarpusavio bendravimą paverčia konstruktyvesniu, palengvina teismo procesą, kuris net gali baigtis taikos susitarimu.
Labai svarbu maksimaliai numatyti vieno ar kito sprendimo būsimas pasekmes. Pavyzdžiui, besiskiriančios poros vaikai suaugę, ji dalinasi tik turtą. Advokatai surašė raštą, kuriame nurodyta viską dalinti pusiau.
Tačiau kai pradedi prognozuoti ateitį bent tris mėnesius į priekį, akivaizdu, jog dėl mechaninio turto padalijimo per pusę per artimiausius tris mėnesius buvusiems sutuoktiniams iškils problemų. Viskas padalinta lyg ir teisingai – namas pusiau – tačiau naudojimosi juo tvarka nenustatyta ir tai suponuoja užslėptą konfliktą, nepatogumus iš pradžių gal tik vienai pusei, bet paskui ir kitai. Taigi pats toks teismo sprendimas gali suintensyvinti konflikto eigą.
Anksčiau ar vėliau, kai buvę sutuoktiniai jau galės išbūti kartu, vis viena teks susėsti prie vieno stalo, pasikalbėti, ar taip pasidalintas turtas iš tiesų abiem gerai. O gal galima rasti kitokį – abiem pusėms priimtiną sprendimą?
Kad ir kaip būtų, tik ginčo šalys – ne teisėjas, ne advokatas, ne mediatorius – turi tiksliausias žinias apie ginčą ir jo aplinkybes, lūkesčius ir interesus, tik joms pačioms – ne teisėjui, advokatui, mediatoriui – teks gyventi su priimtu sprendimu. Todėl savarankiškas ginčo išsprendimas ir yra kur kas vertingesnis, o svarbiausia – veiksmingesnis, nei specialistų siūlomi sprendimo variantai. Tenka daug kalbėtis, bet neskubinti žmonių, leisti pagalvoti, kad informacija susigulėtų, kad jie be pykčio, be emocijų su tuo pabūtų.
Tačiau pasitaiko visko – prasideda apsižodžiavimai, priekaištai, netgi susimuša. Bet svarbiausia, daugeliu atvejų netgi tie klientai, kurie padedant mediatoriui nesusitaria, teisme dažniausiai sudaro taikos sutartį arba bent dalį klausimų išsprendžia taikiai. Todėl ir sakau, kad mediacija visų pirma – švietėjiškas darbas.
– Kodėl?
Tikrųjų lūkesčių išgryninimas, manyčiau, yra viena svarbiausių taikinamojo tarpininkavimo užduočių: kodėl šalys vienaip ar kitaip elgiasi, kas slypi už pareikštų ultimatumų.
– Žmonės galvoja, kad teismai išspręs jų problemas. Kažkuria prasme, taip, tačiau dažnai teismui priėmus sprendimą neatsiranda palengvėjimo, tarpasmeninis konfliktas išlieka, šalys ir toliau konfliktuoja. Gimsta nauji konfliktai – jau sprendimo įgyvendinimo fazėje.
Taip, valstybė turi priemonių priversti žmogų paklusti teismo sprendimui, bet kur kas lengviau vykdomas arba laikomasi pačios šalies priimto sprendimo. Suvokimas, kad tai jų pačių priimtas sprendimas, įpareigoja labiau nei antstolis. „Savas“ sprendimas kelia šalių savigarbą, pasitikėjimą savimi, skatina „diplomatinį bendravimą“, šalys išmoksta elgtis pagarbiai viena su kita.
Manyčiau, ateityje toks sprendimo priėmimo būdas sumažins pakartotinų kreipimųsi į teismą dėl sprendimo peržiūrėjimo pasikeitus aplinkybėms. Nes šalys jau bus išmokusios pasiekti susitarimo taikiai, geranoriškumu, o ne konfliktuojant bei kiekvienam įrodant savo tiesas.
– Mediatoriaus ir advokato funkcijos skiriasi. Tačiau neįsigilinę žmonės sakys – ir vienam, ir kitam reikia mokėti.
– Taip, mediacijos paslauga mokama, tačiau norintieji gali pasinaudoti ir nemokamos mediacijos galimybe. Nemokamą mediatorių gali skirti teismas, vis dažniau ši paslauga nemokamai pasiekiama prie įvairių centrų. Pvz., aš nustatytą valandų skaičių nemokamai konsultuoju Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ žmones. Tačiau tas „nemokamai“ – sąlyginis, už paslaugą, patalpų nuomą, prireikus teisininko paslaugas, sumokama mokesčių mokėtojų (teisminės mediacijos atveju) ar fondų finansuojamų programų pinigais.
Savarankiškas ginčo išsprendimas ir yra kur kas vertingesnis, o svarbiausia – veiksmingesnis, nei specialistų siūlomi sprendimo variantai.
Jei mediacija vyksta teisminio nagrinėjimo metu, mediatorius turi kvalifikuotai parengti ir teisėjui pateikti šalių pasirašytą taikos sutartį. Jei susitarimo pasiekti nepavyksta, teismas vyksta toliau.
Gali būti, kad susitarimo pasiekiama tik, pvz., dviem iš trijų klausimų, tačiau bet koks sutarimas – jau žingsnis į priekį. Tai rodo, kad šalys pradėjo konstruktyviai bendrauti, akcentuoja ne vien savo interesus, bet pradeda pripažinti, kad ir kita šalis turi interesų, kad vaikai turi teisę į abu tėvus, o ne į jų ambicijas. Tėtis, kuris gyvena užsienyje, taip pat turi teisę matytis su vaikais, ir mama pamažu gali artėti prie suvokimo, jog vaikui tai yra svarbu.
Tarptautinėse šeimose po skyrybų vienas iš tėvų dažnai paliekamas už borto, ir tie ryšiai, kurie buvo tarp tėvų ir vaikų, nutrūksta dėl atstumo ar nepalankaus požiūrio į skyrium gyvenančio tėčio ar mamos bendravimą su vaiku.
Vaikus po skyrybų nori matyti ne tik tėvai, bet ir artimi giminaičiai. Paprastai, jei seneliai ar kiti artimi giminaičiai nedalyvauja teismo procese, jie yra pamirštami. Bendravimas nutrūksta, nors vaikams seneliai ir kiti giminaičiai taip pat yra svarbūs.
– Ar tokius konfliktus įmanoma išspręsti?
– Viskas yra įmanoma. Tik reikia ne kariauti, o bandyti pažiūrėti į konfliktą priešingos pusės akimis, bandyti susitarti. Reikia noro susitarti. Arba noro nesipykti, „užšaldyti“ konfliktą.
– Kaip stabdot įžeidinėjimus, jei mediacijos metu tokie prasideda?
– Mediatorius atsakingas už patogios, bendrauti tinkamos aplinkos, pozityvios bendravimo atmosferos sukūrimą, taip pat už pagrindinių elgesio taisyklių nustatymą mediacijos procese. Prieš pradedant susitariame dėl taisyklių, viena kurių – kad neįžeidinėjame vienas kito, o jei taip įvyksta, stabdome susitikimą kuriam laikui, tą dieną nutraukiame ar pan.
Šalys pačios susitaria dėl to, kaip elgtis, jei visgi pasitaikys nukrypti nuo susitarimo. Jei prasideda įžeidinėjimai, aš stabdau ir primenu, kad susitarėme dėl taisyklių. Dauguma atveju tai veikia, nes žmonės linkę laikytis pačių sukurtų taisyklių.
– O jei konfliktas tarp šalių ypač aštrus?
– Jeigu žmonės nusiteikę aršiai, elgiasi agresyviai, iš pradžių daugiau kalbu pati, pateikdama žmonėms klausimus, padedu jiems išsipasakoti, garsiai išreikšti savo pretenzijas, nusiskundimus, nepasitenkinimą. Pvz., vyras ar žmona reikalauja vaikų. Bet gal ne 100 proc. bendravimo su vaikais nori? Padedu užstrigusiai šaliai išdėstyti savo poreikius ir lūkesčius.
Tikrųjų lūkesčių išgryninimas, manyčiau, yra viena svarbiausių taikinamojo tarpininkavimo užduočių: kodėl šalys vienaip ar kitaip elgiasi, kas slypi už pareikštų ultimatumų. Kalbėdamasis su žmogumi pamažu užčiuopi tikruosius troškimus ir jų motyvus.
Skyrybų metu ar po jų labai sunku atkurti normalų bendravimą, nes žmonės sužeisti, kenčia, ir reikia laiko, daug dirbti su savimi, siekti sutarimo su antra puse. Kiekvienas pripažįsta tik savo teisę, bet teisė – lyg žėrintis deimantas, pro kurį prasiskverbia šviesos spindulys. Skirtingose pusėse esantiems žmonėms atrodo, kad jis spinduliuoja vis kita vaivorykštės spalva.
Mano įsitikinimu, mediatoriaus pareiga atkurti poros bendravimą, kad vėliau žmonės galėtų patys susitarti.
Žinoma, jei psichologinės, dvasinės pagalbos ieško tik vienas iš poros, jis auga, o kitas – ne, lieka konflikto eigos pradžioje. Tuomet žmonės dar labiau prasilenkia, sunkiau randa sutarimą. Tačiau, jei turi vaikų, privalo išlikti pora ir po skyrybų. Nes išsiskyrę žmonės išlieka tėvais ir turi augti kartu, kartu siekti atkurti santykius, atsižvelgdami į pasikeitusias aplinkybes, siekti partneriško bendravimo dėl vaikų.
„Kartu“ – ir yra pagrindinis mediacijos siekis: padeda išvengti rungtynių, malšina konfliktą, padeda išsaugoti verslo, šeimos (platesne prasme), asmeninius santykius – juos keisti arba užbaigti, bet taikiu būdu. Tai greičiau procesas, nukreiptas į priekį, į ateitį, o ne senų nuoskaudų narpliojimas.
– Minėjot, kad atėjusieji į mediaciją netgi susimuša. Kaip į tai pirmą kartą reagavote jūs?
– Buvo labai sunku. Kai klientai apsižodžiuoja, ir matau, kad reikalai blogėja – stabdau, vieno paprašau išeiti, kito – pasilikti. Kalbu su kiekvienu atskirai. Tuo atveju žmonai reikėjo išsiverkti, išlieti nuoskaudą, o vyras iš netikėtumo...
Kai emocijos įkaista, iš kabineto netgi išleidžiu žmones atskirai, kad pakeliui nesusimuštų. Tačiau visas situacijas numatyti sunku. Tos irgi nesitikėjau, nebuvau tam pasiruošus, nors buvau girdėjusi, kad pasitaiko. Mediacijoje žmonės gi dalyvauja savanoriškai, paprastai nusiteikę susitarti. Bet emocijos kartais sunkiai suvaldomos.
– Ar dažnai vaikai naudojami kaip priemonė atkeršyti partneriui už skausmą?
– Deja, taip. Tačiau nežinodamas situacijos iš vidaus negali daryti išvadų. Manyčiau, tokiais atvejais reiktų šalis pastūmėti pasinaudoti psichologine pagalba, konsultacijomis, kurios šiais laikais tapo prieinamos net ir kukliau uždirbantiems asmenims.
– Ar vaikui galima taikyti mediaciją?
– Žinau porą pavyzdžių, kai taikinamojo tarpininkavimo procedūras buvo bandoma diegti mokyklose, vyresnių klasių mokinius kviečiant padėti konfliktus spręsti jaunesniųjų klasių mokiniams. Netgi darželyje, kai žaislo nepasidalinusiems vaikams jis grąžinamas tik išmokus žaisti taikiai, be ginčo – galima sakyti, kad jiems buvo pritaikyta mediacija.
Jei kalbame apie vaiko dalyvavimą mediacijos procese, iš principo jis galimas, nors mano patirtyje tokio atvejo nebuvo. Tačiau per mokymus sužinojau, kad taikant mediaciją verta kuo dažniau minėti vaikų vardus, stebėti, kaip tėvai elgiasi, kai išgirsta vaiko vardą.
Skyrybų metu vienas iš tėvų dažnai turi visą informaciją apie vaiką, bet neteikia jo kitam iš tėvų. Mediatoriaus pareiga paaiškinti, kad tokia informacija labai svarbu keistis, antraip žmogus gali blogai jaustis: „Nieko man nesako, tik reikalauja pinigų. Aš net nežinojau, kad mano vaikui buvo blogai, kad jis gulėjo ligoninėje.“
Į mediaciją atėję žmonės į mediatorių dažnai žiūri kaip į svetimkūnį, bet nepriklausomai nuo šalių išankstinių nusistatymų, jis atlieka tarpininko, amortizatoriaus funkciją. Mano įsitikinimu, mediatoriaus pareiga atkurti poros bendravimą, kad vėliau žmonės galėtų patys susitarti.
Tėvų pareiga peržengti savo ambicijas bei sugebėti savo bendravimą nutraukti tokiu būdu, kad kuo mažiau pakenktų savo vaikams, giminaičiams, draugams.
Mediacija yra procedūra, vykstanti etapais, todėl kai pavyksta pasiekti net menkiausio susitarimo, tai tikrai verta akcentuoti – štai, jūs jau kalbatės, susitarėte dėl bendrų elgesio taisyklių, bendraujate, apsikeitėte informacija, sužinojote, ką kokiu nors klausimu galvoja kitas.
– Jūs vis kartojate, kaip svarbu atkurti poros tarpusavio santykį. Tačiau juk žmonės ir skiriasi tam, kad ryšį nutrauktų – užbrauktų, kas buvo, ir bandytų gyventi toliau.
– Viena vertus, taip. Antra vertus, gyvename visuomenėje, turime ar turėjome begalę ryšių, santykių, įsipareigojimų. Net ir tada, kai nelieka šeimos, lieka daug spręstinų klausimų, dėl kurių reiktų susitarti. Skiriasi sutuoktiniai, tačiau ne vaikas su tėvais. Santykis lieka. Ir jei staiga jo vietoje atsiras vakuumas, pagal gamtos dėsnius bus užpildytas kažkuo kitu.
Manyčiau, tėvų pareiga peržengti savo ambicijas bei sugebėti savo bendravimą nutraukti tokiu būdu, kad kuo mažiau pakenktų savo vaikams, giminaičiams, draugams. Jei nepavyksta išlaikyti to, kas buvo, tai bent nepakenkti, neapsunkinti.
Tokioje situacijoje mediatorius labai svarbus, nes įvardija, kas vyksta. Negali sakyti „meskite emocijas į šalį“, bet akcentuoji susitarimo būtinybę ir naudą: pagalvokime, kaip gerai būtų susitarti, nors atrodo, kad neįmanoma. Galima pradėti nuo smulkmenų, tačiau jų išsprendimas įgalina žengti kitą žingsnį.
Tarkim, moteris sako, kad jai reikia pinigų, tačiau galbūt tikslas – išmaitinti vaiką. Vyrui ūkininkui su pinigai nelengva ir tikrai, sako, buvusiai žmonai nemokės, tačiau gal gali kas savaitę vaikams iš savo ūkio atvežti bulvių, morkų, pieno? Jei vienas iš tėvų neuždirba, jis gali kitais būdais prisidėti prie vaikų gerovės. Aišku, jei vaikų gerovė yra tikslas, o ne priemonė.
Dažnai žmonėms net ne pinigų reikia, o dėmesio. Atėję pas mediatorių jie jo gauna, o teisme teisėjas paprastai stabdo, kuomet kalbama ne iš esmės, emocijos – nesvarbios. Todėl dažnos poros netenkina teismo sprendimas, nes jie jaučiasi neišgirsti, patys sau neįvardija, kokia iš tiesų yra jų skyrybų priežastis.
– Ar būna, kad per mediaciją pora sutaria pabandyti pataisyti santykius?
– Mano praktikoje taip nebuvo, bet jei pasitaikys – labai džiaugsiuosi. Kai pora kreipiasi į teismą, jeigu nepateikia bendro sprendimo skirtis, teisėjas pasiūlo terminą susitaikyti. Tačiau teismo posėdžiui pasibaigus, sutuoktiniai išsiskirsto į skirtingas puses, tą laiką iškenčia ir nesusitinka.
Mes visi linkę antklodę tempti į savo pusę, tad mediatoriaus pareiga – stengtis išlaikyti pusiausvyrą, kad nė viena iš pusių neliktų neišklausyta, nuskriausta.
Mediatorius yra tas asmuo, pas kurį pora susitarimo ieško kartu. Nejučia pradeda bendrauti ir nebe taip baisu atrodo žiūrėti vienas kitam į akis, nors ir vyksta skyrybų procesas. Pabando ir pamato, kad gali apsikeisti mintimis apie orą, paskui galbūt sodą, ūkį, ir tai – normalu.
Mediatoriaus pareiga – padėti pagelbėti atkurti konstruktyvų bendravimą. Ir tada pačios šalys susitaria, priima sprendimą, o ne mediatorius pasako, ką daryti. Mes visi linkę antklodę tempti į savo pusę, tad mediatoriaus pareiga – stengtis išlaikyti pusiausvyrą, kad nė viena iš pusių neliktų neišklausyta, nuskriausta.
– Kiek jūsų asmeninė, ankstesnė profesinė patirtis padeda šiame darbe?
– Kol nebuvau išklausiusi taikinamojo tarpininkavimo paskaitų, klientui sakydavau: „Jūs turite teisę į tai ir tai, dėl šito galima pasiginčyti, bet galbūt pavyks prisiteisti maksimumą“ ir jis, nusiteikęs karingai, siekdavo maksimumo: „Aš turiu teisę, tu tai ignoruoji, todėl kovosiu.“ Tačiau karingas nusiteikimas trukdydavo siekti susitarimo, alternatyvų.
Nusiraminę žmonės patys prieina prie išvados: „Gal neverta koncentruotis vien į tikslą kuo daugiau gauti. Ar tikrai tai sumažins skyrybų skausmą, kurį išgyvenu? O gal man reikia visai kitų dalykų? Ar turtas, kurio taip siekiu, neapsunkins mano gyvenimo? Juk jį reikės prižiūrėti – negalėsiu pakankamai laiko skirti vaikams ir sau.“ Žmonės daug sveikatos paaukoja bylinėdamiesi, suserga depresijomis ir pan., tad tikrai ne visada tikslas pateisina priemones.
Ir dar - norėčiau akcentuoti porą dalykų, kurie, mano manymu, yra labai svarbūs.
Neretai ginčo šalys siekia išsaugoti informaciją dėl tarp jų kilusio ginčo priežasčių, aplinkybių, taip pat išlaikyti konfidencialų paties ginčo kilimo faktą. Šioje vietoje mediacija – labiausiai tinkama.
Vertinant mediacijos taikymo tikslingumą, svarbu įvertinti, ar ginčo šalys turi pakankamai laiko kompromisui pasiekti, ar jų ginčas nėra principinio pobūdžio, ar ginčo šalys turi bent minimalius gebėjimus išreikšti ir ginti savo pozicijas, ar tarp jų nėra akivaizdaus disbalanso, ar neserga psichinėmis ligomis, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis, ar nėra priklausomi nuo kitų asmenų, ar nepatiria prievartos.
Taigi, mediacijoje nėra laimėjusių ir pralaimėjusių – kiekviena šalis, kuri aktyviai dalyvauja sprendimo paieškos procese, turėdama tikslą taikiai išspręsti konfliktą, galės įgyvendinti savo poreikius ir lūkesčius. Šalys turi tikėti, jog pačių pastangomis priimtas ginčo sprendimas jį galutinai užbaigs.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Daugiau tekstų rasite skiltyje #Skyrybos.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
